Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Ačiū Stakėnui!

1941 sukilimo zenklasPrieš 75 metus Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. Birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę ir paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį.

GARBĖ LIETUVAI! GARBĖ LIETUVOS DIDVYRIAMS!

Ačiū Stakėnui!

Zunia Štromas

184 ŠD 262 pėstininkų pulkui 1941-ųjų vasara prasidėjo Varėnos poligone. Pulko vadas papulkininkis Juozas Listopadskis buvo pakeistas rusų majoru Radčenko, kuris kartu su bataliono komisaru Suchanovu ir politvadovais rusais įvedė savo sovietinę tvarką, nors daugumas žemesnio rango karininkų lietuviai.

Aš tarnavau pulko finansų skyriuje, kuriam vadovavo orus, ramaus būdo kapitonas Ignas Kontrimas.

Mūsų palapinės tvarkingai išdėstytos tankiame pušyne, paženklintos raudonais plakatais ir šūkiais. Iš visų pusių dvelkė kvapus pušų ir eglių aromatas, čiulbėjo paukščiai. Kokia puiki, taikinga, graži buvo gamta. Kaip ji neatitiko niūrios tikrovės, kurioje gyvenome. Juk oras jau kvepėjo paraku. Užsienio radijas pranešinėjo apie vokiečių karinių pajėgų telkimą prie Sovietų Sąjungos sienų. Kiekvieną minutę galėjo prasidėti karas. Nors oficialiai tie gandai apie kilsiantį karą buvo TASS‘o paneigti, bet kariai buvo įtarūs, nervingi.

Šiek tiek visus apramino žinia, kad birželio 6 d. iš tarnybos paleidžiami 1917 m. šaukimo kariai. „Senas vaiskas“ grįžo namo. Džiaugsmas, širdingi atsisveikinimai malšino rūpestį dėl grėsmės. Tik neilgam. Dienos slinko įprasta tvarka. Stovyklą ruošėme naujų karių – rusų priėmimui. Savaitgalyje vyko kariuomenės apžiūra, dūdų orkestrui grojant, kariai defiliavo pro vadų tribūną. Paradui vadovavo divizijos pulkininkas Vinogradovas.

Visai kitokia nuotaika pulke įsivyravo birželio 14 d. Tik išaušus, iš lūpų į lūpas ėjo kraupi žinia. Ginkluoti rusų karininkai ir politvadovai, vadovaujami komisaro Suchanovo, naktį slankiojo po palapines, kėlė iš miego, nuginklavo ir išsivedė nežinoma kryptimi daugelį lietuvių karininkų ir karių. Iš karto buvo paskelbta, esą, jie siunčiami į pasitobulinimo kursus Maskvon. Tačiau greitai sužinojome, kad tą naktį visoje Lietuvoje prasidėjo sovietų valdžiai nepatikimų žmonių masinis trėmimas į Sibirą. Tą dieną kartu su Lietuviais į Sibirą buvo išvežta keli tūkstančiai Lietuvos žydų, sionistais, buržujais ir kitaip apšauktų piliečių.

Tai sukėlė didelę karių nervų įtampą. Visi pasidarė neramūs dėl savo rytojaus… Įsivyravo slogi atmosfera. Likusiųjų lietuvių karininkų ir kareivių veidų išraiška rodė liūdesį ir neviltį. Viskas stovykloje pakito. Buvo akivaizdu, kad kilo tarpusavio nepasitikėjimas ir įtarumas. Ir aš pajutau, kad pasikeitė kai kurių mano bendradarbių lietuvių elgesys su manimi. Jie pradėjo manęs nepastebėti, vengti pokalbių.

Tą šeštadienį, birželio 14-ąją, pulko štabas bruzdėjo dar dėl vieno įvykio. Iš Rygos, Pribovo, į mūsų Varėnos stovyklą atvyko kažkokia komisija kovinei parengčiai patikrinti. Vadovavo jai senyvo amžiaus pulkininkas rusas. Man esant štabe, jis veltui gaišo, lauko telefonu bandydamas susiskambinti su Ryga. Pulkininkas tūžo, bjauriai rusiškai keikėsi, tardamas:

– Su tokiu ryšiu karo nelaimėsi!

Po savaitės (kai prasidėjo karas) įsitikinau, kad jis buvo teisus.

Paskutines dienas iki vokiečių armijos puolimo stovykloje jautėsi didelis pagyvėjimas. Kariai skubėdami taisėsi palapines ir žemines. Buvo kalbama, kad mes laukiame beveik tūkstančio rusų kareivių naujokų, kurie papildys lietuviškus dalinius.

Praėjo viena savaitė. 1941 m. birželio 21 d., šeštadienį, budėjau pulko štabe. Stovykloje statybos darbai baigti. Kariai išsiskirstė po palapines, tvarkėsi, švarinosi, ruošėsi sekmadienio poilsiui. Sėdėjau „šalaše“. Šalia – pailgas stalas, viena taburetė ir trys lauko telefono aparatai. Virš galvos eglių šakos, lyg permatomas stogas. Pro jas skverbiasi saulės spinduliai, o naktį – mėnulio švytėjimas, žvaigždžių žybsniai. Aplinkui laukų tyluma. Tik telefonai skamba be paliovos. Nesiliovė pasikalbėjimai tarp divizijos štabo ir politinio skyriaus. Vos spėjau tvarkytis. Apie vienuoliktą valandą vakaro atvyko 41 rusas leitenantas, ką tik atsiųsti iš karininkų mokyklos. Kadangi jiems vietų palapinėse nebuvo, suguldžiau savo „būstinėje“ ant grindų.

Telefono skambučiai kiek aprimo, visi ramiai miegojo. Vidurnaktį valandėlei palikau savo postą. Danties skausmas vertė pakelti iš miego pulko gydytoją Samuelį Šubičių, kuris tablete apmalšino sopulį. Šubičius atkreipė dėmesį, kad ore pagausėjo lėktuvų. Jam tas nepatiko. Aš sakiau, kad tai manevrai, ir skubėjau prie savo posto. Paaiškėjo, kad tai buvo paskutinis mano pasikalbėjimas su tuo gydytoju, kurio vestuvėse vos prieš keletą savaičių šokome…

Aušta. Aš prie savo stalo stengiuosi įveikti rytmečio snaudulį. Staiga prie manęs raitas atjojo jaunesnysis leitenantas Kazys Petrulis. Jis pažvelgė į dangų ir sako:

– Žiūrėk, kaip lėktuvai danguje kaunasi, kaip tikrame kare.

Iš tikrųjų jie kilo ir leidosi paleisdami kulkų serijas.

Pamažu nerimas apėmė ir mane. Susirūpino ir karininkai. Dar nebuvo keturių, kai telefono skambutis perskrodė tylą. Iš ragelio girdėjau griežtą balsą:

– Priimkite telefonogramą! Pulko vadui ir pulko komisarui nedelsiant prisistatyti į divizijos štabą.

Trenkė ragelį. Aš galvotrūkčiais nubėgau į majoro Radčenkos žeminę. Prikėliau jį iš miego ir įteikiau telefonogramą. Perskaitęs jis klausia, kas perdavė ir kas pasirašė nurodymą. Pasakiau, kad nežinau. Išplūdęs mane rusiškais keiksmažodžiais, jis liepė viską išaiškinti. Grįžau prie aparato skambinti į divizijos štabą, o iš ten vėl atsiliepė su keiksmažodžiais: „Trukdai ryšį! Trukdai ryšį!..“

Pagaliau sužinojau, kad kviečia divizijos vadas.

Pulko vadas majoras Radčenko jau pasiruošęs, kviečia komisarą Suchanovą, ir abu raiti skuba į divizijos štabą. Netrukus abu grįžta nervingi ir sutrikdyti. Nedelsiant liepia sušaukti padalinių vadus. Komisaras uždusęs pribėga prie budinčiojo stalo ir susijaudinęs praneša: „Karas! Vokiečių fašistai mus išdavė ir puola!..“

Gavome 20 minučių sutvarkyti aprangai ir rikiuotei. Kai bėgau prašyti šovinių, kurių turėjau tik 5, man atsakė, kad sunkvežimiai išvažiavo į Trakus amunicijos parvežti. Sunkvežimiai iš Trakų negrįžo. Amunicijos nebuvo.

Suirutė kaip reikiant… Visi šaukė, šen ir ten bėgiojo, matyt, niekas tiksliai nežinojo, ką reikia daryti. Galų gale išsirikiavome, komisaras pasakė kalbą ir kvietė visus karius „pasiaukojamai kovoti, negailėti gyvybės už tėvynę, už Staliną“.

Buvau visiškai apstulbęs. Nežinojau, ko griebtis. Pasąmonėje galvojau, kad dabar man išmušė lemiama valanda. Sovietinė armija padarys galą hitlerininkams, grasinantiems mums visiems.

Pirmos valandos prabėgo nežinomybėje: koks mūsų uždavinys, niekas nieko nesakė. Kapitonas Ignas Kontrimas, mano šefas, kuris tarp kitko, per visas šias dienas buvo labai taktiškas, ypač atsižvelgdamas į mano dabartinę nepaprastą padėtį, prabėgom tarė, kad turime užimti gynybos liniją apie stovyklą. Vėliau – žygiuoti Minsko link ir prisijungti prie kitų sovietinės armijos dalinių. Gandai buvo prieštaringi. Mums bestovint rikiuotėje, išklausėme Molotovo kreipimąsi į šalies žmones.

Pasibaigus jo kalbai, gavome komandą žygiuoti. Staiga virš mūsų pralėkė vokiečių lėktuvų eskadrilė ir čia pat sprogo kelios numestos bombos. Varėnos pusėje pamatėme būrį dulkėtų, piktų, beburnojančių, netvarkingai bėgančių kareivių būrį. Tarp jų sužeistas 36-metis prieštankinės baterijos politvadovas Sergejevas. Jis bėgo kruvinas, rėkavo, keikėsi. Paaiškėjo, kad bombarduota mūsų pulko artilerijos baterija. Buvo sužeistų ir užmuštų. Tarp jų ir politvadovo pavaduotojas kaunietis Dembo. Toks vaizdas sukrėtė mane. Pasijutau esąs mirties akivaizdoje. Ji galima kiekvieną minutę…

Tokia man buvo 1941 m. birželio 22-oji – karo pradžia. Budėjimo perduoti nereikėjo. Tai buvo paskutinis mano budėjimas.

… Jau antra diena, kai mes traukiamės, žygiuodami miškais. Pavargę, nemiegoję. Pėstininkai susimaišę su artilerija. Pabūklai prikabinti prie sunkvežimių ir arklių traukiami. Kankina troškulys. Kareiviai puldinėja prie kiekvieno pasitaikiusio šulinio. Diena labai karšta. Kaimiečiai mus stebi su pašaipa.

Kur mes žygiuojame? Susidarė įspūdis, kad mes einame, einame, bet liekame toje pačioje vietoje. Nematyti nei pulko vado, nei komisaro, nei politvadovų. Kas čia vyksta? Į galvą skverbiasi įtarimai…

Kapitonas Ignas Kontrimas prieina prie manęs ir šnibžda:

– Būk atsargus. Gali susidaryti padėtis, kurioje ir aš negalėsiu tau padėti.

Stiprėjo mano įtarumas, kad kažkas vyksta slapta. Greit viskas paaiškėjo.

Sutemus ilga mūsų kariuomenės vora sustojo miške netoli Valkininkų miestelio. Pranešta, kad čia nakvosime. Visi vos kojas vilkome. Poilsis buvo labai reikalingas.

Staiga išgirdome komandą – išsirikiuoti be ginklų. Susiradau vietą tarp štabo karių, ir čia pat pamačiau plevėsuojančias baltas paklodes, iškabintas ant medžių. Apstulbau, jausdamas, kad einame pasiduoti vokiečiams. O kas ten manęs laukia? Prieš rikiuotę atsistojo jaunesnių vadų mokyklos viršininkas papulkininkis Vaznonis. Jis prabilo į karius maždaug tokiais žodžiais:

– Lietuvos kariai, turiu jums pranešti, kad pulko vadas pabėgo. Pulko vado pareigas perimu aš. Šiuo metu, kai aš stoviu prieš jus, mūsų dalinių atstovai – Lietuvos kariuomenės karininkai – parlamentarai veda derybas su vokiečiais dėl mūsų perėjimo jų pusėn. Kariai, tegul niekas nemano, kad mums karas pasibaigė ir galime skirstytis namo. Taip, karas prieš vokiečių armiją mums pasibaigė. Bet dabar mūsų šventa pareiga yra kartu su vokiečių armija kovoti prieš bolševikus iki galutinio jų sutriuškinimo ir nepriklausomos Lietuvos atstatymo. Įsakau visiems grįžti į savo vietas, draudžiu jas palikti. Štabo viršininkui sustiprinti stovyklos sargybą! Už kiekvieną mėginimą pažeisti šį įsakymą – mirtis!

Pasveikinęs karius su nauja padėtimi, karininkas Vaznonis priėjo prie rikiuotės ir kiekvienam paspaudė ranką. Ir mano ranką jis paspaudė…

Viskas apvirto aukštyn kojom. Pavojus gyvybei pradėjo virsti realybe. Įpusėjus nakčiai, aš jau buvau saugomas. Greičiausiai mane būtų ištikusi žydų lemtis. Tik begalinis noras gyventi suteikė man jėgų ir proto orientuotis padėtyje ir ryžtis bėgti… Neaprašysiu visų pabėgimo smulkmenų, bet laikau savo šventa pareiga paminėti dviejų lietuvių karių pavardes, kurie savo veiksmais leido man pasprukti nuo mirties. Pirmas – eilinis Jonas Stankevičius, berods, alytiškis. Jis matė, kur aš einu, bet tylėjo. O juk pakako tik… Antrasis – seržantas Juozas Stakėnas. Buvo taip: pasinaudojęs netikėtu mažu šansu, naktį, kai mūsų dalinyje jau atsirado vokiečių karininkų, ryžausi bėgti. Bėgti bet kur, tik toliau nuo čia esančių žmonių, kurie galėjo kėsintis į mano gyvybę…

Deja, pabėgti man šį kartą nepavyko. Mažame miškelyje išvargęs, alkanas, nežinodamas krypties, baisioj nevilty, dviejų ginkluotų civilių žmonių buvau sulaikytas. Vienas tiesė šautuvą ir norėjo nušauti vietoje. Kitas tarė: „Ką čia su juo terliotis! Pristatysim jį štaban!“

Įmetė mane į rusų karių belaisvių stovyklą. Vieną dieną kartu su jais, varomas švininiais esesininkų rimbais ir keiksmais, stačiau tiltą per Merkį. Supratau, kad, bėgdamas visą naktį, toli nenubėgau. Aš vis sukau ratą apie Valkininkus. Aprašyti tai, ką aš tą dieną mačiau ir išgyvenau, užtektų medžiagos visai knygai. Juk visiems žinoma, kaip elgėsi vokiečiai su karo belaisviais pirmomis karo dienomis.

Kitą dieną buvau kalinamas mažame, be langų, elektros lempute silpnai apšviestame kambariuke. Man buvo aišku, kad gyvenu paskutines minutes.

Staiga atsivėrė durys ir įėjo seržantas. Įbedžiau į jį akis. Taip, neapsirikau. „Stakėnai, ar neatpažinai?“ Stakėnas gerai įsižiūrėjo į mane: „Štromai? Iš kur tu čia atsiradai, juk kalbėjo, kad pasprukai?“

Aš kreipiausi į jį maldaudamas, „Juozai (nesu tikras, kad teisingai prisimenu jo vardą), juk nemaža laiko štabe kartu dirbome, sugyvenome, niekados nesipykome. Sudaryk man galimybę dar nors kartą pamatyti tėvus. Ir jei jau iš tikrųjų lemta numirti, tai nors kartu su šeima“.

Seržantas Stakėnas naiviai šypsodamasis atsakė: „Tikrai, Štromai, tavo padėtis negera. Žydai iki šiolei gerai gyveno, dabar kiti pagyvens. Na, jeigu iš čia ištrūksi, tave gali kitur pagauti ir nušauti. Dabar žydus visur žudo.“

Šitie žodžiai, kurie iki šiol skamba mano ausyse, sukrėtė. Bet aš vėl kartojau savo prašymą. Pagaliau Stakėnas susimąstė ir pasakė: „Žinai, luktelk keletą minučių, tuoj sugrįšiu!”

Aš vėl vienas kambarėlyje. Baisios mintys neduoda ramybės. Prabėgo neišpasakytai ilgos nežinios minutės. Atsidarė durys. Jose Stakėnas, nešinas popieriaus lapu, kurį paduoda man, sakydamas: „Su šiuo pažymėjimu drožk tik pagrindiniais keliais, kur juda vokiečių kariuomenė. Sustabdys, parodyk ir paleis“.

Sumišęs aš skaitau: „Stromas Zenonas ist Litauische Burger und folgt nach sein Heimat Kauen“. Pasirašytas kažkokio grupenfiurerio, patvirtintas antspaudu su svastika.

Šitas seržanto Stakėno žmoniškumas man išspaudė ašaras. Mano dėkingumas buvo begalinis…

Buvusio bendradarbio J. Stakėno pateiktas man pažymėjimas tada iš tikrųjų pasirodė kaip angelo siųstas. Su šiuo pažymėjimu man pavyko įveikti daug kliūčių, daug pavojų ir išlikti gyvam. Su juo man pavyko birželio pabaigoje pasiekti namus Kaune, Kalvių gatvėje. Dideliam mano sielvartui, radau tik šeimos griaučius…

Nežinau, kaip susiklostė Stakėno likimas. Bet už mano gyvybę aš amžinai liksiu jam dėkingas.

„Sukilimas. 1941 m. birželio 22 – 25 d.“ (sud. Antanas Martinionis). Vilnius, 1994, p. 144–149.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas