Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Sigitas Jegelevičius: „Birželio sukilimą šiandien dažnai matome pro sovietinės propagandos suformuotus akinius“ (II)

1941 metų birželio 23 dieną keletas tūkstančių Lietuvos vyrų pakilo prieš sovietus, siekdami atkurti 1940 metais prarastą nepriklausomybę. Provincijoje dalis kaimo vyrų į nelegalią padėtį pasitraukė jau birželio 14–16 dienomis, per ryšininkus gavę iš LAF vadovaujančio centro Kaune nurodymą pasitraukti į nelegalią padėtį be žinią apie greit prasidėsiantį karą. Interviu su Vilniaus universiteto istoriku Sigitu Jegelevičiumi.

sukilimas-2

1941 m. sukilėliai Utenos apskrityje. Šaltinis: Utenos kraštotyros muziejus

Ar galima sakyti, kad ginkluotas sukilimas buvo labiau spontaniškas nei organizuotas veiksmas, turint galvoje, jog LAF’o struktūra egzistavo labiau popieriuje nei realybėje.

Daugiau popieriuje nei realybėje su išplėtota raštine egzistavo LAF Berlyno vadovaujantis centras. Kaip jau minėjau, griežtos centralizacijos LAF’e nebuvo. Buvo vadovaujantys centrai, kurie per atskirus savo ryšininkus (nebūtinai centro narius) teikdavo informaciją vietos grupėms ar būriams apie tai, kam reikalingas pogrindis ir ką reikėtų veikti okupacijos sąlygomis: nesiimti teroro, neplatinti popiergalių, o ruoštis sukilimui, nes karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tikrai bus. Taigi ne propagandą skleidė ryšininkai į provinciją, o žinias, ką daryti ir ko nedaryti iki sukilimo, jo metu bei atgaliniu ryšiu informuodavo centrą, kiek grupių veikia provincijoje, kokio jos dydžio ir pan. Lietuvos pogrindyje nebuvo tokios griežtos kariško tipo piramidės, kaip tai vaizdavo K. Škirpa kai kuriuose LAF‘o vardu kuriamuose tekstuose. Tai ar galima buvo tikėtis, kad birželio 23 dienos rytą, prabilus Kauno radijui, po kelių valandų sukils visos pogrindžio grupės ar jų kovos būriai. Organizuotas buvo pogrindis, kuris turėjo telkti jėgas sukilimui, o realiai sukilimo eiga priklausė nuo informuotumo, vietos aplinkybių, Raudonosios armijos dalinių telkimosi konkrečioje vietovėje ir pan. Taigi pats pogrindžio grupių pakilimas į kovą buvo spontaniškas. Prasidėjus sukilimui, spontaniškai prie sukilėlių jungėsi nauji žmonės, atsirasdavo naujų kovos grupių, anksčiau nebuvusių pogrindyje. Gal ne visiems naujokams rūpėjo nepriklausomybės atkūrimas, o turėjo kitų tikslų.

Birželio sukilimas ir Lietuvos žydų žudynės dažnai minimi kartu, tarsi tos žudynės kažin kaip logiškai būtų išplaukusios iš sukilimo. Kaip buvo iš tikrųjų?

Kažkur Vakaruose buvo prasprūdęs teiginys, jog lietuviai pradėję žydus žudyti dar neprasidėjus karui. Sakyčiau taip: visai galėjo būti, kad kur nors, vienoj ar kitoj apskrityje, viename ar kitame valsčiuje, buvo nukautas vienas kitas žydas su ginklu rankose, priklausęs sovietų aktyvui. Iš tikrųjų būta susirėmimų tarp vyrų, dar iki karo pradžios su ginklais pasitraukusių į nelegalią padėtį, bei milicininkų, komunistų aktyvo, šnipų. Tačiau tai ne žydų šaudymas, o dviejų priešininkų grupių ginkluotas susidūrimas. Paprastai su save vadinusiais šauliais partizanais susikaudavo milicijos pareigūnai, kurie pasitelkdavo vietos sovietinius bei partinius aktyvistus, o tarp jų būdavę žydų.

1941 metų birželio 23-iąją Lietuvoje kai kas dažnai siejama su žydų žudymu. Tačiau kodėl niekas nenori pasakyti, kad žydų žudymo Lietuvoje pradžia – 1941 metų birželio 22-oji, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžia? Lietuvos teritorijoje, pasienyje su Rytų Prūsija ir Klaipėdos kraštu, birželio 22–23 dienomis buvo masiškai šaudomi tikri ar tariami komunistai bei žydai. Šaudė Karaliaučiaus ir Gumbinės gestapo ir policijos pareigūnai, gal kur pasitelkę ir vietos žmonių. Atkreipkite dėmesį, ten, kur naciai kontroliuoja teritoriją, prasideda ir žudynės. Ten, kur nacių dar nėra, nėra ir žudynių. Šis, kaip tuomet oficialiai buvo įvardijama: „pasienio zonos valymas nuo kenksmingų elementų“ pasiekė Jurbarką, Tauragę ir Marijampolę.

Žvilgtelėkime į Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti išvadas dėl žydų žudynių. Tos išvados demitologizuoja SS brigadefiurerio Štalekerio , Einsatzgruppe A vado, raportą kaip sukurtą propagandinį dokumentą. Komisijos išvadose jis jau nebepasitelkiamas kaip įrodymas, kas vyko tomis dienomis Lietuvoje, o ypač Kaune. Raporte rašoma, kad Vilijampolėje per vieną naktį nužudyta 500 žydų. Kitame rašoma, jog nužudyta apie 5000, negi gaila nulio? Rašoma, jog buvo sudegintos kelios dešimtys sinagogų. Kai Kaune išvis būta kokių penkių, su choraline – imtinai. Jei tai būtų buvusi tiesa, jei per vieną naktį būtų nužudyta šimtai ir tūkstančiai žmonių, sudeginta dešimtys sinagogų, tai neabejotinai būtų likę kauniečių atmintyje. Tačiau niekas nekalba apie šimtus lavonų gatvėse, gaisrų pašvaistę. Atmintyje liko „Lietūkio“ garažas. Kodėl liko? Todėl, kad tai buvo tikras įvykis, apie kurį kalbėjo visas Kaunas, pradedant LV. Ką rašo minėtoji Komisija apie „Lietūkį“? Tai padarę „nežinomi ginkluoti kariškių padaliniai“. Prisiminkime, tai vyksta birželio 27 dieną, kai sukilimas Kaune jau pasibaigęs, o sukilėliai nuginkluoti. Galėtų dar būti Tautinio darbo apsaugos batalionas. Tačiau vokiečiai tik birželio 27 d. leido ar nurodė sukurti šį apsaugos batalioną ir painformavo LV, kad skirtų finansavimą. Minimą batalioną įkūrė tik birželio 28 dieną, jau po žudynių garaže. Vadinasi, ir iš čia tie „kariškiai“ negalėjo ateiti. Kaip matote, daug galų nesueina… Kas kita yra tai, jog ir Kaune, ir visoje Lietuvoje būta prisiplakėlių prie sukilėlių, atėjusių baigiantis sukilimui.

Paminėjot prisiplakėlius. Kuo jie skiriasi nuo sukilėlių?

Sukilėliai apskritai buvo pogrindinio antisovietinio pasipriešinimo dalyviai. Tik ne visi antisovietinio pogrindžio dalyviai tapo sukilėliais. Sukilėlis yra tas, kuris su ginklu arba net ir be ginklo su savo pogrindžio grupe pakilo prieš sovietus dar iki ateinant vokiečių kariuomenei į tą teritoriją. Sukilėliais laikytini ir tie žmonės, kurie birželio 14–15 dienomis ar vėliau perėjo su savo grupe ar jos dalimi į nelegalią padėtį, kiek pajėgūs apsiginklavo ir laukė progos sukilti. Prasidėjo karas, kai kur frontas per valandą persirito per tą vietovę, palikdamas juos visus užnugaryje. Tačiau jie jau buvo susiorganizavę ir ruošėsi imtis veiksmų.

Visi kiti, kurie prisidėjo į konkrečią teritoriją jau įžengus Vermachtui, yra prisiplakėliai. Prie sukilėlių jie prisidėjo įvairiais sumetimais. Kai praėjo frontas ir nereikėjo bijoti sovietų, atsirado daug didvyrių. Vieni iš tiesų nežinojo, kad sukilimas ruošiamas, nes žinia nebuvo platinama ant kiekvieno kampo, jog vyks sukilimas, tai žinojo tik patikimiausi žmonės, o kiti pagalvojo, štai kokios patogios aplinkybės, prisijunkim, gal tarnybą gausim, gal ką. Vėliau, kai naciai pasiūlė žydus šaudyti, – kodėl gi ne? – pasvarstė kai kas iš tų pakeleivių.. Prisiplakėliai galėjo save vadinti sukilėliais, tačiau sukilėliai jie nebuvo. Tikras sukilėlis – tai šaulys partizanas (taip jie save vadino), su ginklu pakilęs prieš prieš sovietus dar iki įžengiant Vermachtui.

Kalbant apie žudynes, nepamirškime ir LAF’o vadovybės įsakymo suimtųjų bolševikų ar jiems prijaučiančiųjų nešaudyti. Nurodyta juos surinkti ir izoliuoti, o atėjusi teisėta valdžia išsiaškins, kuris iš jų iš tikrųjų talkino okupantams, ir tokį nuteis. Komunistų, įvairaus rango sovietinių pareigūnų ir kitokių įtariamųjų šaudymai prasidėjo tik liepos mėnesį, kai sukilimas jau buvo praeitis.

Sąvokos iš tiesų dažnai vartojamos netiksliai ir anachronistiškai. Kai kur gali rasti ir to meto dokumentuose, ir dabartiniuose ne profesionalų pasisakymuose, jog getus saugoję šauliai partizanai?

Getą saugojo policija arba pagalbinė policija. Šiaip sau kiekvienas praeivis geto saugoti negalėjo (Kauno ir Šiaulių getai įkurti rugpjūčio, Vilniaus – rugsėjo mėnesį). Saugantis getą žmogus turėjo priklausyti kokiai nors jau posukiliminei struktūrai. Tikėtina, pirmajam TDA batalionui, kurį Kaune sukomplektavo iš savanorių. Tarp jų galėjo būti ir žmonių, dalyvavusių sukilime. Dalis šaulių partizanų tikrai nuėjo tarnauti į pagalbinę policiją, bet šiuo atveju pasikeitė jų statusas, nes tapo policininkais. Taigi prieš kažką teigdami, turime žiūrėti, kokiai struktūrai žmogus priklausė, kai darė štai šiuos ar kitus veiksmus, nurodant ne pirminę, o realią žmogaus būseną/statusą. Neteisinga priklijuoti voliuntaristiškai pasirinktą pavadinimą: sukilėlis, šaulys partizanas, baltaraištis, dar ir žydšaudys. Taip viską į vieną krūvą suversdavo čekistai, kad galėtų lengviau apkaltinti įtariamąjį. Po to atrink, kad geras, kur tiesa, kur melas. Sovietams ir 1918–1920 metų savanoris buvo „buržuazinis nacionalistas“, nes kovojo su Raudonąja armija. Visa tai sovietinio mąstymo reliktai, kuriais ir šiandien kai kam labai patogu pasinaudoti. Ne inkriminuokime be atodairos, o aiškinkimės…

Pakalbėkim apie sukilimo pradžią. Kaip viskas prasidėjo? Visų pirma, kaip sužinota, kada tiksliai pradėti sukilimą?

Buvo gautas žodinis K. Škirpos nurodymas sukilimą pradėti dieną po to, kai Vokietijos karinės pajėgos peržengs sieną. Kaune sukilimas prasidėjo jau birželio 22-osios rytą (provincijoje, kaip kalbėjome, į partizaninės kovos būseną dalis vyrų išėjo jau birželio 14–16 dienomis). LAF’o vadovaujančio centro nariai Žaliakalnyje, senelių namuose, ėmė rinktis jau dešimtą valandą ryto. Patikimas asmuo, budėjęs prie radijo imtuvo, informuodavo juos apie Vokietijos armijų judėjimą. Tą rytą Žaliakalnyje daugelis sukilimo padalinių vadų pirmą kartą pamatė vienas kitą. Taigi šie slaptai susirinkę vyrai ir sukūrė Vyriausąjį LAF’o štabą. Jo vyriausiuoju įgaliotiniu buvo nominuotas Leonas Prapuolenis. LAF’o štabai provincijoje ėmė kurtis jau frontui persiritus. Kaune – kitaip, čia jie kūrėsi veik kiekviename mikrorajone, dar neatėjus vokiečiams.

LAF’o Vyriausiojo štabo vadovybė nusprendė pirmiausia į savo rankas paimti paštą, telefoną ir telegrafą, t.y. atkirsti ryšius. Tai buvo sėkmingai padaryta. Nuo pietų Kauno telefono centralėje pradėta pamažu išjungti partinių ir valstybės pareigūnų butų, įstaigų ir karinių dalinių telefonai. Kaune kilo didžiulė sumaištis, panika, pavakare prasidėjo didysis bėgimas. Kaune dislokavęsis 11-osios armijos štabas jau kitą dieną atsidūrė prie Polocko, atsarginėje vadavietėje. Perėmus ryšius, nutarta skelbti nepriklausomybės atkūrimą. Birželio 23 dieną 9.28 val. įjungiamas iki tol tylėjęs radiofonas ir pasigirsta Leono Prapuolenio balsas, kurį girdėjo visa Lietuva. Iš Kauno radijo laidų Lietuva sužinojo, kad krašte sukilimas, Kauną užėmė sukilėliai, skelbiamas Nepriklausomybės atkūrimas ir Laikinosios vyriausybės sąrašas. Pranešimas kartotas kelis kartus, įvairiomis kalbomis.

Nors LV klausimo šiame interviu nutarėm neliesti, neužkabinti negalime. Nes, kaip jau minėjome, LAF’as ir sudarė LV. Kada ji buvo sudaryta ir kokios buvo sudarymo aplinkybės?

Vyriausybė buvo pradėta formuoti dar 1941 metų balandžio 19 dieną Kaune. Ryšininkas iš Berlyno kovo pabaigoje atnešė į Lietuvą žinią, kad karas prasidės tarp gegužės 1 ir 10 dienos. Ryšininkas taip pat pranešė, kad Berlyno centras mano esant atėjus laiką suformuoti vyriausybę. Jos vadovu sutinka būti K. Škirpa, kuris savo ruožtu prašo, kad vyriausybėje būtų Rapolas Skipitis ir Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Vyriausybę turėjo formuoti ir skelbti Vilniaus vadovaujantis centras, tačiau jis nesiryžo veikti vienas, ir vyriausybė buvo formuojama Kaune, dalyvaujant Vilniaus atstovui. Vladas Nasevičius, Leonas Prapuolenis ir Adolfas Damušis privačiame bute tarėsi porą dienų – nuo balandžio 19 dienos. Faktinė LV sudarymo data – balandžio 22-oji. Buvo sutarta, kad vyriausybėje būtų įvairių srovių žmonių, sakytume, santarvės vyriausybė. Tačiau joje iš anksto buvo įdiegtas ateityje konfliktas su voldemarininkais. LAF Vilniaus ir Kauno vadovaujančiuose centruose jie buvo persona non grata. Tuo tarpu Berlyno centre voldemarininkų buvo apie pusė. K. Škirpa premjeru paskirtas manant, kad Berlyne jis gana įtakingas. Tai buvo pogrindinė nelegali vyriausybė. Teisiškai ji egzistavo nuo balandžio 22 dienos, bet paskelbta, t.y. į viešumą iškelta tik birželio 23 dieną.

Ar turėjo teisę LAF’as sudaryti vyriausybę?

Laikinąją vyriausybę sudarė lietuvių antisovietinio pogrindžio vadovybė, o ją iškėlė Birželio sukilimas. O kas tuo metu galėjo tą teisę kam nors suteikti ar užprotestuoti? Kas ėmėsi pogrindžio organizavimo, ėmėsi rengti sukilimą, tai tie galėjo iškelti ir LV. Vyriausybė vadinosi laikinąja, panašiai kaip 1918–1920 metais veikė laikinoji vyriausybė iki Steigiamojo Seimo. Tikėtasi, kad sukilimo iškeltą LV, progai pasitaikius, bus galima legalizuoti konstituciškai. Vyriausybė į pirmąjį posėdį susirinko tik birželio 24 dieną. Dar ne visos sudėties. Posėdyje nedalyvavo premjeras K. Škirpa, kurio naciai neišleido iš Berlyno. Teko kooptuoti naujus LV narius vietoje trijų ministrų vilniečių, apie kurių areštą buvo žinoma. V. Nasevičių sovietai suėmė šeštadienio popietę, likus kelioms valandoms iki karo pradžios, tai jis per radiją buvo pristatytas kaip ministras. Prasidėjo itin sudėtingas šešias savaites trukęs LV veiklos laikotarpis, kuriuo šiandien dažnai nepagrįstai spekuliuojama.

Klausimas pabaigai. Ar galime Birželio sukilimą laikyti tautos sukilimu?

Žinoma. Dabar kai kas sako, esą negalima vadinti Tautos sukilimu, nes ne visa tauta jame dalyvavo. Taip mąstant galima prikibti ir prie vienišo telegrafo stulpo. Tačiau juk nė viename sukilime – nei 1794, nei 1830, nei 1863-iųjų į sukilimą nėjo visa tauta, pagaliau 1918–1920 metais ne visi tapo savanoriais. Į sukilimus ėjo žmonės, priklausantys tai tautai, o kiti tam nesipriešino, tyliai ar atvirai palaikė. Kita vertus, 1941 metų Birželio sukilimas buvo tautos sukilimas, nes pagrindinis sukilėlių tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Šis Tautos sukilimo termino kvestionavimas vėlgi yra ne kas kita, kaip pastangos rasti kokį nors „plyšį“ ir bent taip pažeminti sukilimą.

Kalbino ir parengė Zigmas Vitkus

www.bernardinai.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas