Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1941 metų sukilimas

Povilas Dirkis

Birželio 23 dieną Sovietų Sąjungos liaudies komisaras užsienio reikalams Molotovas pats pirmas puolė lietuvių sukilimą per Maskvos radiją. Įtūžęs jis grasino Lietuvos fašistams. Tačiau tas neapgalvotas Molotovo puolimas lietuvių neišgąsdino, tik visam pasauliui išreklamavo sukilimo faktą. Po poros dienų jis susigriebė taisyti padarytą klaidą. Per savo padėjėją Lozovskį spaudoje paaiškino, kad jo puolimas buvo klaidingai suprastas, ir kad lietuviai savo sukilimą buvo nukreipę ne prieš bolševikus, bet prieš vokiečius.

Vokiečių kariai aiškiai pripažino, kad lietuviai sukilimo metu kovojo drąsiau, nei suomiai. Jei vokiečiai galėjo taip greit pralaužti rusų frontą šiaurėje, greitai pasiekti Rygą, Minską, prie Baltstogės sunaikinti didžiules rusų pajėgas, jie turi būti dėkingai mažai ir narsiai Lietuvai. Lietuviai išlaikė tirs svarbius tiltus per Nemuną ir Nerį ir dėl to tik vos Reicho armija, pradėjusi žygį Suvalkuose, galėjo eiti pirmyn Daugpilio ir Minsko link. Tačiau vokiečių radijo ir spauda taip ir nutylėjo apie lietuvių didvyriškumą – Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimą.

Apie lietuvių sukilimą Europoje paskleidė žinias šie mūsų diplomatai:

Dr. P. Ancevičius, akredituotas korespondentas Berlyne, švedų, šveicarų ir amerikiečių kolegoms, kurie sako keliu paskleidė žinias savo spaudoje.

Dr. A. Gerutis, Lietuvos pasiuntinybės prie Tautų Sąjungos sekretorius, padarė pranešimus visoms pasiuntinybėms ir konsultantams Amerikoje, o plk. Škirpa savo kolegoms, kitų kraštų atstovams. Tai tokiais keliais ir būdais pasaulis buvo painformuotas apie lietuvių sukilimą prieš despotą – rusų komunizmą.

Vokiečių kariuomenė į Kauną įžygiavo tik birželio 25 dieną. Ją pasitiko lietuvių partizanų-sukilėlių atstovai ir visuomenė. Vokiečių karo dalinių vadai ir šiaip žymesni asmenys buvo pakviesti į partizanų štabą „Geležinis Vilkas“ Šaulių namuose, kur buvo pavaišinti skaniais valgiais, kava, pyragaičiais ir gėrimais. O kaip sukilimo metu laikėsi lietuviai kariai, kurie buvo oficialiai įjungti į Raudonąją armiją 1940 m, rugsėjo 30 dieną?

Pirmomis sukilimo, arba vokiečių įžygiavimo dienomis politrukai juos maitino labai optimistinėmis žiniomis. Jie pasakojo, kad Raudoniji armija visur yra perėjusi Vokietijos sieną ir užimta Suomija, Klaipėda, Varšuva ir kad netoli Karaliaučiaus, o Berlynas subombarduotas. Toms pasakoms dauguma lietuvių karių netikėjo, o rusai manė, kad tai tiesa. Lietuvių karius 29 teritorinio šaulių korpuso sukilimas užklupo poligonuose: Švenčionėliuose ir Varėnoje. Lietuvių teritorinį šaulių korpusą sudarė dvi divizijos – 179 ir 184 ir Vilniaus karo mokykla su ginklais, bet be šaudmenų, kurie buvo laikomi poligonų sandėliuose. Bet lietuvių karių padėtis buvo ypač sunki: buvo netekę savų vyresniųjų karininkų ir sumaišyti su rusais, apsupti rusų vadų ir politrukų, su lietuviais neturėjo jokių ryšių. Vienur karininkų, kitur puskarininkių vadovaujami pradėjo ruošti pasikėsinimus atsipalaiduoti ir pabėgti nuo rusų. Dėjo visokias pastangas ir dėlto daugumai pavyko, ypač iš Varėnos poligono, pabėgti ir per miškus prisimušti iki Lietuvos, kur jų žymi dalis įsijungė į savisaugos dalinius, o likusieji grįžo į civilį gyvenimą. Kiek sunkiau dėjosi Švenčionėlių poligone. Karo mokykla buvo iškelta toliau į rytus, iš karių daug pateko į vokiečių nelaisvę. Išsigelbėję arba pabėgę iš rusų korpuso lietuviai susijungė su sukilėliais partizanais ir labai daug prisidėjo prie sandėlių bei įstaigų išgelbėjimo, ypač Vilniuje, į kurį vokiečiai įėjo porą dienų vėliau.

„Lietuvos policija įstatymų ir tvarkos tarnyboje“ (red. Apolinaras Bagdonas), Chicago, 1974, p. 275–276.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas