Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Kruvinos Joninės Dzūkijoje 1941 m. birželį

Gintaras Lučinskas

Lazdijai pirmosiomis karo dienomis. 1941 m. birželis.

Yra daug svarbių, neatskleistų, neišaiškintų Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžios istorinių įvykių Dzūkijoje, kai vokiečių kariai pritaikė keršto akcijas prieš vietos civilius gyventojus. Šių represinių akcijų metu buvo nužudyta apie 300 alytiškių.

Lietuvos civilių gyventojų nuostolius ir aukas lėmė Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo veiksmai Lietuvos teritorijoje. Lietuva kaip valstybė šiame kare nedalyvavo, nes karo išvakarėse, 1940 m., ji buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota. Todėl Lietuvos gyventojai žuvo dviejų kariavusių imperialistinių valstybių ir jų kariuomenių ginkluotoje konfrontacijoje kaip nacių Vokietijos agresijos prieš Sovietų Sąjungą nekaltos aukos. Vokietijos reicho kaimynystėje buvusi Lietuva karo arena tapo nuo pat pirmųjų Vokietijos agresijos akimirkų 1941 m. birželio 22 d. rytą. Į Lietuvą įsiveržė didžiulė Vokietijos kariuomenė: visa „Šiaurės“ armijų grupė ir „Centro“ armijų grupės dalis – iš viso daugiau kaip 40 divizijų, apie 700 000 karių. Įsiveržę vokiečių kariai sutiko labai silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Smarkesnės kautynės įvyko ties Alytumi, Kelme, Raseiniais, Ariogala, Kauno apylinkėse ir kitur. Nuo karo veiksmų labiausiai nukentėjo Alytaus, Raseinių ir Tauragės apskritys. Įžengus į Lietuvą Vokietijos kariuomenei, vyriausiojo vokiečių armijos vado atsišaukime į lietuvius paskelbta apie karinės valdžios įvedimą. Atsišaukime Vokietijos kariai pristatyti kaip „draugai ir gelbėtojai nuo bolševikų jungo“, nešą laisvę ir grąžiną „žmogiškas gyvenimo sąlygas“. Tačiau griežtai pareikalauta atiduoti ginklus, pranešti apie pasislėpusius sovietų karininkus, kareivius, bolševikų komisarus. Grasinta sušaudyti tuos, kas slėps sovietų karius, ginklus, amuniciją ir kitokią Raudonosios armijos ir Sovietų Sąjungos nuosavybę arba ją pasisavins, kas pasipriešins arba bandys susisiekti su priešu. Vis dėlto vokiečiai kai kur elgėsi ne kaip laukti „išvaduotojai“, o kaip žiaurūs ir brutalūs okupantai, per nepilną savaitę trukusius karo veiksmus prieš nekaltus civilius gyventojus jie įvykdė žiaurių masinių smurto akcijų. Okupuodami Lietuvą vokiečiai ją traktavo kaip sudedamąją Sovietų Sąjungos teritorijos dalį, todėl nepaisant draugiškų politinių pareiškimų, ir elgtis turėjo kaip priešo teritorijoje. Bet kokie priešiški civilių asmenų veiksmai prieš kariuomenę, jos atstovus ir aptarnaujantįjį personalą turėjo būti baudžiami griežčiausiomis priemonėmis vietoje, netgi sunaikinti užpuolėją. Vietovėse, kuriose kariuomenė būdavo klastingai užpulta, jei aplinkybės neleido greitai išsiaiškinti atskirų kaltininkų, bataliono vadas arba vyresnysis karininkas turėjo teisę tučtuojau imtis kolektyvinių prievartos priemonių.

Yra žinoma keletas tokių okupantų vokiečių Lietuvoje įvykdytų kolektyvinės bausmės akcijų. Birželio 23 d. vokiečiai sudegino Ablingos kaimą (Kretingos apskr.), nužudė 42 šio ir kaimyninio Žvaginių kaimo gyventojus. Žudynės vykdytos ir Švendūnos kaime (Raseinių apskr.), kur birželio 23 d. sušaudė 11 vyrų, o kaimą sudegino.[1]

Prasidėjus karui, sukilėlių veikla pirmiausiai pasireiškė arčiau Vokietijos sienos ir spontaniškai išsiplėtė visame krašte. Vokietijos Vermachtui tai buvo netikėta. Todėl nemažai kur vokiečių kariai sukilėlius palaikė rusų partizanais. Dėl to buvo ir beprasmių aukų.

Alytus pirmosiomis karo dienomis. Vilniaus gatvė. 1941 m. birželis.

Pirmomis karo dienomis Notėnų mstl. (Skuodo valsč.) nuo vokiečių kulkų krito 5 šauliai iš netoliese esančio Šliktinės kaimo. Tai atsitiko dėl piktavalio žmogaus, kuris besiveržiantiems į Rytus Vermachto kariams pranešė, jog jų tyko „ginkluoti komunistai“. Galvas tada paguldė Kostas Kontenis, Kostas Pocius, Antanas Šoblinskas, Kostas Pocevičius ir Feliksas Liaučys.[2]

Birželio 23 d. Panevėžio apskr., Smilgių mstl. 3 šaulius – Bronių Šiurną, Kazimierą Žukauską ir Joną Daukšą – vokiečiai palaikė besitraukiančiais komunistais ir nieko neišsiaiškinę vietoje sušaudė.[3]

Birželio 24 d. Marijampolės apskr., Prienų mstl. vokiečių kariai sušaudė šaulius Kazimierą Slavinską, Joną Gluoksnį (abu iš Čiudiškių k.) ir Alfonsą Barštį (iš Mačiūnų k.).[4]

Buvo atsitikimų, kai pavieniai besitraukiantys nuo raudonųjų lietuviai kariai, persirengę civiliais rūbais buvo pagauti beeiną namo ir sušaudyti (Jiezno valsč.). Priežastis – trumpai nukirpti plaukai! Trumpai apsikirpusių buvo sušaudyta ir moksleivių, įtarus juos esant persirengusiais raudonarmiečiais.

Autoriui žinoma, kad Dzūkijoje žudynės įvykdytos Seinų (Lazdijų vls. Verstaminų ir Seimeniškių k., Šventežerio vls. Kirciliškės k.) ir Alytaus apskrityse (Simno vls. Padusio k., Miroslavo vls. Balkasodžio ir Cigoniškių k.) bei Alytaus mieste. Civilių gyventojų grupiniai ar pavieniai nužudymai vyko visoje Dzūkijoje.

Šios civilių gyventojų žudynės – tai vokiečių okupantų karinių struktūrų įvykdytos represinės „atsiskaitymų“ (keršto) akcijos, kurias išprovokavo raudonarmiečių ar sovietinių aktyvistų išpuoliai prieš vokiečių karius. Jie įvykdyti iš pasalų, neaiškiomis aplinkybėmis. Literatūroje ir archyviniuose šaltiniuose galima rasti duomenų, jog kitose vietovėse žmonių žudynes išprovokavo tai, kad kai kurie vyrai buvo apsiginklavę sukilėliai ir vokiečių palaikyti ginkluotais priešais. Už patirtus nuostolius mūšių lauke vokiečiai nekeršijo. Per trumpą karo veiksmų Lietuvoje laikotarpį, laimei, vokiečių keršto akcijų neįvykdyta daug, jos buvo pavienio ar lokalinio pobūdžio. Besitraukiančios Raudonosios armijos ir sovietinių represinių struktūrų įvykdyti nusikaltimai buvo didesni ir skaudesni (nukankino 76 politinius kalinius Rainiuose (Telšių apskr.), sušaudė apie 400 Pravieniškių darbo stovykloje įkalintų žmonių, Panevėžyje nužudė 19 cukraus fabriko darbininkų, 3 gydytojus chirurgus ir medicinos seserį, žudė žmones Pažaislyje (prie Kauno), Juodupėje (Rokiškio apskr.), Zarasuose ir kitur), jie tarsi nustelbė analogiškus vokiečių okupantų veiksmus ir tai turėjo didelę reikšmę būsimų politinių įvykių raidai.[5]

Vokiečių arogancija, brutalus jėgos naudojimas, įkaitų šaudymas už Raudonosios armijos karių išpuolius, atstūmė Lietuvos gyventojus nuo „išvaduotojų“ vokiečių.

Į praeitį nuėjo šiurpūs karo įvykiai, kurių niekada neužmirš juos išgyvenusieji. Laikas gydo žaizdas ir užmaršties skraiste uždengia pačius sunkiausius išgyvenimus. Tačiau karo įvykiai yra tokie, kurių negalima pamiršti. Istorijos akivaizdoje, vertindami tragiškus tų dienų įvykius, turėtume galvoti, kad geriausias paminklas totalitarinių režimų aukoms – tai jų vardų ir likimų rašytinis įamžinimas dabarties ir ateities kartoms nors spaudos puslapiuose.


 

[1]Dieckmann, Christoph; Toleikis, Vytautas; Zizas, Rimantas. Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941–1944. – Vilnius, 2005, p. 87–91.

[2]Trimitas. 1999 m., Nr. 10, p. 9.

[3]Trimitas. 2000 m., Nr. 9, p. 27.

[4]Trimitas. 1996 m., Nr. 5, p. 22.

[5]Dieckmann Ch., Toleikis V., Zizas R. Karo belaisvių ir civilių…, p. 92–94.

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas