Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Naciai vykdė ir lietuvių tautos genocidą

L. A. Lietuvių Fronto Bičiulių organizuotose Politinėse Studijose
„Į POLITINĘ DEMOKRATIJĄ LIETUVOJE KELIU“
Sekcijoje: „Laikas užbaigti istorinės reikšmės klausimų sprendimus“
Sausio mėn. 30-31 d., 1999 m.
Los Angeles, CA

Kalba inž. Vytautas J. Šliupas, P.E., Burlingame, CA

NACIŲ VYKDYTAS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS

Įvadas

Labai daug jau rašyta, kalbėta, rodyta filmuose ir televizijoje, įsteigti muziejai ir pastatyti paminklai primenantys nacių vykdytą genocidą. Visuomenėje sudaryta nuomonė, kad nacių genocidas (arba Holokaustas) buvęs tiktai žydų tautos žudymas. Tikrumoje nacių genocidas apėmė visas Europos tautas, visas tautines mažumas, neišskiriant ir lietuvius. Nacių įvykdytas genocidas (ir vadinkime jį „nacių“, ne „vokiečių“ arba „fašistų“, nes paskutinysis žodis vis labiau paplintantis, turi kitokią reikšmę) sunaikino apie 20 milijonų žmonių, iš jų tarp 3 ir 6 milijonų žydų. Palyginus jį su „sovietiniu genocidu“, kuris sunaikino apie 100 milijonų žmonių, „naciškasis genocidas“ buvo mažesnės skalės nusikaltimas prieš žmoniją, bet jis yra geriau pasaulyje išgarsintas, jo vykdytojai jau nubausti, o vokiečių tautai ir pasauliui vis ir vis dar primenama apie tą terorą. Ateis laikas kada pasaulis pamatys, kad ir „sovietinis genocidas“ turi būti pilnai išaiškintas, visuotinai pasmerktas ir jo kaltininkai nuteisti.

Šio ryto mano pranešimo tema: NACIŲ VYKDYTAS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS. Pranešimas bus palyginus trumpas. Kalbėsiu dabar ne apie visų Lietuvos gyventojų, bet daugiausia apie lietuvių tautybės žmonių naikinimą, nes tai palyginus dar nepilnai išnagrinėta tema; tuo tarpu Lietuvoje žydų išnaikinimas, kuris proporcingai buvo milžiniškas, yra jau išsamiai dokumentuotas ir paskelbtas. Paminėjau žodžius „Lietuvoje žydų išnaikinimą, o ne Lietuvos žydų išnaikinimą“ todėl, kad į Lietuvą tuo metu buvo atbėgusių labai daug žydų iš karo sužlugdytos Lenkijos, vėliau į Lietuvą naikinimui naciai atveždavo ir pačios Vokietijos, Austrijos, Olandijos bei kitų vietų žydus.

Mano asmeniški prisiminimai

Buvau vienuolikos metų, kai 1941 m. į Palangą įžengė vokiečių kariuomenė. Mūsų namus kelias dienas buvo užėmusi kažkokio kariško štabo grupė – gana padoriai besielgią Wermacht’o karininkai. Kada, frontui einant pirmyn, jie kėlėsi link Latvijos, vienas jų tėvui pasakė: „Daktare, jus čia turėjote kultūringus reguliarios kariuomenės vokiečius, o dabar susipažinsite ir su „kitokiais“; dabar Lietuvos valdymą perims naciai, rudmarškiniai, esesininkai, gestapininkai ir kitokie niekšai.“

Ir tikrai, prisimenu, nuotaikos Palangoje iš karto pasikeitė. Tuojau gestapininkai pradėjo areštuoti Palangos žydus; mačiau jų grupelę vedė Vytauto gatve link Klaipėdos, o po kurio laiko girdėjome miške šaudymus ir sužinojome, kad į pietus nuo Birutės kalno, jie buvo sušaudyti.

Mano tėvas antrąją karo dieną žmonių buvo prašytas tapti miestelio burmistru. Žinau, kad vokiečiams surenkant žydus jis, kaip Palangos burmistras, išėjo į autobusų stoties aikštę ir kalbėjo į žmones, kad „nesielgtume kaip barbarai“. Už tai, kažkieno buvo įskųstas vokiečiams, areštuotas, bet paleistas su sąlyga, kad pasitrauktų iš pareigų ir nesikištų į vokiečių reikalus. Dabar dar sužinojau, kad tėvas buvo nuėjęs ir į žydukų pionierių surinkimo namą, bandė juos iš vokiečių išgauti, sakydamas, kad „vokiečiai juk nekovojate su nepilnamečiais vaikais“, buvo sargybinio partrenktas ant žemės, o vokiečių karininkas su revolveriu jam grasino, kad „nušausiąs kaip pasiutusį komunistų šunį, jeigu nenustos kalbėjęs“. Tai tokie mano asmeniški pirmųjų vokiečių okupacijos dienų prisiminimai.

Vėliau, jau 1943 ar 1944 metais, atsimenu, mama pakuodavo maisto siuntinėlius, o to maisto ir mes patys mažai turėjome, ir siųsdavo giminaičiui žurnalistui Stasiui Vainorui į Stutthoff’o koncentracijos lagerį. Į tą paketėlį ji įdėdavo džiovintų svogūnų. Klausdavau: „Mama, kodėl tu dedi tuos cibulius? Jam juk maisto reikia“. Gaudavau paaiškinimą: „Vyteli, čia vitaminai; Vainorui kalėjime labai reikia vitaminų“. Ar tie mamos siunčiami maisto paketėliai jį pasiekdavo, nežinau.

Kas darėsi Lietuvoje?

Detaliai neanalizuosiu visus nacių įvykdytus žiaurumus, nes nėra tam laiko, bet pasiremsiu trijų žmonių patirtimis: istoriko Jono Dainausko man į juostelę įkalbėtais faktais, teisininko dr. Aleksandro Mauragio ir mano mokytojo Martyno Kleinaičio spausdintais prisiminimais.

Nekalbėsiu apie gerai žinomus ir plačiai aprašytus nusikaltimus, kaip tai gen. Plechavičiaus Vietinės Rinktinės ir Savisaugos Batalionų sunaikinimus, jų karių sušaudymus ir karininkų įkalinimus Salaspilio koncentracijos stovykloje, apie mūsų Laisvės Kovos sąjungos vadovų areštus, apie 47 garsesniųjų areštuotų lietuvių įkaitų ištrėmimus į Stutthoff’o lagerį, arba apie gaudymus, šaudymus ir jaunuolių trėmimus į Vokietiją darbams ar į priešlėktuvinės apsaugos vienetus. Tai jau visumoje žinomi faktai, nemažai prisiminimų ir knygų parašyta; apie tai, be abejo, jūs esate skaitę. Pakalbėsiu apie keletą mažiau žinomų įvykių ir atsitikimų, kad duočiau bendrą vaizdą to nacių vykdyto genocido prieš lietuvius ir prieš kai kurias tautines mažumas.

1941 metais į Lietuvą atėjo naujas, antrasis okupantas, jis buvo „rudasis“ , išstūmęs lauk „raudonąjį“. Mes manėme, kad vokiečiai mus išlaisvino nuo rusų, bet tai netikras buvo padėties supratimas. Pagalvokime, ar vokiečiai atėjo į Lietuvą kaip draugai? Ne. Jau pačioje pradžioje jie panaikino mūsų sukurtąją Laikinąją Vyriausybę ir paskelbtąją Atstatytąją Nepriklausomybę. Vokiečių pirmieji veiksmai parodė jų tikrąsias intencijas, ir jeigu jie būtų turėję daugiau laiko, būtų išnaikinę lietuvius gal net greičiau ir sistematiškiau negu „raudonieji“ okupantai.

Štai pavyzdys: birželio 22 d., tai yra pirmąją karo dieną, vokiečiai užėmė Tauragę. Išlaisvinę kalėjime rastą veterinarijos gydytoją Juozą Toliušį, buvusį iki 1939 m. Pagėgių apskrities veterinarijos gydytoją, vokiečių kariuomenės viršininkas birželio 23 d. paskyrė jį burmistru. Sekančią dieną atvyko iš Tilžės gestapininkai, Toliušį pasiėmė, išsivežė ir tuščiame pastate nužudė. Už ką? Už tai, kad Pagėgiuose jisai turėdamas reikalų su vokietininkais, ypač dėl arklių prekiavimo, kartais susiginčydavo ir jiems trukdydavo. Tai buvo pradžia nacių banditizmo Lietuvoje.

Kaip matyti iš SS generolo dr. Walter Stahlecker’io raporto, randamo Niurnbergo bylose, Vokietija buvo pasiruošusi Lietuvą okupuoti kaipo Sovietų Sąjungos dalį; čia jiems reikėjo įkurti „lebensraum’ą“ vokiečių kolonistams, reikėjo kurti Hitlerio fantazuojąmą „Tūkstančio metų Reichą“! Tam priešinosi faktas, kad čia būta gyventojų lietuvių, ir kitų tautinių mažumų, taigi juos reikėjo prašalinti, išnaikinti arba ištremti.

Pirmąją karo dieną, birželio 22 d., 8 val. vakare į Tilžę atvyko sukurtos Einsatz grupės A vadas generolas Stahlecker’is (tas paaiškėjo iš taip vadinamos Ulmo bylos kur tuoj po karo buvo teisiami keturi Klaipėdos ir penki Tilžės gestapininkai) ir įsakė Tilžės gestapui ir Klaipėdos policijai Lietuvos teritoriją, 25 km. ruožu, nuo Kretingos iki Vištyčio ežero, apvalyti nuo „komunistų“. Tas reiškė sunaikinimą lietuvių ir žydų. Tam vykdymui įgaliojimus suteikė Tilžės Gestapui. Tą pačią naktį Gargžduose prasidėjo masiniai areštai, o sekančią dieną ir sušaudymai.

Po to, teroras kartojosi visoje Lietuvoje. Kentėjo daugumoje žydai, bet taipgi ir lietuviai, ir čia gyvenantys lenkai, rusai, čigonai.

Birželio 24 d. Stahlecker’is atsirado Kaune ir iš tenai organizavo Lietuvos gyventojų naikinimą. Lietuvos, kaipo tokios, egzistavimas buvo panaikintas. įkurtas buvo OSTLANDAS, vienas iš keturių Reicho komisariatų, su Alfred Rosenberg’u jo vadovu. Beveik trys mėnesiai prieš Vokietijos – Sov. Sąjungos karą, 1941 m. balandžio 2 dieną, Rosenbergas memorandumu Nr. 1 iškėlė klausimą dėl Baltijos kraštų. Čia jis norėjo apgyvendinti vokiečius kolonistus iš Vokietijos, bei Pavolgio vokiečius kaimiečius, dar pamaišydamas kiek olandų, norvegų, danų. Rasiškai tinkamus lietuvius jis norėjo sumaišyti su vokiečiais, o lietuviškąją inteligentiją norėjo perkelti į centrinę Rusiją. Tokiu būdu Lietuva, dviejų generacijų bėgyje, turėjo būti suvokietinta ir prijungta prie Didžiojo Reicho.

Trims savaitėms praėjus po karo pradžios, Rosenbergas, liepos 14 d., išleido politines gaires civiliniam valdymui, įsakmiai nurodydamas, kad jokia Vokietijos įstaiga negali pripažinti jokios tautinės vyriausybės ar kariuomenės. Liepos 25 d. Ostlando gen. komisaru buvo paskirtas Heinrich Lohse (o nuo 1943 m. pabaigos dr. A. von Renteln). Rugpiūčio5 d. buvo sustabdyta Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veikla. Kad sukūrus įvaizdį, jog Lietuva yra valdoma savųjų, gen. komisaras paskyrė sau generalinį tarėją gen. Petrą Kubiliūną.

Rugsėjo 18 d., Reicho komisaro potvarkiu Ostlando civilinė valdžia perėmė Ostlande buvusį Sov. Sąjungos turtą. Kadangi Lietuvoje Sov. Sąjunga jau buvo nacionalizavusi visą žmonių turtą: žemę, namus, bankų santaupas, įmones, gamyklas, tuo būdu Ostlando valdžia sau pasiglemžė visą lietuvių kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Lietuviai ir jų turtas perėjo pilnai į vokiečių rankas.

Spalio 27 d. Ostlande buvo įvesta Reicho teismų jurisdikcija, kuri sprendė visas baudžiamąsias ir civilines teismų bylas. Taigi, labai sistematiškai Lietuva buvo perimta vokiečių žinion, o krašto žmonių priežiūra pateko į Gestapo rankas, kuriam iš pradžių vadovavo SS pulkininkas Karl Jeger’is. Vokiečiams nepavykus Lietuvoje suorganizuoti SS legiono, Gestapo vadovavimas 1943 m. pradžioje perėjo įSS Oberfuhrer’io dr. Wilhelm Fuchs rankas. Jo vadovaujamas Gestapas Lietuvoje pasidarė žiauresnis ir kraugeringesnis.

Įdomu, kad nuo pat karo pradžios vyko didelė trintis tarp trijų Gestapo centrų – Kauno, Tilžės ir Klaipėdos. Tilžės ir Klaipėdos gestapininkai labai nemėgo lietuvių, nes daugumoje jie patys buvo lietuviškos kilmės, taip vadinamieji „memelanderiai“. Kaip sakoma patarlėje, „nėra didesnio niekšo, kaip savas niekšas“.

Kai kurių asmeniškieji pergyvenimai

Štai duosiu pavyzdį kaip kartais ir visiškai nekalti lietuviai kentėdavo nuo Klaipėdos gestapininkų. Tą skaudžiai pergyveno ir įdomiai „Draugo“ dienraštyje 1976 metais aprašė buvęs mano pradžios mokyklos vedėjas Martynas Kleinaitis.

Kleinaitis, 1942 metų vasaros atostogų metu, buvo įprašytas perimti iš sirguliuojančio burmistro Palangos miesto vadovavimo pareigas. Čia dirbdamas jis į save atkreipė ir vokiečių dėmesį. Klaipėdos gestapininkai buvo įsitraukę į kontrabandos biznį tarp Vokietijos ir Palangos–Kretingos. Kad pateisinus jų dažną važinėjimą į Lietuvą, jie sukūrė bylą apie būktai Palangoje veikiančią 30 žmonių pusiau ginkluotą antivokišką grupę, kuriai vadovaująs mokytojas Martynas Kleinaitis. Gestapininkai tam užtvirtinti parūpino ir du „liudininkus“, abu buvusius komunistinių pažiūrų, žmonių nemėgiamus, palangiškius.

Visiškai nekaltas mokytojas Kleinaitis 1943 m. pradžioje buvo areštuotas, išvežtas į Klaipėdą, ir kelis mėnesius žiauriai kankintas Klaipėdos gestapininkų – tų, kurie patys buvo kontrabandininkai – tol kol jis sutiko pasirašyti „sufabrikuotą prisipažinimą“. Klaipėdoje, būdamas izoliacinėje vienutėje, Kleinaitis vis tik rado būdų, kaliniams žinomais tarpsieniniais pasikalbėjimais, sužinoti kas buvo jo kaimynai. Pasirodo jie, niekam nenusikaltę, pažįstami palangiškiai lietuviai ir lenkai, kretingiškiai valdininkai, inžinieriai, moksleiviai.

Kleinaičio ir kitų kalinių kankinimai Klaipėdoje vyko visą laiką. Kai kurie klaipėdiečiai lietuviai ir vokiečiai, kalėjimo tarnautojai, jį užjausdavo, duodavo pasiskaitymui knygų, pagelbėjo perduoti žinias žmonai, tačiau didžiausieji kankintojai buvo Klaipėdos krašto „memelanderiai“.

Žmonos dedamomis pastangomis pavyko Kleinaitį perkelti į Kauną. Čia gestapininkai jo nebekankino ir po kiek laiko, Kauno gestapininkai išaiškino, kad visa šitoji byla buvusi sufabrikuota Klaipėdos gestapininkų – kontrabandininkų. Kadangi trintis vyko tarp tų dviejų Gestapo skyrių, tai kauniečiai buvo patenkinti galėdami pakenkti klaipėdiečiams, ir dėka to Kleinaitis buvo išlaisvintas.

Kaune Kleinaitis keletą mėnesių sėdėjo Sunkiųjų Darbų kalėjime, kartu su kitais lietuviais inteligentais, su keliais Laisvės kovotojų štabo nariais, su vienu gydytoju, popieriaus fabriko direktoriumi, taip gi ir su areštuotais „spekuliantais“, bei kitokiais įtariamaisiais. Jis aprašė kaip Kauno kalėjime reguliariai vykdavo taip vadinami „kalėjimo išvalymai“. Štai jo žodžiais: „Dažnai rytais, vos tik sukilus išgirsdavome kieme savotišką triukšmą: ūžia automobilių motorai, girdėti savotiški sužvėrėjusių žmonių riksmai, keiksmai… Kieme stovi dengtas sunkvežimis ir kita mašina, ant kurios yra kulkosvaidis. Kieme švaistosi įsiutę gestapininkai – egzekucinė komanda. Jie visuomet girti… Vienas kalinys man sako: „Šiandien kalėjimo valymas“… Atsidaro durys ir prižiūrėtojas sako, vilniečiui, jaunam lenkui gydytojui: „Florčikai, pasiimk daiktus ir einam“… Pro langelį žiūrintis kalinys mums raportuoja: „Gestapininkai jau įmetė Florčiką į sunkvežimį“… Už kelių minučių prižiūrėtojas vėl atidaro duris: „Raudonikis, pasiimk daiktus“… Po to sunkvežimis, prigrūstas mirti pasmerktaisiais, lydimas ginkluotos lengvos mašinos ir ginkluotų motociklistų, iš kiemo išvyko“ .

Prieš pat išeidamas iš kalėjimo Kleinaitis matė ir kitą „kalėjimo išvalymą“. Štai jis rašo: „Tai buvo rugpjūčio pabaiga ar rugsėjo pradžia (1943 m.)… Ši diena skirta čigonų naikinimui. Kauno apylinkėse gyvenančius čigonus, kurių čia buvo gana daug, ištisomis šeimomis vokiečių gestapas pradėjo vežti į Kauno Sunkiųjų darbų kalėjimą. Pririnkę didoką grupę, veždavo juos sunaikinti… Taigi ir tą vidurdienį, ūžiant mašinų motorams, kalėjimo kieme išgirdome moterų ir mažų kūdikių šauksmus ir aimanas… Girta gestapo egzekucinė komanda rėkavo ir mėtė į dengtą sunkvežimį moteris ir mažus vaikus. Klyksmai nustelbė motorų ūžimą… Buvau liudininkas šiurpaus vaizdo, kurio niekad nepamiršiu… Čigonų naikinimas vyko jau ne pirmą kartą. Šį darbą vis vykdydavo ta pati egzekucinė komanda. Tai buvo sužvėrėjusių budelių gauja… Savo uždavinį vykdydavo žiauriai, žiauriai elgdavosi su mirti pasmerktaisiais. Senius, moteris ir vaikus mėtydavo į sunkvežimį lyg kokius daiktus. Sunkvežimy suguldydavo lyg malkų krūvas ant vienas kito. Ne vienas mirdavo nepasiekęs egzekucijos vietos… Savo akimis mačiau, kaip budeliai, nutvėrę kūdikius už sprandų ar kojų, mėtė į sunkvežimį… Kitus daužė lazdomis, kapojo nagaikomis.“

Pabaiga

Laikas man baigti šį trumpą pranešimą. Per tas man skirtas dvylika minučių, norėjau jums patiekti keletą faktų parodančių, kad „nacių genocidas“ žiauriai palietė ir mus lietuvius, ir mūsų krašte gyvenusias tautines mažumas. Šis genocidas (Holokaustas) buvo nukreiptas prieš visus, kurie tiktai pastojo kelią Hitlerio kuriamam „Tūkstančio metų Reichui“. Jeigu naciai būtų turėję nors keliolika metų daugiau, tai šiuo metu lietuvių, kaipo tautos, irgi nebebūtų buvę.

 

Šiaulių universiteto biblioteka. Aušrininko dr. Jono Šliūpo archyvas, f. 1-6-16 (Vytauto Šliūpo kolekcija).

One Response to “Naciai vykdė ir lietuvių tautos genocidą”

  • įžvalgus says:

    kažkaip susipynė du pavadinimai.
    Pagal rašte išdėstytus pasakojimus galime teigti:

    NACIŲ VYKDYTAS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS – TEISINGAS
    Naciai vykdė ir lietuvių tautos genocidą – NETEISINGAS

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas