Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Du susitikimai su a. a. Kaziu Škirpa

Stasys Barzdukas

Ant bolševikų durtuvų į Lietuvą atneštam sovietiniam pragarui tinka Dantės žodžiai: praraskite viltį visi, kurie čia patekote. Iš tikrųjų viskas buvo apversta aukštyn kojom. Galėjai būti kiekvienu metu įtartas ir apkaltintas, galėjai būti pasodintas į kalėjimą, ištremtas į Sibirą, sužalotas ir nužudytas. Jei iki šiol žmonės Lietuvoje Dievą maldavo gelbėti nuo bado, maro, ugnies ir karo, tai dabar karo laukė kaip išsigelbėjimo nuo sovietinio košmaro. Pagaliau sulaukė.

Jis prasidėjo 1941 metų birželio 22 d. Tada gyvenau Alytuje, kur mokytojavau gimnazijoje. Buvo dar tamsu, kai sekmadienio paryčiu išgirdome kelis tolimus sprogimus. Iššokome iš lovų. Daugiau nebegulėme. Maždaug po poros valandų, jau prašvitus, pasigirdo atskrendančių lėktuvų ūžimas. Netrukus pasipylė į Alytų ir bombos. Lėktuvai buvo pažymėti laužtais kryžiais. Vadinasi jie buvo vokiečių. Mes subėgome slėptis į kieme esančio kiemelio rūsį. Viena bomba nukrito netoliese, kitoj gatvės pusėj. Jos skeveldros sužeidė vieną gyventoją kaimynę moterį. Lėktuvams nuskridus, visi pasipylėme gatvėse. Čia taip pat maišėsi ir keli mieste gyvenę rusų karininkai. Žmonės atrodė saugiau iš miesto pasitraukti į laukus, tad ir mes, susimetę į lagaminėlį reikalingiausių daiktų, jį įsidėję į nedidelį rankinį vežimėlį, su visais patraukėme už miesto. Už 7 kilometrų Simno link gyveno žmonos giminaičiai Paulauskai, mūsų tikslas buvo ten patekti ir laukti, kaip toliau įvykiai plėtosis. Eidami pageležinkeliu, matėme, kaip vokiečių naikintuvai gaudė ir žemėn leido rusų didžiuosius lėktuvus. Prisiveja iš užpakalio, paleidžia seriją šūvių, lėktuvas suliepsnoja ir krenta žemėn. Iš kai kurių iššoko lakūnai ir leidosi žemyn parašiutais. Matėme, kaip Alytų vėl bombardavo antrą kartą užskridę lėktuvai, taip pat pasirodė plentu Alytaus link slenkanti vokiečių kariuomenės kolona.

Paulauskų ūkyje mes įsikūrėme netolimame griovyje. Bet tą pačią dieną čia apsistojo ir nedidelis vokiečių kariuomenės dalinys, su juo galėjau susikalbėti, tad užsimezgė tam tikri ryšiai. Pirmadienio rytą vokiečių kariai mus visus pasišaukė už kluono, kur per radiją buvo skelbiama žinios iš Kauno. Leonas Prapuolenis pranešė apie Lietuvos laikinosios vyriausybės atstatymą, nusikratymą bolševikų jungu. Čia išgirdome, kad laikinosios vyriausybės priešaky esąs Kazys Škirpa, taip pat buvo minimos ir kitos pažįstamos pavardės – Rapolo Skipičio, Stasio Raštikio, Juozo Ambrazevičiaus, Mečio Mackevičiaus ir t. t. Ar reikia kalbėti apie mūsų gyvenimus? Visiems tada riedėjo iš akių ašaros. Štai vėl turime savo Lietuvą, savo vyriausybę. Turime vyrus, kurie šluostė tada mūsų ašaras. Taigi toks buvo mano pirmasis susitikimas su Kaziu Škirpa. Tik dabar nežinojom, kad Stalinas buvo susitaręs su Hitleriu pasidalyti Pabaltiju ir kitais užimtais kraštais, kad vokiečiai neleis Škirpai grįžti į Lietuvą, kad jį laikys namų arešte, kad neleis veikti ir pačiai vyriausybei.

Antras susitikimas buvo prieš kelerius metus Amerikoje, Dainavos stovykloje. K. Škirpa buvo pakviestas į LFB stovyklą skaityti paskaitos. Jis kalbėjo apie reikalą atgaivinti 1941 metų sukilimo vyriausybę, nes tai būtų efektyvesnis reiškimasis už visuomeniniu pagrindu sudarytus mūsų politinius veiksnius. Čia buvo galimybių su prelegentu taip pat pasivaikščioti Dainavos keleliais bei takeliais ir plačiau šiuo klausimu išsikalbėti. K. Škirpa dabar mūsų neįtikino. Jau per ilgas laiko tarpas iš naujo pradėjo vyriausybei veikti, juo labiau, kad kai kurie jos nariai yra mirę, kai kurie ligų kamuojami ir t. t. Gaila, bet buvo nueita kitu keliu ir rato atgal atsukti buvo neįmanoma. Tada mačiau, kad Škirpai mūsų samprotavimai buvo skaudūs. Tačiau skaudžių momentų jo gyvenime buvo ir daugiau. Tokia jau kiekvieno visuomenininko ir valstybininko dalia.

Žinoma, su K. Škirpa turėjau ir kitų progų susitikti. Bet šie du susitikimai reikšmingiausi. Pasidarė didžiai skaudu, kai Juozas Stempužis rugpjūčio 20-tą per Clevelando „Tėvynės garsų“ radiją pranešė, apie K. Škirpos mirtį. Pasitraukė iš gyvųjų tarpo dar vienas vyras, kuris prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos atstatymo ir jos laisvės kovų.

„Draugas“ (Čikaga), 1979 m. rugsėjo 10 d., Nr. 211, p. 5.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas