Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Atmintis ir užmarštis

Vytautas Pranas Volertas

Kada ir kokia tarptautinė teisės institucija tarė, kad lietuvių tauta yra bent kiek kalta dėl žydų 20 amžiaus baisios tragedijos, dėl holokausto? Jokia tauta nebuvo apkaltinta, net vokiečiai nepasmerkti. Kalti buvo naciai. Ne vokiečiai, bet naciai. Tačiau spaudoje retkarčiais jaučiami tarsi krūptelėjimai, tarsi užmetinėjimai, kad lietuvių tauta esanti kažkam ir už kažką skolinga. Temoka tas, kas iš tikrųjų nusikalto.

Kaltės šešėlį su neskaniais epitetais ant lietuvių tautos užmetė žuvusiųjų artimieji bei jų tautiečiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ir keletas mūsų pačių, tinkamai nepasižvalgiusių po buvusius įvykius. Net Lietuvos Vyriausybė, Izraelio spaudžiama, vengė prisiminti, kad tauta nepajėgi sudrausminti visų savo narių. Jokia tauta, net žydai. Iki dabar lietuviai yra tarsi gydomi nuo kažkokios ligos įvairiais patarimais, įvairiais lietuvių ir žydų pokalbiais bei įperšamais kultūriniais ryšiais. Tačiau iki šios dienos vis pasviedžiamas šlapias skudurėlis, kuriuo lyg kažkas primenama, lyg kažko reikalaujama. Štai net „Naujojo Židinio/Aidų“ (2012 m., Nr 5) įvadiniame laiške redaktoriui tūla Akvilė Naudžiūnienė, besidominti žydų istorija ir kultūra, skundžiasi kolektyvine užmarštimi ir apgailestauja, kad Vilniuje nėra specialaus holokausto muziejaus, o apie holokaustą galima rasti tik bendrame žydų muziejuje. Kodėl nėra? Kad nepastatė valstybė, kuri neturi pinigų susimokėti tarptautinėms organizacijoms nario mokesčių? O rugsėjo pabaigoje Emanuelis Zingeris, nusipelnęs Lietuvos valstybei vyras, prašo Seimą, kad ateinantieji metai būtų paskelbti Vilniaus geto metais. Kaip tada su Rainių miškeliu, Pravieniškėmis, sudegintais ir išžudytais kaimais. Pavyzdžiui, prie Nemunaičio? Kada ateis jų metai?

Grįžtant prie A. Naudžiūnienės, prisiminta, kad ji lyg perša tautai kaltę („kolektyvinė atmintis“) ir net rašo: „Mes šaudėme, mus šaudė – visko buvo, nieko nebuvo“. Išeitų, kad ir autorė šaudė, jei taria „mes“. Aš nešaudžiau ir nesitikau žmogaus, kuris šaudė. Tai kodėl „mes“? Ji, besidominti žydų istorija, turi bent apytiksliai žinoti, kaip ši baisenybė prasidėjo ir vyko. Lietuvius dėl to po karo tardė sovietai, vėtė, kratė žydai, domėjosi įvairios pasaulio teisinės organizacijos. O ką rado? Nustatė, kad gal buvo apie du tūkstančiai lietuvių, dalyvavusių žudynėse, bet ne tauta dalyvavo, ne „mes“.

Pasigirsta užmetinėjimų ir išmetinėjimų dėl holokausto, pasitaiko skudurėlio svaidymų – nukris kur nors, tesivalo nekaltas. Kartais net tikri ir tariami istorikai prisijungia, ypač vengiantis didesnių darbų. O tų darbų daug yra. Tuose darbuose neturėtų būti gandų, tik patikrinti faktai. Jais remdamiesi galėtume kalbėti, o ne slidinėdami ganduose krūpčioti – ką žinai…

Kaip prieš karą žydai Lietuvoje, patys ir savanoriškai pasirinkę, miestų ir miestelių „getuose“ („Staedtle“) gyveno? Kokia buvo jų ekonominė, socialinė, kultūrinė padėtis? Kaip jie žvelgė į Lietuvos valstybę, nesikišusią į jų gyvenimo stilių? Kai kurie jų net nepriklausomybės kovose savanoriais dalyvavo. Kaip jie kasdien bendravo? Dalyvavo socialinėje, kultūrinėje, visuomeninėje, labdaros veikloje? Ar žydų futbolo komandos įvairiuose miesteliuose kartais nebuvo vienintelis gražus arba peštyninio bendradarbiavimo kelias? Kaip nuoširdžiai kartais žydai dalyvaudavo ir darbu prisidėdavo lietuvių iškilmėse, pavyzdžiui, Vyriausybės narių, net vyskupų susitikimuose?

Kaip lietuviai taikos metu skriaudė žydus, kaip žydai – lietuvius?

Ir štai karas. Kas nacių okupacijos metu pradėjo žydų naikinimą Lietuvoje? Kas jį skatino? Kas iš lietuvių tuojau pat prisijungė prie holokausto vykdymo? Kokios buvo ir galėjo būti priežastys? Kiek lietuvių skundė naciams žydus, kiek jų gelbėjo? Kiek bolševikų okupacijos metu žydai skundė lietuvius, kiek jų gelbėjo?

Ir svarbiausia – kokie lietuviai šaudė žydus… Kur jų sąrašas, gerai ištirtas ir paskelbtas? Juk būtina žinoti, kas tie „mes“. Ir, žinoma, būtina suregistruoti visus pokario kaltinimus lietuviams ir kaltinimo pasekmes. Kas kaltino, ką kaltino, kodėl, kuo kaltinimai baigėsi?

Kai bus atliktas šis būtinas darbas, tada istorikai ir besidomintieji žydų istorija bus tikri, apie ką jie kalba. Tada žinosime, kas mes, kas jie. Dabar girdime: užmetinėjama, kad Vilniuje nėra specialaus holokausto muziejaus; Seime prašoma skelbti Vilniaus geto metus; Lietuvos ambasadoje Vašingtone, DC skamba žydiški koncertai. Tai bent populiarios žydiškos temos lietuvių visuomenėje. O gal kas šias temas tyčiomis pakaišioja? O gal šis populiarumas nėra naudingas? Dažnai kartojamos temos pabosta.

Ar gražiai sugyvenantys kaimynai gilina savo kolegiškumą prisiminimais – tai bent prasikėlei man galvą; o tu išmušei man dantis – atminčiai juos vis dar laikau. Šitaip gera kaimynystė neugdoma, tokia atmintis – pikta atmintis. Tai kodėl lietuvių visuomenėje taip dažnai primenama apie žydų nelaimę? Jei holokaustas įvestas į mokyklų programas, atminimas išliks, o visas emocijas užgesins laikas, nors ir kaip besistengtume jas kurstyti. Nereikia kasdieninių dejonių, nereikia rodyti atvirų randų. Gyvenimas, grindžiamas vien atminimu, sunkiai žengia, o ir brukamas kartais įsuka užmaršties ratus. Sveikinkime kolegišką kaimynystę, visuomeninę šilumą, o istorikai ir mėgėjai lai dar padirba.

Apie autorių

Prozininkas, vertėjas, žurnalistas Vytautas Pranas Volertas gimė 1921 metų rugpjūčio 22 dieną tuometinės Alytaus apskrities Seirijų valsčiuje. Baigęs Alytaus gimnaziją, 1939 metais įstojo studijuoti statybos mokslus Vytauto Didžiojo universitete, tačiau studijų nebaigė. Karo metais dėstė matematiką vienoje Kauno gimnazijoje. Pasitraukęs į Vokietiją, mokytojavo Klemtoko pabėgėlių (DP) stovyklos lietuviškoje gimnazijoje. Ten išėjo jo vienintelis poezijos rinkinys „Verpetai“. 1951-1954 metais V. Volertas studijavo Pensilvanijos universitete (JAV) matematiką, 1955-1961 Merilendo universitete elektroniką, o 1965-1971 vėl Pensilvanijoje sistemų inžineriją. Daugelį metų dirbo elektroninių erdvės komunikacijų inžinieriumi ir vadybininku, dėstė matematiką ir informacijos teoriją kolegijose, paskelbė straipsnių radijo technikos klausimais. Dalyvavo išeivijos veikoje, buvo išrinktas JAV lietuvių bendruomenės tarybos nariu. Nuo 1948 metų buvo Lietuvių žurnalistų sąjungos išeivijoje, nuo 1951 – Lietuvių rašytojų draugijos narys. Išeivijoje kaip kritikas Vytauto Dyvo slapyvardžiu bendradarbiavo „Aidų“ žurnale, Vytauto Seirijo slapyvardžiu paskelbė daugybę publicistinių straipsnių išeivijos lietuvių periodikoje. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, įsitraukė į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, buvo nuolatinis „Dienovidinio“ bendradarbis. 2004 metais už viso gyvenimo kūrybą jam buvo įteikta Lietuvos rašytojų draugijos premija. 2012 metais rašytojas amžinojo poilsio atgulė Filadelfijos kapinėse.

„Tremtinys“. 2013 m. birželio 28 d., Nr. 24, p. 1, 8.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas