Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais (1)

Dr. Arūnas Bubnys

Įvadas

Straipsnyje toliau nagrinėjama holokausto Lietuvos provincijoje tema. Per pastaruosius dešimt metų žurnale „Genocidas ir rezistencija“ buvo paskelbta keliolika Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų Valentino Brandišausko, Stanislovo Buchavecko straipsnių apie holokaustą įvairiose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose. Šio straipsnio autorius yra paskelbęs straipsnį apie holokaustą Kauno apskrityje[1], dabar bus mėginama rekonstruoti holokausto procesą Alytaus apskrityje 1941 m.

Kodėl pasirinkta kaip tik Alytaus apskritis? Tai lėmė keletas priežasčių. Pirma, žydų genocidas Alytaus apskrityje, autoriaus žiniomis, iki šiol nėra specialiai tyrinėtas. Galima paminėti labai informatyvų dr. Sigito Jegelevičiaus straipsnį apie įvykius Alytuje pirmosiomis Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo dienomis[2]. Vis dėlto šiame straipsnyje žydų persekiojimas tėra platesnės įvykių panoramos fragmentas, pasibaigiantis 1941 m. liepos mėn., t. y. dar iki žydų masinių suėmimų ir žudynių Alytaus mieste ir apskrityje. Iš užsienio autorių holokaustą Alytaus mieste yra tyręs Vokietijos istorikas Christophas Dieckmannas[3]. Jo straipsnyje nagrinėjamas ne tik žydų genocidas, bet ir sovietų karo belaisvių, civilių pabėgėlių iš Rusijos marinimas badu ir ligomis 1941–1944 m.

Kita svarbi priežastis – palyginti didelis išlikusių archyvinių dokumentų kiekis. Šis dokumentinis pamatas suteikia istorikams galimybę gana smulkiai atkurti holokausto procesą Alytaus apskrityje. Archyvinius dokumentus, kuriais rėmėsi straipsnio autorius, galima suskirstyti į dvi dideles grupes. Pirmiausia tai nacių okupacijos laikotarpio dokumentai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA). Paminėtinas čia saugomas Alytaus apskrities viršininko fondas (f. R-1436). Jame yra net 203 nacių okupacijos laikotarpio bylos, didelė jų dalis tenka 1941 metams. Yra išlikę Alytaus apskrities viršininko raštų apie padėtį apskrityje 1941 m. liepos mėn., Alytaus miesto policijos nuovados viršininko raportas apie įvykius mieste ir valsčiuje, Alytaus apskrities valsčių policijos nuovadų viršininkų raportų Alytaus apskrities policijos vadui apie padėtį valsčiuose. Dauguma šių dokumentų parašyti 1941 m. liepos mėn. Juose atsispindi padėtis Alytaus mieste ir valsčiuose: karo veiksmų nuostoliai, gyventojų nuotaikos, pirmosiomis okupacijos savaitėmis policijos įstaigų ir partizanų (baltaraiščių arba pagalbinės policijos) vykdyti komunistų, sovietinių aktyvistų, pasilikusių raudonarmiečių ir žydų areštai. Didelė šių dokumentų dalis paskelbta dokumentų rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ (2 dalis)[4] ir V. Brandišausko sudarytame dokumentų rinkinyje „1941 m. Birželio sukilimas“[5]. Pastarajame dokumentų rinkinyje skelbiama net devyniolika Alytaus apskrities lietuviškosios administracijos įstaigų (daugiausia policijos nuovadų) dokumentų, tarp jų – ir atvirai antisemitinė Alytaus apskrities viršininko ir policijos vado kpt. Antano Audronio kalba. Dokumentų apie padėtį Alytaus apskrityje 1941 m. vasarą galima rasti ir kituose LCVA fonduose. Lietuvių savisaugos dalinių štabo fonde (f. R-660) saugomas Alytaus šaulių-partizanų kuopos dienynas, kuris registravo kuopos veiksmus nuo 1941 m. liepos 12 d. iki 1941 m. rugpjūčio 4 d., bei trumpa TDA Alytaus kuopos veiklos apžvalga, datuota 1941 m. rugpjūčio 31 d. Kitų Lietuvos apskričių fonduose panašaus pobūdžio dokumentų beveik neišliko. Svarbių dokumentų apie padėtį Alytaus mieste ir apskrityje 1941 m. vasarą taip pat yra LCVA fonduose Nr. 745 ir Nr. 1567.

Antra svarbi archyvinių šaltinių grupė – Lietuvos ypatingojo archyvo (toliau – LYA) bylos. Ypač reikšmingas šio archyvo 58 (baudžiamųjų bylų) apyrašas. Straipsnio autoriui pavyko surasti kelias dešimtis baudžiamųjų bylų tų asmenų, kurie nacių okupacijos metais tarnavo policijoje, apskrities ir valsčių savivaldybėse, Alytaus kalėjime, buvo partizanų būrių nariai. Dalis šių asmenų įvairiomis formomis dalyvavo holokauste (suiminėjo žydus, sudarinėjo jų sąrašus, saugojo suimtus žydus, konvojavo juos į šaudymo vietą arba patys šaudė). Tokia archyvinė medžiaga suteikia galimybę atkurti holokausto procesą daugumoje Alytaus apskrities valsčių. Tarp holokausto istorijai svarbių LYA dokumentų verta paminėti Gardino vokiečių žandarmerijos susirašinėjimą apie Marcinkonių geto panaikinimą (f. K-1, ap. 46, b. 1303). Straipsnio autorius taip pat naudojosi istorijos mokytojų kraštotyros darbais, aprašančiais tragišką žydų likimą kai kuriose Alytaus apskrities vietovėse (pvz., Varėnoje, Marcinkonyse).

Alytaus apskritis pasirinkta tirti dar ir dėlto, kad joje iki holokausto gyveno gausiausia Pietų Lietuvoje žydų bendruomenė (per 8 tūkst. žmonių). Tiriant holokaustą regioniniu aspektu, Alytaus apskritis dėl žydų bendruomenės gausumo ir reikšmės, manytina, tinkamiausia reprezentuoti Pietų Lietuvos (Dzūkijos) regionui.

Straipsnyje siekiama išnagrinėti holokaustą Alytaus apskrityje, atskleisti šio proceso etapus, bendruosius ir specifinius bruožus, pateikti holokausto aukų statistiką.

1941 m. vasarą Alytaus apskritį sudarė šešiolika valsčių: Alytaus, Alovės, Birštono, Butrimonių, Daugų, Druskininkų, Jiezno, Marcinkonių, Merkinės, Miroslavo, Rudnios, Seirijų, Simno, Stakliškių, I Varėnos ir II Varėnos. Beveik visuose valsčiuose, išskyrus Alytaus (be miesto), Alovės, Birštono, Miroslavo ir Rudnios, gyveno gausios žydų bendruomenės. Neoficialiais Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Alytaus apskrityje gyveno 8030 žydų (4,7 proc. apskrities gyventojų)[6]. Pasak kitų šaltinių, 1941 m. vasarą (iki masinių žydų žudynių) Alytaus apskrityje gyveno 8775 žydai ir 132 632 lietuviai[7].

Alytus

Alytaus žydų bendruomenė buvo viena seniausių Lietuvoje. Manoma, kad pirmieji žydai į Alytų atsikėlė dar Vytauto Didžiojo laikais. Senosiose žydų kapinėse būta akmeninių antkapių su 400 metų senumo užrašais. Žydų bendruomenė Alytuje susiformavo XVI a. Alytus pradėjo sparčiai augti XIX a. pabaigoje ir tapo svarbiu Pietų Lietuvos miestu. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, mieste gyveno 482 žydai (33,6 proc. miesto gyventojų). 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Alytuje gyventa 1715 žydų (27 proc. miesto gyventojų)[8].

Nepriklausomos Lietuvos laikais ir vokiečių okupacijos metais Alytus buvo apskrities centras ir didžiausias Dzūkijos miestas. 1930 m. Alytų aplankęs Petras Biržys-Akiras rašė, kad čia gyvena 7500 žmonių, iš jų 5000 lietuvių, 2300 žydų, 150 lenkų, 30 rusų ir 20 vokiečių. Lietuviai mieste turėjo 39, žydai – 139 krautuves. Žydai taip pat turėjo 10 mėsinių, 2 valgyklas, 6 viešbučius, 2 pirtis, skerdyklą, 2 kino teatrus, 2 žydų liaudies bankus, savitarpio kredito draugiją, malūnų ir lentpjūvių, spaustuvių, kalvių ir kt. įmonių. Kai kurios žydų šeimos turėjo didelius ūkius ir vertėsi žemdirbyste[9]. Ketvirtajame dešimtmetyje stiprėjant valstybės remiamų lietuvių verslininkų konkurencijai žydų vaidmuo ekonominiame miesto gyvenime sumenko.

Alytaus žydų bendruomenė turėjo savo maldos namus, mokyklų, ješivą, labdaros draugijų, didelę biblioteką, „Makabi“ sporto klubą. Mieste veikė įvairių žydų partijų ir politinių organizacijų skyriai. Dalis žydų jaunimo tarpukariu emigravo į Palestiną. 1939 m. Vokietijai okupavus Lenkiją, iš pastarosios (daugiausia iš Suvalkų regiono) į Lietuvą pasitraukė apie 2400 žydų pabėgėlių, dalis jų apsigyveno Alytaus apskrityje. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, dauguma žydų pramonės ir prekybos įmonių ir įstaigų buvo nacionalizuotos, joms valdyti buvo paskirti komisarai. Gyvenimo lygis labai nusmuko. Dalį turtingesnių miesto žydų sovietai 1941 m. ištrėmė į Sovietų Sąjungos gilumą[10].

Vokiečių kariuomenė Alytų užėmė pirmąją karo dieną – birželio 22-ąją. Alytaus miestas ir valsčius smarkiai nukentėjo nuo karo veiksmų. 1941 m. liepos 6 d. Alytaus policijos nuovados viršininkas apskrities policijos vadui pranešė, kad Alytaus mieste sudegė 241 gyvenamasis namas ir 160 negyvenamųjų pastatų, o Alytaus valsčiuje – atitinkamai 27 ir 31[11].

Jau pirmosiomis karo dienomis buvo atkurta lietuviškoji administracija, policija, sukurta vadinamoji partizanų (Tautinio darbo apsaugos, toliau – TDA) kuopa. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Alytuje šalia vokiečių komendantūros veikė ir lietuvių komendantūra. Pastarosios komendantas buvo kpt. Domininkas Jėčys. Netrukus jį pakeitė gen. št. mjr. Juozas Ivašauskas. Komendantūra glaudžiai bendradarbiavo su atsikuriančia policija, čia buvo renkamos žinios apie antivokiškai nusiteikusius gyventojus ir besislapstančius raudonarmiečius. Komendantūra organizavo jų gaudymą. Vokiečiai lietuvių komendantūra nepasitikėjo ir kelis kartus buvo ją išvaikę, tačiau ji vėl atsikurdavo. Vis dėlto po kelių savaičių lietuvių komendantūra buvo galutinai panaikinta[12]. J. Ivašauskas taip pat buvo vadinamas Alytaus apskrities apsaugos viršininku ir vadovavo apskrities partizanams. 1941 m. liepos 17 d. duomenimis, prie policijos ir kaimuose suorganizuotuose partizanų būriuose (jų nariai save laikė partizanais, o vietos gyventojai juos dažniausiai vadindavo baltaraiščiais) buvo 914 žmonių[13]. Alytaus mieste susiformavo TDA kuopa, kuriai iš pradžių vadovavo pats J. Ivašauskas, vėliau – ltn. Vladas Šimoliūnas. TDA kuopą sudarė smogiamasis būrys, 4 šaulių-partizanų (iš jų vienas – šaulių-pionierių) būriai ir geležinkelininkų skyrius prie 1-ojo būrio. Iš viso TDA kuopą sudarė 160 narių. Smogiamajam būriui vadovavo ltn. Jonas Borevičius[14]. Ši TDA kuopa buvo pavaldi Alytaus karo komendantūrai. 1941 m. rugpjūčio mėn. TDA kuopa ir kiti Alytaus apskrities partizanų būriai buvo reorganizuoti į pagalbinės policijos būrius.

Naktį iš 1941 m. birželio 22-osios į 23-iąją Alytuje prie Maršako malūno buvo užmušti du vokiečių patruliai. Kaltininkai nebuvo nustatyti. Už tai keršydami vokiečiai sušaudė nemažai (kai kurių žodžiais, net 150) Alytaus gyventojų. Civilių gyventojų šaudymui vadovavo vokiečių slaptosios lauko policijos (Geheime Feldpolizei) puskarininkis. Kauno ir Seirijų gatvių rajone vokiečiai darė kratas ir suiminėjo visus 15–50 metų amžiaus vyrus, nekreipdami dėmesio į jų tautybę. Šaudoma buvo naktį iš birželio 23-iosios į 24-ąją grupėmis po 20–25 žmones. Žudynės vyko Kauno gatvės šlaituose, Vilniaus gatvėje ir už tilto į Vilniaus pusę. Tarp nušautųjų buvo ir keli tą naktį budėję gatvėse, bet vokiškų dokumentų neturėję lietuvių policininkai: Pranciškus Valiulis, Rapolas Česynas, Stasys Linkevičius ir dar trys kiti. Nušautas buvo ir Alytaus gimnazijos kūno kultūros mokytojas Benjaminas Meškelis[15]. Apskrities viršininko Stasio Maliausko 1941 m. rugpjūčio 25 d. sąrašo duomenimis, Alytaus apskrityje žuvo 271 vokiečių karys, apie 247 rusų kariai ir 319 lietuvių karių[16].

Vienas iš Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) tikslų buvo atkurti Lietuvoje iki sovietų okupacijos veikusią administraciją. Į darbą valdžios įstaigose LLV kvietė sugrįžti iki 1940 m. birželio 15 d. ten dirbusius asmenis. LLV vidaus reikalų ministru buvo paskirtas plk. Jonas Šlepetys[17]. 1941 m. birželio 23 d. Alytaus gimnazijos mokytojo Mykolo Babiliaus iniciatyva buvo sušauktas vietos gyventojų susirinkimas, kurio tikslas buvo išrinkti komitetą viešajai tvarkai palaikyti. Lietuvių komitetas laikinuoju Alytaus apskrities viršininku išrinko S. Maliauską[18]. Alytaus apskrities viršininkas S. Maliauskas 1941 m. birželio 26 d. kreipėsi į visas apskrities savivaldybes, pavesdamas buvusiems savivaldybių tarnautojams sudaryti vietose laikinuosius savivaldybės organus. Valsčių viršaičių pareigas turėjo eiti iki sovietų okupacijos šias pareigas ėję asmenys. Seniūnijose seniūnų pareigas turėjo eiti buvę seniūnai[19]. Alytaus apskrityje atsikūrė ir lietuvių viešosios policijos įstaigos. Alytaus apskrities policijos vadu tapo iki 1940 m. birželio 15 d. šias pareigas ėjęs Antanas Kaziūnas, kuris liepos 7 d. buvo paskirtas Druskininkų policijos nuovados viršininku. Vietoj jo nuo liepos 7 d. Alytaus apskrities policijos vadu tapo Antanas Audronis. Jis rugpjūčio 13 d. iš šių pareigų buvo atleistas ir vietoj jo nuo tos pačios dienos Alytaus aps. policijos vado pareigas ėjo Stasys Krosniūnas[20].

Jau pirmosiomis okupacijos dienomis pradėti suiminėti pirmuoju sovietmečiu aktyviau pasireiškę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ir miškuose besislapstantys raudonarmiečiai. Kaip buvo rašoma TDA kuopos veiklos apžvalgoje, pagal piliečių pranešimus „buvo sulaikyti ir areštuoti 36 vietos komunistai, 9 raudonarmiečiai ir didesnis skaičius žydų“[21]. 1941 m. liepos 6 d. numatomų suimti asmenų sąraše buvo įrašytas 51 asmuo, daugiausia lietuvių tautybės, be to, 2 žydai – gaisrininkų politinis vadovas Mendelis Zingeris ir „saugumo agentas“ Chaimas Zingeris[22]. 1941 m. liepos 17 d. Alytaus apskrities viršininkas A. Audronis LLV vidaus reikalų ministrui pranešė:

„Policija vykdo areštus, daro kratas ir veda kvotas apie komunistus, plėšikus ir gandonešius. Kvotos pristatomos vietos vokiečių karo vadovybei.

Pagal vokiečių įsakymą apskrityje sušaudyta 82 komunistai. Areštuotų yra 389, dar reikėtų areštuoti apie 345 komunistus.“[23]

Žydus smarkiau persekioti pradėta nuo 1941 m. liepos vidurio. 1941 m. liepos 12 d. Alytaus apskrities viršininkas S. Maliauskas ir Alytaus apsaugos viršininkas (komendantas) gen. št. mjr. J. Ivašauskas išleido įsakymą, smulkiai reglamentuojantį žydų padėtį. Visiems apskrities žydams buvo įsakyta prisisiūti Dovydo žvaigždes, maistą krautuvėse ir turguose leista pirkti tik nuo 11 val., uždrausta supirkinėti maisto produktus iš ūkininkų ir pakelėse, samdyti ne žydus, naudotis miesto parkais, išvykti iš gyvenamosios vietos be apskrities viršininko leidimo ir t. t. Žydai privalėjo dirbti viešuosius darbus ir vietos savivaldybei bei policijai atiduoti radijo imtuvus, dviračius ir motociklus[24].

1941 m. liepos 16 d. Alytaus apskrities policijos vadas aviacijos kpt. Stasys Krasnickas-Krosniūnas savo pavaldiniams pasakė neapykantos žydams kupiną kalbą: „Žydija, kaip išsigimusi tauta, kuri po priedanga raudonosios vėliavos aukščiausio sadizmo priemonėmis nori pavergti visą žmoniją ir ją sugyvulinti, vokiečių tautos fiurerio radikaliomis priemonėmis labai greit tvarkoma. Reikia skaityti, kad šis klausimas jau išspręstas, tačiau atsiranda dar vienas kitas lietuvis, net ir policistas, kuris bando tą klausimą rišti savaip. Aš jums sakau, kad šituo klausimu dviejų nuomonių negali būti. Turi būti ir yra tik viena nuomonė, ji turi būti visu 100% pildoma, ji aiškiai apibrėžta Adolfo Hitlerio knygoje „Mano kova“ („Mein Kampf“).“[25] Netrukus Alytuje ir pradėta „spręsti žydų klausimą“ pagal A. Hitlerio nuomonę.

1941 m. liepos 26 d. Alytaus miesto burmistras informavo apskrities valdybą, kad Alytaus mieste gyvena 1231 žydas ir 7713 kitų tautybių (nežydų) žmonių[26]. Yra žinių, kad 1941 m. liepos ir rugpjūčio mėn. sandūroje vargingame Alytaus miesto rajone buvo įsteigtas nedidelis getas. Jame buvo sutelkta 1300–1500 žydų ne tik iš Alytaus miesto, bet ir iš apskrities. Gete buvo įsteigta Žydų taryba (Judenrat), kurios nariais tapo advokatai Halperinas, Salanskis ir Kopelis Nemunaitskis. Žydų tarybai valdžia pranešė apie įvairius žydams taikomus draudimus ir teisių suvaržymus[27].

1941 m. rugpjūčio viduryje Alytaus apskrities žydai pradėti gabenti į miesto kalėjimą. Iš viso į Alytų iš valsčių buvo pristatyta apie 1000 žydų vyrų ir moterų[28]. Jie buvo laikomi Alytaus kalėjimo kieme. Pirmos masinės Alytaus žydų žudynės įvykdytos 1941 m. rugpjūčio 13 d. Prieš sušaudant Alytaus miesto žydai buvo suregistruoti – jie buvo suvaryti į saugumo policijos kiemą ir ten sudaryti jų sąrašai. Paskui žydai buvo nuvaryti į buvusio 2-ojo ulonų pulko kareivinių rajoną, o iš ten – į žudynių vietą miške. Tada buvo sušaudyta 617 žydų vyrų ir 100 moterų. Iki 1941 m. rugpjūčio 31 d. sušaudyti dar 233 Alytaus miesto ir apskrities žydai[29]. Vokiečių saugumo policijos ir SD 3/A operatyvinis būrys, organizuodamas masines Lietuvos žydų žudynes, privalėjo vadovautis RSHA (Reichssicherheitshauptamt, Vyriausiosios reicho saugumo valdybos) direktyvomis. RSHA viršininkas Reynhardas Heydrichas 1941 m. liepos 2 d. direktyva SS ir policijos vadams okupuotoje Sovietų Sąjungos teritorijoje nurodė, kad operatyvinės grupės ir operatyviniai būriai privalo vykdyti Kominterno narių, profesionalių komunistinių veikėjų, aukštesnio ir itin aktyvių žemesnio rango komunistų partijos narių, liaudies komisarų egzekucijas. Taip pat būtina vykdyti žydų, kurie yra partijos nariai, dirbo valstybinėje tarnyboje ar užsiėmė radikalia veikla, egzekucijos[30]. Iš šios direktyvos aiškiai matyti, kad pirmiausia turėjo būti žudomi žydai, įtariami buvę komunistais ir sovietiniais pareigūnais.

Buvusio Alytaus rajono kriminalinės policijos viršininko Alfonso Nykštaičio liudijimu iš Kauno į Alytų buvo atvykęs SS oberšturmfiureris Joachimas Hamannas su keturiais puskarininkiais. Alytaus saugumo policijos viršininkui Pranui Zenkevičiui jis nurodęs iš valsčių į Alytų pristatyti atitinkamą skaičių žydų vyrų ir moterų. J. Hamannas su Alytaus karo belaisvių stovyklos vadovybe susitarė, kad paskirtų karo belaisvių duobėms kasti. Duobės buvo iškastos netoli kalėjimo buvusiame Vidzgirio miške. Pirmuosius žydų šaudymus Alytuje 1941 m. rugpjūčio mėn. vykdė J. Hamanno vadovaujami vokiečių SD pareigūnai ir Alytaus policininkai bei baltaraiščiai. Žudynių vietoje buvo ir Alytaus rajono saugumo policijos viršininkas P. Zenkevičius. Sušaudytųjų lavonus užkasė sovietiniai karo belaisviai[31].

Po kelių dienų J. Hamannas vėl grįžo į Alytų kartu su lietuvių policijos 1-ojo bataliono Kaune ltn. Broniumi Norkumi. J. Hamannas pranešė P. Zenkevičiui, kad nuo šiol Alytaus apskrityje žydus šaudys B. Norkaus vadovaujamas specialusis būrys (1-ojo bataliono 3-ioji kuopa). J. Hamanno įsakymu B. Norkui turėjo būti perduodami vertingi sušaudytų žydų daiktai (auksiniai žiedai, laikrodžiai ir pan.). Kitą dieną po atvykimo J. Hamannas su B. Norkumi organizavo naują žydų žudymo akciją. Šį kartą buvo sušaudyta apie 50 žydų vyrų. Šaudė 4 vokiečiai puskarininkiai ir vietiniai pagalbiniai policininkai. Tarp sušaudytųjų buvo senas žydų rabinas. Jį esą nušovė pats Alytaus apskrities komendantas gen. št. mjr. J. Ivašauskas[32].

Po šių žudynių į Alytų B. Norkaus ir jaunesn. ltn. J. Obelenio vadovaujamas būrys buvo atvykęs dar kelis kartus. Paprastai šis būrys (20–30 vyrų) atvažiuodavo iš Kauno autobusu. Žydai būdavo šaudomi miške, netoli vadinamojo Kaniūkų tilto per Nemuną[33].

Didžiausios Alytaus žydų žudynės surengtos 1941 m. rugsėjo 9 d. Žydus šaudė iš Kauno atvykęs B. Norkaus ir J. Obelenio vadovaujamas būrys. Į žudynių vietą žydus varė, ten juos saugojo vietiniai policininkai ir baltaraiščiai. Prieš sušaudant iš žydų buvo atimti vertingesni daiktai (laikrodžiai, žiedai, pinigai). Žudynės truko kelias valandas. Po jų B. Norkaus būrys išvažiavo žudyti Seirijų žydų[34].

Pasak Karlo Jägerio raporto, 1941 m. rugsėjo 9 d. Alytuje buvo sušaudyti 1279 žydai: 287 vyrai, 640 moterų ir 352 vaikai[35].

Vertingesnius sušaudytų žydų daiktus (riešutmedžio baldus, krištolinius indus, aukso ir sidabro dirbinius ir t. t.) išsidalijo Alytaus miesto aukštesnieji saugumo policijos valdininkai, miesto ir apskrities savivaldybių pareigūnai, policijos vadai ir kiti prie žydų turto prilindę veikėjai. Vokiečiams įsakius žydų turtą įkainoti, minėti asmenys sudarė komisijas, kurios nustatė juokingai mažas žydų turto kainas ir sumokėjo už jį savivaldybėms menkas pinigų sumas. Įvairūs menkaverčiai daiktai ir aukų drabužiai buvo parduoti iš varžytinių. Jas organizavo savivaldybės. Nužudytų žydų namai buvo nacionalizuoti, jiems paskirti valdytojai. Žydų turėta žemė ir inventorius buvo išnuomoti „nusipelniusiems“ vokiečių talkininkams ir jų giminėms. Geresnius namus pasiėmė vokiečių įstaigos. Malūnai, lentpjūvės ir kitos įmonės perėjo apskrities valdybos Pramonės skyriaus žinion[36].

Butrimonys

Butrimonyse gyveno viena seniausių Lietuvoje žydų bendruomenių. Carinės Rusijos laikais Butrimonys priklausė Trakų, o Lietuvos Respublikos ir nacių okupacijos metais – Alytaus apskričiai. Miestelyje ir jo apylinkėse buvo apsigyvenę ir keli šimtai totorių. 1930 m. Butrimonyse gyveno 887 žydai. Vietos žydų bendruomenė turėjo mūrinę sinagogą, mokyklą mokomąja hebrajų kalba, labdaros draugijų, 52 (iš 54) krautuves, aludžių, kepyklų ir kitų įmonėlių. Žydų liaudies bankas Butrimonyse prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjo 230 narių. Dalis žydų jaunimo tarpukariu emigravo į Palestiną. Paskutinis (iki holokausto) miestelio rabinas buvo Abraomas Mošė Vitkindas[37].

Vokiečių kariuomenė Butrimonis užėmė 1941 m. birželio 23 d. Tos pačios dienos popietę aktyvesni vietos lietuviai įsteigė Laikinąjį komitetą, kuris turėjo vykdyti vietinės valdžios funkcijas, iki bus atkurta valsčiaus savivaldybė ir kitos valdžios įstaigos. Komiteto pirmininku buvo išrinktas mokytojas Petras Savickas, jo pavaduotoju – Juozas Melenkevičius, valsčiaus viršaičiu tapo Vladas Palukaitis. Butrimonių miestelio seniūnu buvo paskirtas Juozas Jaseliūnas. Jis šias pareigas ėjo ir Lietuvos Respublikos laikais[38]. Pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis Butrimonių miestelyje susikūrė lietuvių partizanų (sukilėlių) būrys. Jame buvo apie 40 narių. Partizanai pradėjo suiminėti komunistus, komjaunuolius ir sovietų valdžios aktyvistus[39]. Iki 1941 m. liepos 6 d. Butrimonyse buvo sulaikyta 17 asmenų, iš jų 7 žydai[40]. Laikinuoju valsčiaus policijos nuovados viršininku birželio 23 d. buvo paskirtas Vladas Žička. Liepos 7 d. jį pakeitęs K. Pilionis 1941 m. liepos 15 d. raporte apskrities policijos vadui pranešė, kad lig tol miestelyje 1 komunistas sušaudytas, 10 komunistų perduoti vokiečiams, dar 17 – uždaryti į areštinę. Dėl žydų šiame raporte sakoma, kad šis „klausimas labai aktualus, nes miestelyje gyvena per 2000 žydų, kuriuos artimiausiu laiku reikėtų sutvarkyti“[41]. K. Pilionio nurodytas Butrimonių žydų skaičius, regis, yra padidintas. 1941 m. liepos 27 d. žiniomis, miestelyje gyveno 786 žydai (iš jų 56 vaikai iki 6 metų) ir 530 kitų tautybių žmonių[42]. Pasak kitų šaltinių, 1941 m. vasarą (data nėra tiksliai žinoma) visame Butrimonių valsčiuje gyveno 1219 žydų[43]. Butrimonių policijos nuovados žinioje taip pat buvo Punios ir Pivašiūnų bažnytkaimiai. 1941 m. liepos 31 d. K. Pilionis  tapo Birštono policijos nuovados viršininku, o į jo vietą paskirtas buvęs II Varėnos policijos nuovados viršininkas Leonardas Kaspariūnas-Kasperskis[44]. Šis veikėjas suvaidino svarbų vaidmenį organizuojant vietos žydų areštus ir žudynes.

Butrimonių žydai pradėti persekioti pirmosiomis nacių okupacijos dienomis. Iš pradžių buvo suiminėjami pavieniai žydai, dažniausiai komunistai, komjaunuoliai ir sovietų valdžios šalininkai. Vėliau teroras įsibėgėjo ir buvo nukreiptas prieš visus žydų tautybės gyventojus. Nacių okupacijos pradžioje vietiniai policininkai pieninės kieme nušovė Šimoną Naginą. Turtingesniems miestelio žydams buvo įsakyta išsikraustyti iš namų, žydams uždrausta vaikščioti šaligatviais, išeiti į gatvę po 18 val., jie turėjo ant drabužių prisisiūti geltonas Dovydo žvaigždes, galiojo kiti laisvės suvaržymai. Pirmosiomis okupacijos savaitėmis buvo nužudyti Elijahu Mazovskis ir Kušelevičius. Miestelio žydai kentė įvairias patyčias. Rabinas A. M. Vitkindas kartu su savo patarnautojais buvo verčiamas deginti religines žydų knygas, daužyti sinagogos langus ir pan.[45] Apie 1941 m. liepos mėn. buvo suimti 4 butrimoniškiai mokytojai žydai – Samuelis (?) Arpachsanderis, Berlas Vineckis, Hilelis Milšteinas, Litvinas, taip pat Inda Binderienė ir Šoferienė. Jie buvo nuvaryti į Alytų, kur vėliau sušaudyti[46]. Šiuos ir vėlesnius areštus paliudijo ir tuometinis Butrimonių seniūnas J. Jaseliūnas: „Pirmiausia buvo suimta apie 60 vyrų, jaunų, stiprių vyrų. Tame tarpe visi mokytojai. Tam reikalui buvo iškviestas žydų seniūnas į policiją, kur Kasperiūnas iš sąrašo nurodė, kokius būtent vyrus iškviesti į Butrimonių turgaus aikštę. Aš taip pat tuo laiku buvau iškviestas pas Kasperiūną į turgaus aikštę. Jis paaiškino, kad jie reikalingi darbams. Man Kasperiūnas įsakė, kai susirinks visi, išrikiuoti juos ir pranešti jam. Žydų seniūnas pranešė visiems vyrams, kuriuos nurodė Kasperiūnas, kad susirinktų turgaus aikštėje. Kuomet jie susirinko, aš išrikiavau po keturis ir pranešiau Kasperiūnui. Kasperiūnas atėjo su policininkais, suskaitė juos ir policininkams liepė saugoti, kad nepabėgtų; o pats nuėjo arklio. […] Po to tie policininkai ir Kasperiūnas raitas ant arklio išvarė tuos vyrus į Alytų. Aš į Alytų nevariau. Tie vyrai iš Alytaus negrįžo.“[47]

Pirmieji masiniai Butrimonių žydų areštai vyko 1941 m. rugpjūčio 10–12 d. Tomis dienomis daugiausia buvo suimami 18–40 metų žydų vyrai. Tada suimta 120–150 žydų[48].Tuometinis Butrimonių policijos viršininkas L. Kaspariūnas-Kasperskis davė nurodymą atimti iš žydų auksinius ir sidabrinius žiedus, laikrodžius ir geresnius drabužius. Suimtus žydus vietiniai baltaraiščiai konvojavo į Alytų. Jau nuo 1941 m. rugpjūčio 13 d. Alytuje pradėta šaudyti šio miesto ir aplinkinių apskrities miestelių (taip pat ir Butrimonių) žydus.

Antroji Butrimonių žydų areštų banga nusirito rugpjūčio 15–17 (kitais duomenimis – 22) d. Policijos viršininkas L. Kaspariūnas-Kasperskis vėl iškvietė žydų seniūną ir įsakė žydus susirinkti turgaus aikštėje. Šį kartą policininkai atrinko apie 400 žmonių. Tarp jų buvo moterų, vaikų ir senelių. Suimtieji iš pradžių buvo nuvaryti į miestelio areštinę, o paskui tą pačią dieną – į Alytų. Ten jie buvo uždaryti į kalėjimą ir vėliau sušaudyti[49].

Rugpjūčio pabaigoje L. Kaspariūno-Kasperskio nurodymu Butrimonių valsčiaus viršaitis Pranas Proškus-Praškevičius pradėjo rūpintis geto steigimu. Buvo parinkta vieta Totorių gatvėje, ir čia perkelti likusieji miestelio ir valsčiaus žydai (apie 600 žmonių). Į Butrimonių getą taip pat buvo atkelti Stakliškių (apie 300 žmonių) ir Punios žydai. Getą saugojo policija[50]. Butrimonyse getas veikė tik apie dvi savaites. Geto panaikinimo išvakarėse visi Butrimonių žydai naktį buvo suvaryti į miestelio pradžios mokyklą. Rytojaus dieną – 1941 m. rugsėjo 9-ąją – iš Alytaus atvažiavo autobusas su maždaug 20 SS oberšturmfiurerio J. Hamanno mobiliojo būrio kareivių. Po pietų vietiniai policininkai ir baltaraiščiai pradėjo varyti žydus iš mokyklos ir rikiuoti į kolonas. Geresnius drabužius vilkintiems žydams buvo įsakyta nusirengti iki apatinių. Žydų kolonos buvo nuvarytos į Klydžionių kaimą už 2 km nuo Butrimonių. Ten, prie Gudaičio sodybos, jau laukė dvi didelės duobės. Jas iškasė policininkų suvaryti miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Pasmerktieji buvo susodinti netoliese pievoje, grupėmis vedami prie duobės ir šaudomi. Šaudė ypatingojo būrio kareiviai, o vietiniai policininkai ir baltaraiščiai saugojo mirties laukiančius žydus. Žudynes stebėjo ir vokiečių karininkas su fotoaparatu. Šaudymas baigėsi vakare. Tada žudikai grįžo į Butrimonis ir „darbo“ pabaigą atšventė miestelio valgykloje su samane ir alumi[51]. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje žiniomis, 1941 m. rugsėjo 9 d. Butrimonyse buvo nužudyta 740 žydų (67 vyrai, 370 moterų ir 303 vaikai)[52]. Taip žuvo paskutiniai Butrimonių, Stakliškių ir Punios žydai.

Saujelei butrimoniškių žydų pavyko išvengti rugsėjo 9 d. masinių žudynių, tačiau jie ir toliau buvo persekiojami, suimami ir šaudomi. Antai 1942 m. balandžio 4 d. Butrimonių policija Žaliosios vienkiemyje ieškojo besislapstančių žydų. Apžiūrint miško pakraštyje stovinčią pirtį į policininkus buvo mesta granata ir paleisti šūviai. Policininkai irgi atidengė ugnį ir padegė pirtį. Iš jos išbėgo du žydų vyrai ir dvi moterys. Vienas vyras buvo nušautas vietoje (yra žinių, kad tai buvęs Zelikas Šusteris), o kitas, nors sunkiai sužeistas, pabėgo. Žydų moterys buvo sulaikytos. Apžiūrint pastatus, sodyboje rastas mažas žydų vaikelis. Kitai žydų grupei susišaudymo metu pavyko nepastebėtai pasitraukti iš vienkiemio. Kaip tik jie ir paliko mažylį. Per susišaudymą buvo sužeistas pagalbinis policininkas Pranas Proškus. Vienkiemio savininkai buvo trys lenkų kilmės broliai Gelumbauskai – Bronius, Jonas ir Petras. Policininkai juos taip pat suėmė. Kartu su Gelumbauskais policininkai į Butrimonis išsivežė dvi žydes moteris ir vaikelį. Suimtieji buvo uždaryti į areštinę, o kiek vėliau išvežti į Alytų. 1942 m. balandžio 12 d. Daugų kolonijoje policija sulaikė 6 asmenų žydų šeimą. Galbūt tai buvo iš Žaliosios vienkiemio per susišaudymą pabėgusi žydų grupė[53]. Bronius ir Petras Gelumbauskai už žydų slėpimą buvo sušaudyti Alytuje. Jų sodyboje slėpėsi Lipa Garbovskis, Stakliškių gyventojas Calelis su žmona Rocha (ji čia pagimdė sūnelį, kuris buvo rastas per policijos antpuolį), vėliau prie jų prisidėjo Zelikas ir Ada Šusteriai, Ados brolis Baruchas ir 16 metų sesuo. Visi jie policijos buvo sulaikyti ir sušaudyti. Iš Žaliosios vienkiemio pabėgęs sužeistas vyras netrukus irgi buvo suimtas. Policijos viršininko J. Kvaraciejaus įsakymu jį Butrimonių žydų kapinėse sušaudė policininkai Jonas Steponkevičius ir Pranas Germanavičius[54].

Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos keliolika Butrimonių valsčiaus žydų. Viena iš išsigelbėjusiųjų – Dora Lipkovičienė (g. 1924 m.). Jos tėvas Ziselis ir brolis 1941 m. buvo išvežti į Alytų ir ten sušaudyti[55]. Mirties pavyko išvengti Dvorai Ickovič-Lozanski bei jos dukterims Rivai Lozanski-Bogomolnajai ir Cilei Lozanski-Šeinker. Jų sesuo Nechama Lozanski 1941 m. vasarą buvo suimta, sumušta ir sušaudyta Alytuje. Ten pat buvo nužudytas ir šeimos galva Baruchas Lozanskis. D. Lozanski su dukra Riva 1941 m. rugsėjo 9 d. kartu su kitais pasmerktaisiais buvo varomos į Klydžionių kaimą sušaudyti. Pakeliui joms pavyko nepastebėtoms iš kolonos pasitraukti ir pasislėpti krūmuose. Iki pat nacių okupacijos pabaigos jos slapstėsi pas geros valios žmones. Gyva išliko ir Šifra Eidelmanienė (g. 1925 m.), kuri žudynių dieną iš mokyklos pabėgo ir pasislėpė[56].

Dėl itin įžūlaus savavaliavimo policijos nuovados viršininkas L. Kaspariūnas-Kasperskis iš Butrimonių buvo iškeltas dirbti policijos nuovados viršininku į Birštoną. Išvažiuodamas iš Butrimonių, prisigrobtą turtą jis vežėsi 14–15 didelių vežimų. Vietos gyventojai tai matydami sakė: „Važiuoja žydų karalius Kasperskis.“[57]

Daugai

1914 m. Dauguose gyveno 110 žydų šeimų (žydai sudarė apie 60 proc. miestelio gyventojų). Pirmojo pasaulinio karo metais šiame miestelyje rado prieglobstį nemažai žydų pabėgėlių iš Vilniaus. Atbėgėliai suaktyvino viešąjį Daugų gyvenimą, įsteigė biblioteką. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Daugų valsčiuje gyveno 363 žydai. Dauguma miestelio žydų vertėsi prekyba, amatais ir žvejyba. Turgaus diena buvo trečiadienis. Žydams priklausė du malūnai. Bendruomenė turėjo maldos namus ir Tarbuto mokyklą, kurioje tarpukariu mokėsi 75 vaikai[58].

Pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis Daugų valsčiuje buvo atkurta lietuviškoji administracija ir policija. Valsčiaus viršaičiu tapo Bernardas Vadeika. Daugų valsčiaus policijos nuovados viršininko pareigas laikinai ėjo vachmistras Valerijonas Paulauskas[59]. Policijos nuovadoje iš pradžių tarnavo tik 3 policininkai. Valsčiaus policijos viršininkui taip pat buvo pavaldus gana gausus (150 vyrų) vadinamasis partizanų būrys, kuriam vadovavo Kostas Vasiliauskas. Valsčiaus policijos viršininkas 1941 m. liepos 16 d. Alytaus policijos vadui pranešė, kad „mažumų klausimas aktualus, nes Daugų miestely yra 80% žydų ir kaimuose vienas kitas rusas bei lenkų tautybės“[60]. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, Daugų miestelyje gyveno 418 žydų (iš jų 55 vaikai iki 6 metų) ir 193 kitų tautybių asmenys[61]. Apie 1941 m. rugpjūčio mėn. valsčiaus viršaitis B. Vadeika gavo įsakymą iš Alytaus sudaryti valsčiaus žydų sąrašą. Kadangi tai padaryti jis atsisakė, 1941 m. rugpjūčio 15 d. iš savo pareigų buvo atleistas[62]. 1941 m. vasaros viduryje Daugų valsčiuje buvo suimta ir išvežta (greičiausiai į Alytų) 42 asmenys, iš jų 30 žydų[63]. 1941 m. rugpjūčio antrojoje pusėje arba rugsėjo pradžioje likusius miestelio žydus vietiniai policininkai ir baltaraiščiai išvarė į Alytų. Ten Daugų žydai buvo sušaudyti kartu su Alytaus miesto ir kitų valsčių žydais. Paliktam žydų turtui tvarkyti buvo sudaryta speciali komisija: valsčiaus viršaitis Petras Juonys (komisijos pirmininkas), pašto viršininkas Jonas Blažys ir valsčiaus policijos viršininkas Jonas Venčkauskas. Komisija pardavinėjo paliktą žydų turtą valsčiaus gyventojams[64].

Druskininkai

1921 m. Druskininkuose gyveno 294 žydai. Vokiečių kariuomenė miestą užėmė jau pirmą karo dieną – 1941 m. birželio 22-ąją. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis buvo atkurta lietuviškoji administracija ir policija. Druskininkų valsčiaus viršaičiu ir miesto burmistru tapo Tomas Jakavonis. Laikinuoju Druskininkų policijos nuovados viršininku 1941 m. birželio 23 d. buvo paskirtas Vladas Bajerčius. Valsčiaus policijos nuovadoje liepos pradžioje tarnavo 11 policininkų[65]. Nuo 1941 m. liepos 7 d. Druskininkų valsčiaus policijos nuovados viršininko pareigas ėjo buvęs Alytaus apskrities policijos vadas Antanas Kaziūnas[66]. Vokiečių okupacijos pradžioje Druskininkų valsčiuje gana aktyviai buvo persekiojami pasilikę komunistai, komjaunuoliai ir sovietų valdžios šalininkai. Iki 1941 m. liepos 18 d. valsčiuje sušaudyti 26 komunistai, 1 plėšikas ir 1 „provokatorius skundikas“. Policijos nuovados viršininkui buvo pavaldus vadinamasis partizanų būrys, kuriam tuomet priklausė 38 asmenys (būrio vadas – ats. ltn. Jakavonis). Partizanai (vėliau reorganizuoti į pagalbinės policijos būrį) naktimis patruliavo gatvėse, saugojo sandėlius ir bazes, padėjo policijai perkelti žydus į getą, kuris pradėtas steigti 1941 m. liepos 16 d. Nacių okupacijos pradžioje policininkai, surinkę apie 60 žydų, įsakė jiems sunaikinti SSRS vadų skulptūras. Kadangi žydai nenorėjo to daryti, policininkai ėmė mušti juos šautuvų buožėmis ir grasino sušaudyti. Tada žydai nugriovė skulptūras, o šipulius sumetė į duobę[67]. Liepos viduryje miesto ir apylinkių žydai buvo suvaryti į getą. Jiems įsakyta nešioti skiriamuosius ženklus (šešiakampes žvaigždes). 1941 m. liepos 27 d. duomenimis, Druskininkuose gyveno 657 žydai (iš jų 77 vaikai iki 6 metų amžiaus). Kitų tautybių gyventojų mieste tada buvo 1972 asmenys[68]. Pačiuose Druskininkuose esą buvo nužudyti 6 žydai. Druskininkų miestas su apylinkėmis buvo prijungtas prie Balstogės srities, o lietuviškoji administracija panaikinta. Druskininkų getas panaikintas 1943 m. sausio mėn. Žydai (apie 800 žmonių) iš jo buvo išvežti į Gardiną ir vėliau nužudyti mirties lageryje[69].


[1] Žr.: A. Bubnys, „Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 m.: žydų žudynės Kauno apskrityje“, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2(12), p. 81–103.

[2] S. Jegelevičius, „Alytus pirmomis Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo dienomis“, Alytaus miesto istorijos fragmentai, sud. A. Jakunskienė, Alytus, 2001, p. 133–158.

[3] Ch. Dieckmann, „Alytus 1941–1944: Massenmorde in einer Kleinstadt. Ein Fallbeispiel deutscher Besatzungspolitik in Litauen“, Lithuanian Foreign Policy Review, 2001, Nr. 2(8), S. 75–104.

[4] Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944. Dokumentų rinkinys, d. 2, sud. G. Erslovaitė, Vilnius, 1973.

[5] 1941 m. Birželio sukilimas. Dokumentų rinkinys, sud.V. Brandišauskas, Vilnius, 2000.

[6] Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. Lietuvos gyventojų tautinės sudėties duomenys, LCVA, f. R-743, ap. 5, b. 46, l. 172.

[7] Alytaus apskrities gyventojų skaičiaus duomenys, 1941 m. vasara, ibid., f. R-1436, ap. 1, b. 27, l. 77.

[8] N. Schoenburg, S. Schoenburg, Lithuanian Jewish Communities, Northvale, New Jersey, London, 1996, p. 55.

[9] P. Biržys-Akiras, Alytaus apskritis: Dzūkų kraštas, Kaunas, 1931, p. 28–29.

[10] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 55–56.

[11] Alytaus policijos nuovados viršininko 1941 m. liepos 6 d. raštas Alytaus apskrities policijos vadui, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 29, l. 64.

[12] J. Borevičiaus apklausos medžiaga (data nenurodyta), LYA, f. 1, ap. 1, b. 98, l. 28–32.

[13] Kpt. A. Audronio 1941 m. liepos 17 d. raštas ponui vidaus reikalų ministrui, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 29, l. 69; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 67.

[14] Ibid., p. 60–61.

[15] Ibid., p. 30.

[16] Alytaus apskrityje žuvusių vokiečių, lietuvių ir rusų karių 1941 m. rugpjūčio 25 d. sąrašas, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 48, l. 1.

[17] Lietuvos laikinoji vyriausybė. Posėdžių protokolai, Vilnius, 2001, p. 6.

[18] Alytaus apskrities ir Alytaus apskrities valdybos viršininko S. Maliausko 1941 m. birželio 26 d. raštas ponui vidaus reikalų ministrui, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 9, l. 1.

[19] Visoms Alytaus apskrities valsčių savivaldybėms, ibid., l. 2.

[20] Ponui vidaus reikalų ministrui, ibid.; Alytaus apskrities viršininko 1941 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 10, ibid., b. 5, l. 11 a. p.

[21] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 61.

[22] Numatomų suimti Alytaus miesto asmenų sąrašas, 1941 m. liepos 6 d., LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 29, l. 64–64 a. p.

[23] Alytaus apskrities viršininko A. Audronio 1941 m. liepos 17 d. raštas Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministrui, ibid., l. 69.

[24] V. Brandišauskas, „Lietuvių ir žydų santykiai 1940–1941 metais“, Darbai ir dienos, 1996, Nr. 2(11), p. 56.

[25] Cit. iš Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 63.

[26] Alytaus miesto burmistro 1941 m. liepos 26 d. raštas Alytaus apskrities valdybai, LCVA, f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 2.

[27] Ch. Dieckmann, op. cit., S. 84; J. Rosin, „Alite (Alytus). During World War II and Afterwards“, www.shtetlinks.jewishgen.org, p. 2.

[28] A. Nykštaičio 1960 m. birželio 29 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t. 10, l. 191.

[29] Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944. Dokumentų rinkinys, d. 1, Vilnius, 1965, p. 133–134.

[30] Уничтожение евреев СССР в годы немецкой оккупации (1941–1944). Сборник документов и материалов, Иерусалим, 1991, с. 40.

[31] A. Nykštaičio 1960 m. birželio 29 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47337/3, t. 10, l. 191–192; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 67–68.

[32] Ibid., p. 71–72.

[33] Ibid., p. 72.

[34] V. Barausko 1968 m. rugpjūčio 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45788/3, t. 1, l. 14–15.

[35] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 134.

[36] J. Borevičiaus apklausos medžiaga, LYA, f. 1, ap. 1, b. 98, l. 43–44.

[37] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 79–80; P. Biržys-Akiras, op. cit., p. 628.

[38] Butrimonių policijos nuovados viršininko V. Žičkos 1941 m. liepos 2 d. pranešimas Alytaus apskrities policijos vadui, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 27, l. 63; J. Jaseliūno 1960 m. lapkričio 9 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 46392/3, t. 2, l. 250 a. p.

[39] LSSR KGB Alytaus miesto skyriaus 1972 m. vasario 23 d. pažyma, ibid., ap. 46, b. 1167, l. 46.

[40] Butrimonių nuovadoje sulaikytų asmenų 1941 m. liepos 6 d. sąrašas, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 29, l. 49.

[41] Cit. iš Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 78.

[42] Butrimonių savivaldybės 1941 m. liepos 27 d. Butrimonių m. gyventojų skaičiaus duomenys, LCVA, f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 6.

[43] Alytaus apskrities gyventojų skaičiaus 1941 m. vasaros duomenys, ibid., f. R-1436, ap. 1, b. 27, l. 77.

[44] Alytaus apskrities viršininko 1941 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 10, ibid., b. 5, l. 13.

[45] Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus parodos, eksponuotos Vilniaus tolerancijos centre 2009 m., medžiaga apie Butrimonių žydus, 8 stendas.

[46] V. Žičkos 1952 m. sausio 8 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 25226/3, l. 64; Butrimonių apylinkės DŽDT vykdomojo komiteto 1952 m. vasario 4 d. pažyma, ibid., l. 271.

[47] J. Jaseliūno 1960 m. lapkričio 9 d. tardymo protokolas, ibid., b. 46392/3, t. 2, l. 251 a. p.

[48] A. Jauneikos 1960 m. gruodžio 9 d. tardymo protokolas, ibid., l. 101; P. Senovaičio 1944 m. rugpjūčio 31 d. tardymo protokolas, ibid., t. 3, l. 131.

[49] Ibid., l. 132; ibid., ap. 46, b. 1167, l. 46.

[50] P. Proškaus-Praškevičiaus 1945 m. rugsėjo 19 d. tardymo protokolo išrašas, ibid., l. 176; J. Jaseliūno 1960 m. lapkričio 9 d. tardymo protokolas, ibid., ap. 58, b. 46392/3, t. 2, l. 252.

[51] A. Jauneikos 1960 m. gruodžio 9 d. tardymo protokolas, ibid., l. 102–103; J. Jaseliūno 1960 m. lapkričio 9 d. tardymo protokolas, ibid., l. 252–253.

[52] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 134.

[53] Alytaus apskrities policijos vado 1942 m. balandžio 13 d. pranešimas Alytaus apskrities viršininkui, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 10, l. 71; J. Jaseliūno 1960 m. lapkričio 9 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 46392/3, t. 2, l. 254–254 a. p.

[54] Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941–1944 m. (pavardžių rodyklė), sud. V. Sakaitė, Vilnius, 2001, p. 45; J. Steponkevičiaus 1960 m. spalio 20 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1103, l. 96–98.

[55] D. Lipkovičienės 1988 m. sausio 21 d. apklausos protokolas, ibid., ap. 46, b. 1103, l. 96-98.

[56] R. Bogomolnajos 1960 m. balandžio 7 d. apklausos protokolas, ibid., ap. 58, b. 46392/3, t. 2, l. 181–185; Š. Eidelmanienės 1960 m. spalio 15 d. apklausos protokolas, ibid., l. 244–245.

[57] J. Borevičiaus apklausos medžiaga, LYA, f. 1, ap. 1, b. 98, l. 38–39.

[58] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 88–89.

[59] Alytaus apskrities viršininko 1941 m. rugsėjo 1 d. įsakymas Nr. 12, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 5, l. 17.

[60] Daugų policijos nuovados viršininko 1941 m. liepos 16 d. raportas Alytaus apskrities policijos vadui, ibid., b. 29, l. 79.

[61] 1941 m. liepos 26 d. Daugų gyventojų skaičiaus duomenys, ibid., f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 8.

[62] B. Vadeikos kalba 1946 m. spalio 19 d. karo tribunolo posėdyje Vilniuje, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 4854/3, l. 68 a. p.

[63] Suimtų ir išvežtų Daugų valsčiaus komunistų sąrašas, 1941 m. vasara, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 29, l. 26–26 a. p.

[64] V. Golšteino 1944 m. rugsėjo 6 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16449, t. 2, l. 255; P. Juonio 1947 m. kovo 5 d. tardymo protokolas, ibid., b. 12106/3, l. 48–48 a. p.

[65] Alytaus apskrities viršininko 1941 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. 5, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 5, l. 5 a.; ibid., b. 26, l. 241 a. p.

[66] Alytaus apskrities viršininko 1941 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 10, ibid., b. 5, l. 11 a. p.

[67] P. Tertelio 1944 m. liepos 19 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44385/3, l. 5–6.

[68] 1941 m. liepos 27 d. Druskininkų gyventojų skaičiaus duomenys, LCVA, f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 7.

[69] P. Ivanausko 1945 m. liepos 6 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 38739/3, l. 15 a. p.; Холокост на территории СССР: Энциклопедия, pед. И. А. Альтман, Москва, 2009, с. 282.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas