Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais (2)

Dr. Arūnas Bubnys

Jieznas

Jiezne žydai pradėjo kurtis XIX a. viduryje. 1915 m. caro valdžia ištrėmė žydus į Rusiją. Dalis jų po Pirmojo pasaulinio karo vėl grįžo į gimtąjį miestą. 1921 m. Jiezne gyveno 319 žydų, o apie 1930 m. – 68 žydų šeimos. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, dauguma jų vertėsi prekyba ir amatais. Apie 1930 m. Jiezne žydai turėjo 16 (iš 18 buvusių) krautuvių, 2 malūnus, 3 (iš 6 buvusių) aludes, 2 valstybinės degtinės parduotuves, žydų liaudies banko skyrių. Miestelyje taip pat buvo sinagoga, mokykla hebrajų kalba (50 mokinių), pradžios mokykla (mokytoja Ida Kibarskaitė) ir žydų biblioteka[70]. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, Jiezno miestelyje gyveno 238 žydai (iš jų 17 vaikų iki 6 metų amžiaus) ir 447 kitų tautybių gyventojai[71].

Nacių okupacijos pradžioje buvo atkurta lietuviškoji Jiezno valsčiaus administracija. Viršaičiu buvo paskirtas ir šias pareigas nuo birželio 23 d. ėjo Jurgis Randis, viršaičiu buvęs ir Lietuvos Respublikos laikais[72]. Taip pat paskirti valsčiaus seniūnai. Viršaitis J. Randis Jiezno seniūnu paskyrė Aleksejų Norkūną; jis šias pareigas ėjo maždaug iki 1941 m. gruodžio 1 d.[73] Jiezno policijos nuovados 1941 m. liepos 6 d. tarnautojų sąrašo duomenimis, nuovadoje tarnavo 4 pareigūnai. Bolius Karlonas nuo birželio 25 d. ėjo nuovados viršininko pareigas[74]. Pareigūnai Jiezno nuovadoje dažnai keitėsi. Alytaus apskrities viršininko 1941 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Jiezno policijos nuovados viršininko pareigos patvirtintos Vladui Bajerčiui[75]. Tiksliai nėra žinoma, kada V. Bajerčius pradėjo eiti šias pareigas.

Pirmosiomis karo dienomis Jiezne J. Randis sušaukė susirinkimą, kuriame dalyvavo nepriklausomos Lietuvos laikų Šaulių sąjungos nariai, kiti nepriklausomybę atkurti norintys asmenys. Susirinkime buvo sudarytas partizanų (sukilėlių) TDA būrys, jo vadu tapo buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas ltn. Jonas Valatka. Jiezno partizanai pirmosiomis nacių okupacijos dienomis pradėjo suiminėti sovietinius aktyvistus ir nespėjusius pasitraukti raudonarmiečius[76].

Okupacijos pradžioje Jiezno žydai privalėjo dirbti viešuosius darbus. 1941 m. rugpjūčio mėn. policijos nuovados viršininko V. Bajerčiaus įsakymu seniūnas A. Norkūnas su policininkais ir baltaraiščiais vaikščiojo po žydų namus, liepdami vyrams ir moterims susirinkti Jiezno aikštėje. Paskui žydai buvo varomi į darbus[77].

 Jiezno valsčiaus lietuvių policininkai ir baltaraiščiai nuo pirmųjų okupacijos dienų persekiojo vietos gyventojus – tiek lietuvių, tiek žydų tautybės komunistus, komjaunuolius, sovietinius aktyvistus, kurie sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m.) bendradarbiavo su okupaciniu sovietų režimu. Jie buvo suimami, uždaromi į areštines, tardomi, baudžiami. Vieną 1941 m. liepos pirmosios pusės dieną Jiezno partizanai Jeronimas Budrevičius, Petras Marcinkevičius, Bronius Katinas, Jonas Klibauskas, Bajoras ir vokiečių kariai išvarė sovietinius aktyvistus, komunistus – žydus Abraomą Dragitą, Mozę Bloką, Iciką Kušelevičių, Maišickę ir lietuvius Adelę Skirnevičienę, Stasį Karalevičių – iš valsčiaus savivaldybės pastato per miestą prie plento, kur suimtieji buvo susodinti į dengtą sunkvežimį. Pasmerktieji (4 žydai ir 2 lietuviai) buvo nuvežti į Musninkų kaimo pamiškę. Čia baltaraiščiai ir vokiečiai juos sušaudė. Vėliau iš Jiezno atvesti duobkasiai užkasė lavonus. Nužudytųjų palaikai 1956 m.  buvo perkelti į Jiezno kapines[78].

1941 m. liepos mėn. buvo sudaryta komisija, į kurią įėjo viršaitis J. Randis, policijos viršininkas V. Bajerčius, pagalbinės policijos vadas J. Valatka, mokytojas Adomas Bereiša, kunigas Jonas Galaunė, pagalbinis policininkas Jonas Palionis ir kt. Jie sprendė, ką daryti su suimtais komunistais, sovietiniais aktyvistais ir žydais, laikomais areštinėje ir saugomais pagalbinių policininkų. Komisijos posėdis įvyko 1941 m. liepos 15 d. J. Valatka buvo sudaręs apie 40 suimtųjų sąrašą. Du komunistus jis pasiūlė sušaudyti. Kunigas J. Galaunė tam pasipriešino. Galiausiai buvo nutarta 4 asmenis paleisti, o kitus, tarp kurių būta ir žydų, konvojuoti į Alytaus kalėjimą. Kiek vėliau apie 15 žmonių iš Alytaus sugrįžo, žydai nebuvo paleisti[79].

1941 m. rugpjūčio mėn. viršaitis J. Randis ir policijos nuovados viršininkas V. Bajerčius, vykdydami aukštesniųjų valdžios įstaigų nurodymus, organizavo žydų surašymą. Valsčiaus sekretorius Juozas Valatka, seniūnas A. Norkūnas ir kiti, vykdydami J. Randžio ir V. Bajerčiaus nurodymus, apėjo apie 40 žydų namų ir surašė jų šeimas. Anot A. Norkūno, surašyta apie 400 žmonių. Taip pat surašytas žydų kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas[80].

Policijos departamento direktorius Vytautas Reivytis 1941 m. rugpjūčio 16 d. aplinkraščiu Nr. 3 sl. Kauno apskrities policijos vadui įsakė sulaikyti visus žydų tautybės vyrus nuo 15 metų amžiaus ir tas moteris, kurios bolševikų okupacijos laikotarpiu pasižymėjo ir dabar pasižymi bolševikine veikla. Sulaikyti asmenys turėjo būti surinkti prie magistralinių kelių ir apie tai specialiomis skubiomis priemonėmis turėjo būti pranešta Policijos departamentui[81]. Šį aplinkraštį vykdyti privalėjo ir Alytaus apskrities policijos nuovadų pareigūnai. Jiezno policijos nuovados viršininkas V. Bajerčius 1941 m. rugpjūčio 16 d. raportu informavo Policijos departamento direktorių V. Reivytį, kad   89 Jiezne sulaikyti žydų tautybės asmenys (iš jų 26 moterys žydės) rugpjūčio 16 d. buvo išsiųsti į Prienus[82]. Žydus V. Bajerčiaus įsakymu suėmė policijos pareigūnai ir baltaraiščiai. Žydų vyrus ir moteris jie suvarė į Jiezno aikštę, o iš ten konvojavo į Prienus ir perdavė vietos kalėjimui[83]. Sprendžiant iš minėtų duomenų, į Prienus buvo konvojuoti 63 žydai ir 26 žydės.

Vokiečių saugumo policijos ir SD 3/A operatyvinis būrys 1941 m. rugpjūčio 27 d. Prienuose surengė masines žydų žudynes. Buvo sušaudyti 1078 žydų vyrai, moterys ir vaikai. Kartu su vietos žydais sušaudyti ir 89 iš Jiezno atvaryti žydai[84].

Alytaus apskrities policijos vadas S. Krosniūnas 1941 m. rugpjūčio 30 d. informavo Policijos departamento direktorių V. Reivytį, kad, ėmus vykdyti jo aplinkraštį Nr. 3 sl., Jiezno nuovadijoje esantys žydai pradėjo slapstytis. Dalis jų vėliau sugrįžo į miestelį. Kadangi nuovados viršininkui nepavyko susisiekti su Prienų rajono saugumo policija ir kadangi tuo metu rajonų suskirstymas iš viso nebuvo galutinai paaiškėjęs, o aplinkraštis turėjo būti įvykdytas per dvi dienas, tolesni areštai buvo vykdomi su Alytaus rajono saugumo viršininko žinia. Į Alytų iki rugpjūčio 31 d. buvo atgabenti 38 žydai. Dalis žydų iki tol į miestelį dar nebuvo grįžę ir, gautomis žiniomis, slapstėsi miškuose. Nuovados viršininkui buvo duotas įsakymas, panaudojant pagalbinę policiją, juos sugaudyti ir iš miškų pristatyti į Alytų[85]. 3/A operatyvinis būrys 1941 m. rugsėjo 9 d. surengė Alytuje masines žydų žudynes. Buvo nužudyti 1279 žydai: 287 vyrai, 640 moterų, 352 vaikai[86]. Greičiausiai tada buvo sušaudyti ir S. Krosniūno raporte minimi 38 žydai, iš Jiezno išvežti į Alytų.

3/A operatyvinis būrys 1941 m. rugpjūčio 28–rugsėjo 2 d. Jiezne sušaudė 144 žydus: 26 vyrus, 72 moteris, 23 vaikus[87]. Žudynės vyko Strazdiškių kaime netoli Jiezno, apie 65 m nuo ežero, kairiajame Mekšrupio krante[88].

Egzekucijos išvakarėse apie 6 val. vakaro viršaitis J. Randis išsikvietė seniūną A. Norkūną ir liepė jam surasti darbininkų, kurie turės prie Mekšrupio upelio ties ežeru iškasti duobes. A. Norkūnas, vykdydamas viršaičio nurodymą, ėjo per Jiezno gyventojų namus, liepdamas šiems pasiimti kastuvus ir eiti kasti duobių. Duobių kasti buvo pasiusti 5–8 žmonės. Kitą dieną J. Randis pasiuntė A. Norkūną patikrinti, kaip kasamos duobės. Atvykęs į vietą, seniūnas rado duobes kasančius vietos gyventojus, kuriuos prižiūrėjo pagalbinės policijos narys Stasys Braga. Darbininkai kasė maždaug 50 metrų ilgio ir 5 metų pločio duobę. Duobkasiams už darbą buvę sumokėta[89]. Maždaug tuo pat metu, kai buvo pradėtos kasti duobės, Jiezno policijos nuovados policininkai ir baltaraiščiai pradėjo suiminėti žydus – vyrus, moteris ir vaikus. Tai darė maždaug 20 asmenų. Žydų vyrai buvo nuvesti į valsčiaus valdybos kiemą ir įkalinti pastato rūsyje, o suimtos žydės moterys ir vaikai uždaryti sinagogoje[90]. Buvo suimta apie 250 žydų vyrų, moterų ir vaikų[91]. Kitą dieną į Jiezną atvyko 3 vokiečių ir 2 lietuvių karininkai bei apie 20 karių Lietuvos kariuomenės uniformomis. Vos atvykę, karininkai nuėjo pas policijos nuovados viršininką V. Bajerčių[92]. Netrukus prasidėjo žydų žudynės. 2 karininkai (vokietis ir lietuvis), atvykę lietuvių kariai, V. Bajerčius su policininkais ir Jonas Valatka su pagalbiniais policininkais nuėjo prie valsčiaus valdybos rūsio, kur buvo uždaryti žydų vyrai. Jie buvo išvedami ir nurengiami iki apatinių drabužių, nuaunami batai, atimami vertingi daiktai. Lietuvių karininkas vaikščiojo su rimbu ir mušė žydus, kurie lėtai nusirenginėjo. Paskui, kai žydų vyrai – apie 50 asmenų – buvo nurengti, minėti du karininkai ir lietuvių kariai konvojavo juos į žudynių vietą prie ežero[93]. Trys karininkai (2 vokiečių ir 1 lietuvių) su dalimi lietuvių karių ir vietiniais policininkais iš sinagogos išvestas moteris su vaikais, nurengę juos iki apatinių, rikiavo į koloną. Kiti saugojo į koloną surikiuotus žydus[94]. Viršaitis J. Randis įsakė seniūnui A. Norkūnui ir policininkui V. Sakavickui atvežti negalinčius paeiti žydus. Jie žydą Zalcmaną su žmona ir dar vieną vyrą atvežė į sinagogą[95]. Žydų moteris ir vaikus į žudynių vietą konvojavo J. Palionis, vietiniai baltaraiščiai ir policininkai. Kai kolona buvo atvesta į žudynių vietą, žydų vyrai jau buvo sušaudyti, jų lavonai, neapiberti žemėmis, gulėjo duobėje. Ten žudynėms vadovavo ir komandas davė atvykęs lietuvių karininkas[96]. Dalis Jiezno pagalbinių policininkų V. Bajerčiaus ir J. Valatkos įsakymu saugojo suimtuosius ir žudynių vietą, kad kas nors iš pasmerktųjų nepabėgtų. Taip pat jie privalėjo neprileisti prie egzekucijos vietos gyventojų[97]. Žydų moterys ir vaikai – apie 200 žmonių – buvo atvesti prie duobės. Lietuvių karininkas paklausė, kas nori eiti šaudyti savanoriais. Pasisiūlė keli pagalbiniai policininkai[98]. Paskui lietuvių karininkas davė komandą „Ugnis!“ Žydus iš maždaug 10 metrų atstumo šaudė Jiezno policininkai ir baltaraiščiai. Pasmerktuosius sušaudžius, lietuvių kariai sėdo į mašiną ir išvyko į Jiezną. Policininkai ir baltaraiščiai grįžo pėsti. Šaudymo vietoje buvo palikti keli pagalbiniai policininkai prižiūrėti duobes užkasančių darbininkų[99].

Alytaus apskrities viršininkas S. Maliauskas 1941 m. rugsėjo 6 d. sušaukė susirinkimą, kuriame savivaldybių viršaičius instruktavo, ką daryti su žydų turtu. Jis nurodė, kad žydų nekilnojamasis turtas turi būti surašytas ir perduotas saugoti į sandėlius. Žydų turtas, buvęs kam nors perleistas ar kieno nors pasisavintas, vis vien turėjo būti paimtas į sandėlį. Neteisėtai turtą pasisavinusiems asmenims turėjo būti keliamos bylos. Turtas sandėliuose turėjo būti saugomas iki atskiro viršininko nurodymo. Taip pat viršaičiams buvo liepta perimti savo žinion žydų gyvenamuosius namus, įmones, dirbtuves. Nurodyta, kad gyvenamuosius namus galima išnuomoti įstaigoms, tarnautojams, juose galima apgyvendinti neturinčius buto padegėlius ir darbininkus. Nuomos kaina turėjo būti nustatyta pagal vietos sąlygas ir nuomininkų galimybes, namai turėjo būti išnuomojami raštiniu susitarimu[100]. Atrodo, šio susirinkimo dalyvis buvo ir Jiezno valsčiaus viršaitis J. Randis. Po karo jis tvirtino, kad, praėjus maždaug savaitei po žydų sušaudymo, apskrities viršininkas S. Maliauskas jį išsikvietė pas save ir instruktavo, ką daryti su likusiu žydų turtu[101].

Netrukus po 1941 m. rugsėjo 6 d. susirinkimo, vadovaujant J. Randžiui ir V. Bajerčiui, buvo surašytas žydų turtas. Paskui J. Randis įsakė seniūnams skirti arklius ir vežimus žydų turtui suvežti. Seniūnas A. Norkūnas, kiti asmenys rinko iš žydų namų daiktus, vertybes, namų apyvokos reikmenis ir krovė vežimus. A. Norkūnas turėjo prižiūrėti, kad šių daiktų kas nors nepasisavintų. Suvežant turtą talkino ir policininkai bei pagalbinės policijos nariai. Suvežti vertingi daiktai, namų apyvokos reikmenys buvo sukrauti keturiose patalpose. Turtą, žydų namus saugojo J. Palionis ir kiti pagalbiniai policininkai[102]. Netrukus žydų turtas pradėtas išparduoti. Buvo įsigyjami atskiri žydų daiktai. Viršaitis J. Randis įsigijo lovą, veidrodį ir 6 kėdes, taip pat arklį, karvę, 5 centnerius bulvių, priklausiusių jiezniškiui žydui Josifui Gordunui[103]. Seniūnas A. Norkūnas įsigijo karvę, lovą, bufetą, 2 minkštas sofas, spintą. Už šiuos daiktus jis sumokėjo 1700 litų, sieninį laikrodį įsigijo nemokamai[104].

Informacijos apie žydus gelbėjusius Jiezno valsčiaus gyventojus išlikę mažai. Algis Petkevičius (g. 1925 m.) iš Žideikonių kaimo padėjo sėkmingai išsislapstyti žydui Majerui, kuris po karo gyveno Vilniuje. A. Petkevičius kartu su Majeru eidavo į buvusį prie jo namų mišką, kur susitikdavo su sovietiniais partizanais[105]. Žydą Majerą vargu ar galima kaltinti bendravus su sovietiniais partizanais. Žinant to meto tikrovę, ryšys su sovietiniais partizanais šiam žmogui buvo, ko gero, vienintelis būdas išlikti gyvam.

Marcinkonys

Nacių ir sovietų karo išvakarėse Marcinkonyse gyveno 370 žydų. Dauguma jų vertėsi prekyba ir amatais. Šlomas Kaplanas turėjo lentpjūvę ir malūną, grybų apdirbimo fabrikėliai priklausė Leizeriui Rušanskiui, Jaskulkai ir Abraomui Kobrovskiui. Vietos žydų bendruomenė turėjo hebrajišką pradžios (Tarbuto) mokyklą, knygų jidiš ir hebrajų kalbomis bibliotekas ir maldos namus[106]. Iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių ir žydų santykiai buvo geri. Vietiniai gyventojai prisimena žydus kaip labai teisingus žmones. Jie parduodavo lietuviams skolon maisto ir kitų prekių. Skolą buvo galima grąžinti po pusės metų ar net dar vėliau, t. y. kai skolininkas gaudavo pinigų.

Vyresni marcinkoniškiai su pagarba prisiminė miestelio gydytoją Šmuelį Leitmaną, kuris vietinius vargšus dažnai gydydavo veltui. Nacių okupacijos metu Š. Leitmanas su šeima buvo uždarytas į getą. Daug Marcinkonių gyventojų prašė palikti jo šeimą laisvėje, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Vėliau Š. Leitmanui su šeima kažkas iš vietos gyventojų padėjo iš geto pabėgti ir pasislėpti, bet atsirado išdavikas, kuris okupacinei valdžiai išdavė Leitmanų slapstymosi vietą. Gydytojo šeima buvo suimta ir sušaudyta[107].

Vokiečių kariuomenė Marcinkonis užėmė be pasipriešinimo 1941 m. birželio 24 d. Pirmosiomis karo ir okupacijos dienomis Marcinkonių apylinkėse ėmė veikti lietuvių sukilėliai (partizanai, vėliau reorganizuoti į pagalbinės policijos būrį). Pagalbiniai policininkai surinkdavo žydus prie savivaldybės ir varydavo juos dirbti įvairių nešvarių fizinių darbų: valyti miestelio gatvių ir tualetų, kirsti medžių, pjauti malkų ir t. t. Dažnai jie mušdavo žydus ir visaip iš jų tyčiodavosi. Netrukus baltaraiščiai pradėjo suiminėti prosovietine veikla įtariamus žydus. Jie suėmė brolius Berlą ir Mošę Sosnovičius ir Dovydą Podbereskį. Suimtieji buvo smarkiai sumušti. B. Sosnovičius po kurio laiko buvo išleistas į laisvę, o M. Sosnovičius ir D. Podbereskis – nuvaryti už geležinkelio stoties Druskininkų kryptimi ir ten netoli upelio nušauti. Tai pirmosios Marcinkonių žydų aukos[108].

Nacių okupacijos pradžioje dėl Marcinkonių valsčiaus priklausomybės ir valdžios varžėsi lietuviai, lenkai ir baltarusiai. 1941 m. liepos 8 d. Marcinkonyse buvo įsteigtas Lietuvių gynimo komitetas. Šio komiteto liepos 8 d. posėdžio protokole rašoma: „Mes, Marcinkonių valsčiaus gyventojai lietuviai aktyvistai, sužinoję, kad Marcinkonyse gyveną atsibastę iš įvairių kraštų okupacijos laikais įvairūs atėjūnai lenkai bei rusai, kuriems yra svetima Lietuvos ateitis ir jos interesai, sauvališkai pasiskelbę vietos valdžia pradėjo plėšti krautuves ir terorizuoti nekaltus lietuvių tautiečius, atvykę ir sutarę su vietine karine vokiečių valdžia ir išdėstę jiems tikrąjį mūsų Naujosios Tėvynės siekį, su vokiečių pagalba likvidavome visas atėjūnų gaujas ir nutarėme įsteigti Marcinkonių Lietuvių Gynimo Komitetą ir pareigomis pasiskirstyti sekančiai: 1) Pirmininkas Gaidys Jonas iš Margionių km., Marcinkonių valsčiaus,

2) Sekretorium Antanas Jezukevičius iš Marcinkonių km. ir

3) Komiteto narys Jonas Mazgelis iš Šklėrių kaimo, Marcinkonių valsčiaus.“[109]

Nacių okupacijos pradžioje Marcinkonių valsčius priklausė Alytaus apskričiai, o 1941 m. rugsėjo pabaigoje perduotas Balstogės apygardos (ji buvo prijungta prie Rytų Prūsijos provincijos) Gardino apskričiai. Pirmosiomis vokiečių okupacijos savaitėmis buvo atkurtos lietuviškos valdžios įstaigos – valsčiaus savivaldybė ir policija. Valsčiaus viršaičiu tapo Jonas Margelis. Valsčiaus policijos nuovados laikinuoju viršininku liepos 9 d. paskirtas Jonas Zakis. 1941 m. liepos 16 d. žiniomis, valsčiaus policijos nuovadoje tarnavo 9 policininkai, nuovados viršininkui buvo pavaldi 6 asmenų pagalbinių policininkų (partizanų) grupė. Skirtingai nei kai kurie kiti Alytaus apskrities miestai ir miesteliai, Marcinkonys nuo karo veiksmų nukentėjo nedaug[110].

1941 m. liepos 26 d. duomenimis, miestelyje gyveno 324 žydai (iš jų 50 vaikų iki 6 metų) ir 651 kitų tautybių gyventojas[111]. Valsčiaus valdžia 1941 m. liepos 14 d. išleido kelis žydus diskriminuojančius potvarkius. Iš žydų buvo atimti gyvuliai ir dviračiai, jiems uždrausta bendrauti su nežydais, išeiti nakties metu iš namų, liepta prisisiūti geltonas Dovydo žvaigždes. Už šio potvarkio pažeidimus žydai buvo suimami ir uždaromi į areštinę[112]. 1941 m. rugsėjo 13 d. vietos valdžia įsakė žydams atiduoti visus pinigus, aukso ir sidabro dirbinius ir kitas vertybes. Miestelio žydams pavyko per trumpą laiką surinkti reikalaujamą pinigų ir brangenybių kiekį bei perduoti juos vietos policijos vadui[113]. Marcinkonių valsčių perdavus Gardino apskričiai, lietuviškoji administracija (valsčiaus savivaldybė ir policija) vokiečių komendanto įsakymu buvo panaikinta. Vokiečių valdžios įsakymu Marcinkonyse buvo įsteigta Žydų taryba (Judenrat). Jos pirmininku išrinktas Acharonas Kobrovskis, vicepirmininku – dr. Šmuelis Leitmanas, nariais – Ješua Berezovskis ir Ruvenas Svirskis. Žydų taryba turėjo palaikyti ryšius tarp vokiečių valdžios ir žydų bendruomenės. Pagrindinė jos funkcija – organizuoti okupacinės valdžios įsakymų ir nurodymų žydams vykdymą. Taip pat buvo suburta 6–7 asmenų žydų policininkų grupė, kuriai vadovavo Berkė Aizenštatas[114]. Nacių valdžios įsakymu Marcinkonių getas buvo įsteigtas 1942 m. pavasarį (po žydų šventės Paschos). Jis įkurtas netoli Marcinkonių geležinkelio stoties, apie kilometras nuo miestelio, užėmė apie 1,5 ha plotą. Iš pradžių buvo galima laisvai įeiti į getą ir išeiti iš jo. Žydai netgi toliau galėjo prekiauti su pažįstamais aplinkinių kaimų valstiečiais. Dauguma geto kalinių dirbo geležinkelio stotyje ir grybų apdirbimo fabrikėlyje. 1942 m. vasaros viduryje Marcinkonių žydus pasiekė žinios apie masines jų tautiečių žudynes kitose Baltarusijos srityse. Į Marcinkonių getą atvykdavo išsigelbėję žydai iš kitų Baltarusijos vietovių. Nacių valdžia įsakė Žydų tarybai neįleisti tokių atvykėlių iš kitur[115]. Gete buvo uždaryti ne tik Marcinkonių, bet ir Rudnios, Kabelių bei galbūt dalis Varėnos žydų. Iš viso čia buvo keli šimtai žydų.

Marcinkonių getas buvo panaikintas 1942 m. lapkričio 2 d. Jo kaliniai turėjo būti susodinti į traukinius ir išvežti nežinoma kryptimi, veikiausiai į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Akciją turėjo vykdyti vokiečių žandarai kartu su vokiečių muitininkais, girininkais ir kitais Reicho vokiečiais (iš viso 29 asmenys). Vadovu buvo paskirtas Pariečės žandarmerijos skyriaus vyresnysis vachmistras (Hauptwachtmeister d. Gendarmerie) Wietzke.

Vokiečiai getą apsupo apie 5 val. ryto. Prieš tai jiems buvo duotas nurodymas šaudyti bandysiančius pabėgti arba pasislėpti žydus. Atvykę vokiečių žandarai pakvietė Žydų tarybos atstovus ir pranešė apie būsimą geto evakuaciją. Visiems geto gyventojams buvo įsakyta 8 val. su būtiniausiais daiktais susirinkti geto aikštėje. Nustatytą valandą aikštėje buvo tik apie 80 žydų. Žandarai pareikalavo, kad susirinktų visi žydai, ir vaikščiojo po geto namus ieškodami pasilikusių žmonių. Geto aikštėje susirinko apie 150 žydų. Jiems buvo įsakyta rikiuotis į eiles po šešis. Staiga žydai ėmė bėgti: vieni pro sugadintą geto tvorą į mišką, kiti – į geto namus. Vokiečiai ėmė šaudyti į bėgančius žmones iš automatinių ginklų ir pistoletų. Buvo nušauta apie 90 įvairaus amžiaus žydų vyrų, moterų ir vaikų. Paskui vokiečiai vaikščiojo po namus ieškodami pasislėpusių žmonių. Surasti buvo šaudomi vietoje. Apieškoję geto namus, žandarai surado penkis slaptus bunkerius. Žydai atsisakė iš jų išeiti, tada žandarai bunkerius susprogdino granatomis. Viename jų slėpėsi Žydų tarybos pirmininkas A. Kobrovskis su broliu Bencionu Kobrovskiu, Joseliu Gilinskiu ir Berlu Aizenštatu. Jie taip pat buvo nužudyti. Likviduojant getą nužudyti 132 žydai, bet apie 200 žydų (daugumai jaunų vyrų) pavyko pabėgti į netoliese esantį mišką. Lavonai buvo užkasti miške. Tuo rūpinosi seniūnas Adomas (?) Pugačiauskas. Tą pačią lapkričio 2-ąją buvo likviduotas Gardino getas (jame kalėjo dalis Marcinkonių ir kai kurių kitų Lietuvos vietovių žydai) ir dar keli mažesni Gardino apskrities getai[116].

Sunaikinus getą daug žydų vaikų slėpėsi pas vieną Marcinkonių gyventoją, tačiau policininkai juos surado ir sušaudė[117]. Per 20 iš geto pabėgusių žydų slapstėsi netoli Musteikos kaimo. Jiems daug padėjo vietos gyventojas Jonas Balevičius: atnešdavo maisto, pardavė tris šautuvus ir keliasdešimt šovinių. Prie šios grupės prisidėjo ir iš Gardino geto atbėgę broliai Mošė, Leiba ir Jakobas Kobrovskiai bei dar keletas žydų[118].

Išsigelbėję Marcinkonių geto žydai prisidėjo prie miškuose veikiančių sovietų partizanų. Tuo metu Marcinkonių apylinkėse labai padaugėjo raudonųjų partizanų antpuolių. Dalis miškuose besislapstančių žydų vietos gyventojų buvo išduoti okupacinei valdžiai. Minėti netoli Musteikos kaimo besislapstę žydai (apie 21 žmogus, iš jų 7 moterys) miške buvo išsikasę bunkerius ir juose gyveno. Musteikos kaimo gyventojas Domas Tamulevičius žydų slaptavietę parodė vokiečiams. Jie atvykę žydus išvarė iš bunkerių ir sušaudė. Tačiau buvo ir kitokių kaimo žmonių (Janina Averkienė ir kt.), kurie nešdavo žydams maisto ar kitaip jiems padėjo.

1944 m. birželio 3 d., Musteikos kaimo seniūnas Jokūbas Gaidys (g. 1911) arkliu išvažiavo į Marcinkonis, tačiau namo negrįžo – kulkų suvarpytą jo kūną žmonės rado miške. Joninių rytą (birželio 24 d.) į Musteikos kaimą įsiveržė sovietinių partizanų būrys, tarp atvykėlių būta ir žydų. Pirmiausia raudonieji partizanai užėjo į Prano Tamulevičiaus sodybą ir, radę jį namie, nušovė. Paskui suėmė Miką Gaidį (50 m.), Miką Ilkevičių (35 m.) ir Petrą Gaidį (26 m.), nusivarė į kaimo pakraštį ir ten sušaudė. Netrukus užpuolikai surinko visus kaimo vyrus ir taip pat kaimo pakraštyje sušaudė. Tarp nužudytųjų buvo mokytojas Karolis Ilkevičius (26 m.), Petras Svirskas (43 m.), Martynas Averka (70 m.), Vytautas Gaidys (19 m.), Simas Tamulevičius (75 m.), Jonas Grigas (26 m.), Jonas Tamulevičius (75 m.) su sūnumis Domu (28 m.) ir Petru (24 m.). Po kurio laiko miške buvo rastas dar vienas nužudytas kaimo gyventojas – Martyno Averkos sūnus Kostas (38 m.). Užpuolikai apiplėšė kaimo sodybas, pagrobtą turtą susikrovė į vežimus, padegė namus ir dingo miške. 14 nužudytų Musteikos kaimo gyventojų atgulė Kabelių bažnytkaimio kapinėse[119].

Merkinė

Merkinės miestelyje gyveno viena gausiausių Alytaus apskrities žydų bendruomenių. Pirmieji žydai Merkinėje įsikūrė dar XVI a. pradžioje. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, čia gyveno 1900 žydų (73 proc. miestelio gyventojų). Kaip ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, žydai čia daugiausia vertėsi amatais ir prekyba. 1930 m. miestelyje apsilankęs P. Biržys-Akiras trumpai aprašė ir vietinių žydų gyvenimą. Jis rėmėsi penkiasdešimtmečio gyventojo Joselio Cirelšteino pasakojimu. Tuo metu Merkinėje gyveno 1700 žydų. Miesto rabinas Dovydas Stupelis Merkinėje gyveno jau 30 metų. Rabinas atlikdavo ir teisėjo vaidmenį žydų tarpusavio ginčuose. Jo balsas buvo sprendžiamasis ir neapskundžiamas. Kai 1935 m. Merkinę aplankė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, pirmasis jį su duona ir druska pasveikino miestelio rabinas. Merkinės aikštėje, kurios viduryje stovėjo cerkvė, gyveno vien tik žydai, Vilniaus ir Nemunaičio gatvėse, išskyrus kelis lietuvių namus, – taip pat. Lietuviai daugiausia gyveno Bakšio ir Maksimonių gatvėse. Merkinėje buvo 3 sinagogos ir 7 chederiai (pradinės žydų mokyklos). Vietos žydų bendruomenė tarpukario laikotarpiu turėjo savo banką (jo nariais 1929 m. buvo 325 žydai), 1900 m. įsteigtą knygyną, gaisrininkų komandą, „Makabi“ sporto organizaciją, orkestrą ir šokių kolektyvą. Kai Merkinėje lankėsi P. Biržys-Akiras, čia buvo net 145 krautuvės (beveik visos priklausė žydams), 5 aludės, traktierius, viešbutis, plytinė, įvairių dirbtuvių. Saldainių fabrikas „Dzūkija“ priklausė Chobackui[120].

Merkinėje žydai sudarė gyventojų daugumą. Prieš nacių ir sovietų karą čia gyveno apie 300 žydų šeimų (ne mažiau kaip 1000 žmonių). Kai kuriuos turtingesnius ir išsilavinusius Merkinės žydus sovietai prieš pat karą ištrėmė į Sibirą (pvz., Merkinės progimnazijos mokytoją Abelį Kabačniką ir jo brolį Eliją su šeima, prekybininko Leono Gelerio 6 asmenų, Makso Odineco 3 asmenų, taip pat Kubickio šeimas). Iš viso į Sibirą iš Merkinės buvo išvežta 8–10 šeimų[121].

Vokiečių kariuomenė Merkinę užėmė 1941 m. birželio 23 d. Miestelis smarkiai nukentėjo nuo karo veiksmų. Sudegė dauguma jo namų. Kilus gaisrui buvo išplėštos parduotuvės. Plėšė ir vokiečių kareiviai, ir vietiniai gyventojai. Dėl karo veiksmų žuvo 8–10 žmonių. Pirmosiomis nacių okupacijos dienomis Merkinėje buvo įsteigta vokiečių karo komendantūra, susikūrė laikinasis komitetas (pirmininkas – mokytojas Kazys Valiukas), partizanų būrys (vėliau reorganizuotas į pagalbinės policijos būrį), kuriame buvo 75 žmonės (vadas – tas pats K. Valiukas) ir policijos nuovada. Joje tarnavo 5 policininkai. Valsčiaus viršaičiu tapo Adomas Gavelis, 1941 m. liepos 14 d. jį pakeitė mokytojas K. Valiukas, o A. Gavelis tapo pastarojo padėjėju. Laikinuoju valsčiaus policijos nuovados viršininku 1941 m. birželio 23 d. buvo paskirtas Juozas Kvaraciejus (1941 m. liepos 9 d. nuovados viršininku tapo Bonifacas Naujokas, o J. Kvaraciejus 1941 m. liepos 31 d. buvo paskirtas I Varėnos nuovados viršininku).

Pirmosiomis nacių okupacijos savaitėmis imta persekioti pasilikusius įvairių tautybių komunistus, komjaunuolius ir sovietinius aktyvistus. Pirmąja žydų auka Merkinėje tapo Giršas Gužanskis. Jį miesto centre, Kauno gatvėje, esą kastuvais užmušę vietiniai gyventojai. Birželio 24 d. baltaraiščiai suėmė grupę žydų ir nuvarė juos į kapines kasti duobės. Tarp suimtųjų buvo Robertas Arolianskis, Šlomas Goldmanas, Dovydas Vildkinas, Šmuelis Dovas Pugackis, Icchakas Kopelmanas, Dovas Kravicas ir Menachemas Krikštanskis. Iškasę duobę žydų vyrai čia buvo sušaudyti ir užkasti[122]. Karo pradžioje Merkinės rabinas D. Stupelis pasislėpė. Vokiečių komendantas įsakė 84 metų rabiną surasti ir atvesti. Buvo suimta 50 žymesnių Merkinės žydų ir pagrasinta neradus rabino nužudyti ne tik įkaitus, bet ir visus miestelio žydus. Rabinas D. Stupelis apsireng ė šventiniais drabužiais ir prisistatė vokiečių komendantui. Budeliai visaip išsityčiojo iš rabino, o paskui sadistiškai nužudė. Sukapoto rabino kūno likučiai buvo užkasti Merkinės žydų kapinėse[123].

1941 m. liepos 6 d. l. e. Merkinės policijos nuovados viršininko pareigas J. Kvaraciejaus pasirašytame Merkinės areštinėje laikomų už komunistinę veiklą suimtų asmenų sąraše – 18 žmonių pavardės. Tarp suimtųjų buvo 3 žydai, 1 rusas ir 14 lietuvių[124]. Tos pačios dienos J. Kvaraciejaus pasirašytame „priešvalstybinių asmenų sąraše“ – 98 Merkinės valsčiaus gyventojų pavardės. Absoliuti dauguma jame nurodytų žmonių – lietuviai, bet įtraukta ir 15 žydų[125]. Kai kuriuos suimtuosius netrukus sušaudė vietos policininkai ir baltaraiščiai. 1941 m. liepos pradžioje buvo sušaudytas komunistas ir buvęs Merkinės milicijos viršininkas Antanas Gapcevičius[126]. 1941 m. liepos viduryje Merkinės areštinėje buvo įkalinta 14 žmonių. Dar 14 asmenų privalėjo registruotis vietos komendantūroje. 24 vietinius komunistus iki to laiko sušaudė pravažiuojantys vokiečių kariuomenės daliniai[127].

1941 m. vasaros antrojoje pusėje žydus imta persekioti dar smarkiau. Jiems buvo įsakyta ant nugaros ir krūtinės prisisiūti geltonas žvaigždes su raide „J“, liepta vaikščioti ne šaligatviu, o gatvės viduriu. Žydai buvo varomi į viešuosius darbus: taisyti ir tiesti kelių, kasti griovių ir pan. 1941 m. rugpjūčio 22 d. duomenimis, Merkinėje gyveno 1276 žydai (iš jų 110 vaikų iki 6 metų) ir 706 kitų tautybių žmonės[128]. 1941 m. rugpjūčio mėn. policijos viršininko B. Naujoko įsakymu Merkinės policininkai ir baltaraiščiai visus miestelio žydus suvarė į sinagogas ir mokyklą. Geto kaliniams labai trūko maisto. Kai kurie lietuviai nešdavo sinagogose uždarytiems žydams maisto produktų. Dalis sargybinių to „nematydavo“ ir leisdavo perduoti maistą. Gete buvo sudarytas žydų komitetas, kurio nariais tapo mokytojas Abraomas Sidranskis, Bezalelis Vainšteinas ir kiti. Komitetas stengėsi užmegzti ryšius su vietine valdžia ir pagerinti gete uždarytų žydų gyvenimo sąlygas. Žydams buvo sakoma, kad jie bus vežami dirbti. Iš geto pirmiausia buvo atrinkti ir išvežti vyrai iki 40 metų, kitą dieną po to kažkur išvežtos jaunesnės moterys ir merginos. Kai kurių liudytojų parodymais, Merkinėje prieš žydus sušaudant dvi didelės jų grupės (viena 100–300, kita – apie 400 žmonių) vietinių baltaraiščių buvo išvarytos į Alytaus kalėjimą[129]. Į Merkinės getą buvo atvežta žydų iš Leipalingio, Seirijų ir Liškiavos. Kelias žydų šeimas (apie 20 žmonių) Merkinės baltaraiščiai atvežė vežimais iš Liškiavos ir uždarė gaisrinės patalpose. Kitą dieną visi gaisrinėje buvę žydai (apie 150 žmonių) išvežti į Alytų ir uždaryti barakuose. Vėliau į Alytų atvaryti Merkinės žydai ten buvo sušaudyti[130].

Apie 1941 m. rugpjūčio pabaigą į Merkinę atvažiavęs Alytaus rajono saugumo policijos viršininkas P. Zenkevičius liepė policijos viršininkui B. Naujokui sudaryti Merkinės valsčiaus žydų sąrašą. Šį darbą B. Naujokas pavedė atlikti savo pavaduotojui. Policininkų sudaryto Merkinės žydų sąrašo vieną egzempliorių B. Naujokas pasirašęs perdavė P. Zenkevičiui, o kopiją pasiliko sau[131].

Kasti griovio aukoms policininkai suvarė Liškiavos parapijos Vilkiautinio, Papiškių ir Navikų kaimų jaunuolius. Buvo kasama visą naktį. Paryčiais atvažiavo automobilis su dviem vokiečiais. Vienas jų paklausė, kas norės šaudyti žydus, bet tokių neatsirado. Tada smarkiai supykęs vokietis liepė visiems nešdintis namo ir niekam nepasakoti, ką veikė naktį[132].

Merkinės žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugsėjo 10 d. Išvakarėse iš Alytaus atvažiavo dvi mašinos kareivių, aprengtų lietuviškomis ir vokiškomis uniformomis. Su jais kartu atvyko Alytaus rajono saugumo policijos viršininkas P. Zenkevičius. Kitos dienos rytą (rugsėjo 10 d.) atvykėliai ir vietiniai baltaraiščiai išvarė žydus į netoli žydų kapinių esantį Kukumbalio pušynėlį. Prieš tai atvykėliai padarė kratą, atėmė iš žydų pinigus ir vertingus daiktus. Prieš sušaudant pasmerktieji buvo nurengiami, 15–20 žmonių grupėmis varomi į griovius ir iš viršaus sušaudomi. Iš pradžių buvo šaudomi darbingo amžiaus žydų vyrai, paskui moterys, vaikai ir seneliai. Šaudyme dalyvavo ir kai kurie Merkinės baltaraiščiai. Žudynių vietoje buvo policijos viršininkai P. Zenkevičius ir B. Naujokas. Dalį aukų drabužių pasigrobė patys žydšaudžiai. Pasak K. Jägerio raporto, Merkinėje buvo nužudyti 854 žydai: 223 vyrai, 355 moterys ir 276 vaikai. Duobes su lavonais užkasė atvaryti miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai[133].

Apie žydų žudynes paliudijo Merkinės gyventojas Kazys Poguželskis: „Pro trobos langą mačiau Merkinės žydus, varomus prie duobės. Pirmiausia surištomis rankomis varė žydų vyrus. Prieš kalną bėgo trys policininkai, o paskui juos, apsuptas girtų policininkų ir esesininkų, būrys pasmerktųjų. Matėsi, kaip juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis bei vertė bėgti. Ant kalniuko juos suguldė, vėl mušė ir tik tada varė prie netoli esančios duobės. Kai susidorojo su vyrais, tada varė moteris. Kaip šiandien prisimenu, kai kartu su minia pasmerktųjų pro mano langus į mirties vietą ėjo, vesdama už rankų savo vaikus, merkiniškių mylima ir gerbiama mokytoja Mansauskienė. Nešėsi savo vaikus ir kitos moterys. Šiurpus buvo vaizdas. Viena mergina iš būrio staiga puolė bėgti. Deja, vargšė nenubėgo toli. Ją nušovė prie pat Stangės upelio kriaušio, netoli mano namų. Pragyvenau 83 metus, tačiau tokio šiurpaus, sukrečiančio vaizdo nemačiau…“[134]. Taip buvo sunaikinta sena ir garsi Merkinės žydų bendruomenė. Tik keliolikai Merkinės žydų pavyko išvengti mirties. Kai kurie jų sušaudymo išvakarėse naktį per sinagogos langą pabėgo į laisvę. Likusį žydų turtą paėmė valsčiaus savivaldybė, dalis jo buvo išparduota gyventojams, kitą dalį perėmė policija[135]. Tarp išsigelbėjusių Merkinės žydų dauguma buvo tie, kurie karo pradžioje pasitraukė į Rusiją ir vėliau buvo paimti tarnauti į Raudonosios armijos 16-ąją lietuviškąją diviziją.

Seirijai

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Seirijuose gyveno apie 400 žydų šeimų. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Seirijų valsčiuje gyveno 880 žydų (411 vyrų ir 469 moterys)[136]. Dydžiu ši žydų bendruomenė nusileido tik Alytaus miesto žydų bendruomenei. 1930 m. miestelį aplankęs rašytojas P. Biržys-Akiras trumpai aprašė ir Seirijų žydus: „Seirijuos žydų yra virš 200 šeimynų, turi sau 2 sinagogas, viena virš 100 metų senumo, medinė; antra taip pat medinė, 1927 metais perstatyta. Vietinis rabinas Izraelis Guldinas 22 metus išbuvęs Seirijuos, 1929 m. su Rumšiškio rabinu išvyko Amerikon rinkti Kauno žydų dvasiškai seminarijai aukų. Sako, seirijiškis rabinas jau apsigyvenęs Ročesterio mieste ir Lietuvon nebegrįšiąs.“[137]

Daugumos miestelio parduotuvių savininkai buvo žydai. Kai kurie žydai (Josifas Grebarskis, Fruma Vezbotskis) buvo didelių dvarų savininkai, kitiems priklausė alaus bravoras ir likerio gamyklėlė. Vietos žydų bendruomenė turėjo mokyklą hebrajų kalba (mokėsi 120 vaikų), didelę biblioteką. Miestelyje veikė įvairių žydų partijų skyriai, labdaros organizacijos, „Makabi“ ir „Hapoel“ sporto klubai, žydų gaisrininkų būrys. Dalis Seirijų žydų tarpukario laikotarpiu emigravo į JAV, Meksiką, Pietų Afriką ir Palestiną[138].

Vokiečių kariuomenė Seirijus užėmė 1941 m. birželio 23 d. Miestelį bombardavo vokiečių aviacija, dėl to sudegė didesnė pusė namų. Miestą užėmusiems vokiečiams vietiniai gyventojai pranešė, esą į juos šaudęs žydas komunistas Joselis Garbarskis. Vokiečiai išsivedė jį iš namų ir sušaudė. Taip pat buvo sušaudytas bandęs gelbėti savo tėvą Jeruchomas Garbarskis ir dar keletas žydų vyrų[139].

Pirmomis vokiečių okupacijos dienomis buvęs kriminalinės policijos valdininkas A. Nykštaitis ir valsčiaus viršaitis Antanas Maskeliūnas Seirijuose suorganizavo ginkluotą sukilėlių (partizanų) būrį (liepos viduryje jam priklausė 15 asmenų). A. Nykštaitis 1941 m. birželio 23 d. buvo paskirtas laikinuoju valsčiaus policijos nuovados viršininku (1941 m. liepos 31 d. jis tapo kriminalinės policijos Alytaus rajono viršininku, o į jo vietą buvo paskirtas tarnauti buvęs Birštono nuovados viršininkas Bronius Stepanavičius)[140]. Valsčiaus policijos nuovadoje iš pradžių tarnavo 5 policininkai. Partizanų būrys (vėliau jis buvo pavadintas pagalbinės policijos būriu) savo veiklą derino su vokiečių slaptosios lauko policijos Seirijuose komendantu Böhme. Buvo paskelbta buvusių sovietinių valdininkų ir aktyvistų registracija. Pirmomis savaitėmis Seirijuose sušaudyta nemažai komunistų ir sovietinių aktyvistų (dauguma lietuviai). 1941 m. liepos 16 d. Seirijų valsčiaus policijos nuovados viršininkas raportavo Alytaus apskrities policijos vadui, kad iki to laiko valsčiuje vokiečių ir lietuvių partizanai sušaudė 27 komunistus, areštinėje įkalino 21 vyrą ir 5 moteris. Darbingi žydai buvo varinėjami dirbti įvairių sunkių fizinių darbų (daugiausia taisyti kelių ir tiltų). Iki rugpjūčio mėn. miestelio žydai gyveno savo namuose, vilkėjo drabužius su šešiakampėmis žvaigždėmis. Dirbti jie turėjo komendanto Böhme’s nurodymu[141]. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, Seirijų miestelyje gyveno 690 žydų (iš jų 62 vaikai iki 6 metų) ir 938 kitų tautybių žmonės[142].

Dar iki masinių žudynių dalis Seirijų žydų vyrų vežimais buvo išvežti į Alytų. Buvo pasakyta, kad jie vežami dirbti. Į Alytaus kalėjimą žydų vyrus vežė Seirijų baltaraiščiai[143]. Čia Seirijų žydai vėliau buvo sušaudyti kartu su kitų apskrities valsčių žydais. Prieš masines žudynes Seirijų žydai buvo uždaryti amatų mokyklos patalpose.

1941 m. rugsėjo 11 d. į Seirijus autobusu iš Alytaus atvažiavo 1-ojo lietuvių policijos bataliono Kaune B. Norkaus ir J. Obelenio vadovaujamas būrys. Į žudynių vietą Barauciškių miškelyje (apie 3 km į pietryčius nuo Seirijų) pirmiausia buvo vedami vyrai. Jie buvo guldomi į duobes ir atvykėlių būrio vyrų nuo duobių krašto šaudomi. Tada buvo atvestos moterys su vaikais. Jos sušaudytos kitoje duobėje. Vietiniai baltaraiščiai varė žydus į žudynių vietą ir saugojo ją vykstant šaudymui. Po žudynių žydšaudžiai Seirijų aludėje gėrė alų[144].

Sprendžiant iš vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio raporto, 1941 m. rugsėjo 11 d. Seirijuose buvo sušaudyti 953 žydai: 229 vyrai, 384 moterys ir 340 vaikų[145].

Simnas

Simne žydai apsigyveno XVIII a. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 493 žydai (34 proc. gyventojų). 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Simno valsčiuje gyveno 314 žydų vyrų ir 348 žydų moterys (iš viso 662 asmenys). Miestelio žydai vertėsi prekyba, amatais ir žvejyba Žuvinto, Simno ir Giluičio ežeruose. Kai kurie žydai (Ichokas Frankas, jo sūnus Jehuda Frankas, Mošė Fridas, Zėvas Zimanas, Dovas Goldbergas ir Lėja Vainštein) tarpukariu turėjo didelius ūkius ir vertėsi žemdirbyste. Žuvinto ežeras buvo Zėvo ir Nachumo Išlondskių bei jų pusbrolio Noacho Rozentalio nuosavybė. Didesnis kiekis sugautų žuvų buvo parduodamas Kauno turguje. Žydai taip pat valdė 2 malūnus. Miestelio žydų bendruomenė turėjo sinagogą, biblioteką, chederį ir Tarbuto mokyklą. Žydų liaudies banko vietinio skyriaus nariais buvo 150 žmonių. Paskutinis bendruomenės rabinas buvo Dovas Baeras Šniceris[146]. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, Simne gyveno 623 žydai (iš jų 60 vaikų iki 6 metų) ir 706 kitų tautybių žmonės[147].

Vokiečių kariuomenė Simną užėmė 1941 m. birželio 22 d. Nacių ir sovietų karo pradžioje Simno valsčius gana smarkiai nukentėjo nuo fronto veiksmų: visiškai sudeginta 12 kaimų, žuvo arba buvo nužudyta apie 100 gyventojų. Pirmą karo dieną vokiečių lėktuvams bombarduojant miestelį žuvo nemažai vietos gyventojų, tarp jų ir žydų.

Pirmomis nacių okupacijos dienomis Simno valsčiuje buvo atkurta vietos savivaldybė ir policija. Valsčiaus viršaičiu tapo Vaclovas Žadeika. Simno policijos nuovados viršininku nuo 1941 m. birželio 27 d. tarnavo Jonas Venckus. Buvo įsteigta lietuviška karo komendantūra, kuriai vadovavo komendantas Vytas Strampickas (ar Stramnickas). Komendantūrai buvo pavaldus partizanų (pagalbinės policijos) būrys (jam vadovavo mokytojas Vladas Dainauskas). 1941 m. liepos 26 d. žiniomis, Simno valsčiaus policijos nuovadoje tarnavo 5 policininkai. Policininkai ir partizanai pirmomis nacių okupacijos savaitėmis suiminėjo vietinius komunistus, komjaunuolius ir sovietinius pareigūnus. Buvo suimta ir valsčiaus savivaldybės pastate uždaryta apie 80 žmonių. Jų tardyti buvo atvykę du tardytojai iš Kauno. Suimtųjų likimą sprendė speciali komisija. 18 asmenų nutarta sušaudyti. 1941 m. liepos 5 d. vachmistro Stasio Vaitkaus vadovaujami policininkai ir baltaraiščiai miestelio katalikų kapinėse sušaudė keliolika sovietinių aktyvistų. Dauguma sušaudytųjų – lietuviai, tačiau tarp aukų buvo ir keli Simno žydai: Berelis Goldbergas, Samuelis Šteinas, Chaimas Leipunskas ir Leiba Geršateris. Žinoma, kad iki 1941 m. liepos 26 d. Simno valsčiuje buvo sušaudyta 17 komunistų, miestelio areštinėje sėdėjo 53 suimtieji. Tarp suimtųjų buvo ir žydų tautybės Chana Angenickienė (g. 1905 m.). Liepos 17 d. ji buvo išvežta į Marijampolės kalėjimą. Kitą dieną jos vyras daktaras Angenickis kreipėsi į Simno apylinkės karo komendantą: „[…] Suimant nebuvo paaiškinta, dėl kurios priežasties ji suimama ir kuom ji kaltinama. Turiu pažymėti, kad esant komunistinei valdžiai Lietuvoje mes nuo jos esame daug nukentėję – nuolatinės kratos, nacionalizavimas turto, apkrovimas įvairiais papildomais ir dideliais buto mokesčiais ir pagaliau numatomu birželio mėn. išvežimu į Rusijos gilumą. Visa šita rodo, kad mes nebuvome jokiais komunistų šalininkais ar bent kiek jiems pritarančiais. Nei aš, nei mano žmona niekuomet nesakėme nei miestely, nei kaimuose jokios agitacinės kalbos.“[148] Angenickienę raštu užtarė ir Simno valsčiaus gydytojas Jurgis Starkus: „[…] kuomet bolševikai vežė lietuvius, jos vyras kaipo gydytojas nešė į vagonus lietuviams maistą, vaistus, o iš jų atnešdavo laiškus. Šį išvežimą ir pati Angenickienė labai skaudžiai pergyveno. Keletą kartų buvo pas mane atėjusi ir verkdavo išvežtųjų, o kartu buvo didelėj baimėj, nes buvo gandų, kad ir Angenickių šeimą turėjo išvežti.“[149]

Baltaraiščiai visaip tyčiojosi iš vietinių žydų. Jie mušė į miestelio aikštę suvarytus žmones, vertė juos bėgioti aplink aikštę[150]. Įvykių liudytojų parodymais, dalis Simno žydų (apie 100 žmonių, daugiausia jauni vyrai) 1941 m. rugpjūčio 22 d. policijos vachmistro S. Vaitkaus įsakymu buvo suimti, išvežti į Alytų ir vėliau ten sušaudyti. Rugsėjo 1 d. iš Simno į Alytų išvežta dar apie 60 žydų grupė. Jie Alytuje taip pat buvo sušaudyti[151]. 1941 m. rugsėjo 10 d. S. Vaitkus įsakė suimti visus miestelio žydus ir uždaryti kareivinėse (barakuose). Žydus suėmė ir saugojo komendantūrai pavaldaus būrio nariai. Prie kareivinių buvo pastatyta sargyba.

1941 m. rugsėjo 12 d. į Simną atvažiavo SS oberšturmfiurerio J. Hamanno vadovaujamas „skrajojantis būrys“ (3 vokiečiai ir apie 40 lietuvių). Rugsėjo 11 d. šis profesionalių žudikų būrys sušaudė Seirijų ir Leipalingio žydus. Komendantūros būrio nariai su atvykėliais išvestus iš kareivinių žydus nurengdavo iki apatinių drabužių ir surikiuodavo į kolonas. Vyrai buvo atskirti nuo moterų ir vaikų. Paskui kolonos buvo vedamos į žudynių vietą Kalesninkų giraitėje (apie 3 km nuo Simno). Dalis negalinčių eiti žydų buvo vežami vežimais. Žydus šaudė atvykėliai kartu su vietiniais baltaraiščiais. Pirma buvo sušaudyti vyrai, paskui moterys su vaikais. Tarp sušaudytųjų buvo ir daktaras Angenickis bei miestelio rabinas. 1941 m. rugsėjo 12 d. Simne buvo nužudyta 414 žydų (68 vyrai, 197 moterys ir 149 vaikai)[152]. Mirties pavyko išvengti Dovydui Gamskiui, kuris pradėjo slapstytis dar iki masinių žudynių, bet jo žmona ir trys vaikai buvo sušaudyti.

Po žudynių vietiniai žydšaudžiai dainuodami grįžo į miestelį ir vėliau girtuokliavo smuklėje. Aukų drabužius ir kitus daiktus pasiglemžė žudynių dalyviai, kitas žydų turtas buvo suvežtas į sinagogą, o vėliau išparduotas ir išdalytas vietos gyventojams. 1942 m. pavasarį Simno policininkai pagavo Padusio kaime besislapstantį Simoną Kojeną ir jį sušaudė kapinėse. Simno parapijos kunigas dekanas Vincas Šeškevičius labai stengėsi išgelbėti S. Kojeną nuo mirties, nes jis buvo dekano pakrikštytas ir perėjęs į katalikų tikėjimą. Tačiau tai nuo mirties neišgelbėjo[153].


[70] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 383–384; P. Biržys-Akiras, op. cit., p. 666–667.

[71] Jiezno savivaldybės 1941 m. liepos 26 d. Jiezno miesto gyventojų skaičiaus duomenys, LCVA, f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 9.

[72] A. Norkūno 1944 m. rugpjūčio 24 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44163/3, l. 24; Jiezno valsčiaus viršaičio J. Randžio 1941 m. rugsėjo 21 d. asmens žinių lapas, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 18, l. 10.

[73] A. Norkūno 1944 m. rugsėjo 30 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44163/3, l. 24.

[74] Jiezno policijos nuovados 1941 m. liepos 6 d. tarnautojų sąrašas, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 29, l. 89; Alytaus apskrities viršininko 1941 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. 5, ibid., b. 5, l. 6; Alytaus apskrities viršininko 1941 m. liepos 4 d. įsakymas Nr. 3, ibid., l. 3 a. p.

[75] Alytaus apskrities viršininko 1941 m. rugsėjo 1 d. įsakymas Nr. 12, ibid., l. 17.

[76] J. Valatkos 1958 m. gruodžio 15 d. ir V. Česnavičiaus 1959 m. sausio 17 d. apklausų protokolai, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 45002/3, t. 1, l. 103–104, 235.

[77] 1944 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas dėl kaltinimo A. Norkūnui pateikimo, ibid., b. 44163/3, l. 34.

[78] J. Valatkos 1944 m. gruodžio 15 d., 1958 m. gruodžio 24 d., J. Magilevičiaus 1958 m. rugsėjo 18 d. tardymo protokolai, P. Karalevičiaus 1958 m. gruodžio 17 d. apklausos protokolas ir A. Valatkos 1958 m. rugsėjo 2 d. pareiškimas, ibid., b. 45002/3, t. 1. l. 104, 118–119, 148–149, 162, 168, 179–180; J. Gordono ir V. Tautkevičiaus 1944 m. rugsėjo 2 d. apklausos protokolai, ibid., b. 44163/3, l. 198 a. p., 238, 255, 256.

[79] J. Randžio 1944 m. rugsėjo 30 d. ir spalio 9 d. tardymo protokolai, ibid., l. 198, 232 a. p., 239, 247–248, 261.

[80] A. Norkūno 1944 m. rugsėjo 23 d. ir J. Randžio 1944 m. rugsėjo 30 d. tardymo protokolai, ibid., l. 38–38 a. p., 239, 242.

[81] Policijos departamento 1941 m. rugpjūčio 16 d. aplinkraštis Nr. 3 sl. Kauno apskrities policijos vadui, LCVA, f. R-683, ap. 2, b. 2, l. 1.

[82] Alytaus apskrities Jiezno policijos nuovados viršininko 1941 m. rugpjūčio 16 d. raportas Nr. 7 sl. Policijos departamento direktoriui, ibid., l. 23; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 86.

[83] A. Norkūno 1944 m. rugsėjo 23 d. ir J. Randžio 1944 m. rugsėjo 18 d. tardymo protokolai, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44163/3, l. 21, 36 a. p., 38–38 a. p., 236.

[84] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 133.

[85] Alytaus apskrities policijos vado S. Krosniūno 1941 m. rugpjūčio 30 d. raportas Policijos departamento direktoriui, LCVA, f. R-683, ap. 2, b. 2, l. 85; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 87.

[86] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 134.

[87] Ibid., p. 134.

[88] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 389.

[89] A. Norkūno 1944 m. rugpjūčio 25 d. ir rugsėjo 23 d. tardymo protokolai, J. Randžio ir A. Norkūno 1944 m. spalio 11 d. akistata, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44163/3, l. 29, 39–39 a. p., 249–249 a. p., 256.

[90] A. Norkūno 1944 m. rugpjūčio 25 d. ir rugsėjo 23 d. tardymo protokolai, ibid., l. 29, 39 a. p.

[91] A. Norkūno 1944 m. rugpjūčio 27 d. ir J. Randžio 1944 m. rugsėjo 30 d. tardymo protokolai, ibid., l. 36, 240.

[92] J. Palionio 1944 m. spalio 1 d. ir J. Randžio 1944 m. rugsėjo 30 d. tardymo protokolai, ibid., l. 203 a. p., 241–241 a. p.

[93] A. Norkūno 1944 m. rugpjūčio 25 d. ir J. Palionio 1944 m. spalio 1 d. tardymo protokolai, ibid., l. 29, 203 a. p.

[94] A. Norkūno 1944 m. rugpjūčio 25 d. ir rugsėjo 23 d. tardymo protokolai, J. Randžio 1944 m. rugsėjo 30 d. tardymo protokolas, ibid., l. 29, 40, 241–242 a. p.; J. Palionio 1944 m. spalio 1 d. tardymo protokolas, ibid., b. 39222/3, l. 29.

[95] A. Norkūno 1944 m. rugsėjo 23 d. tardymo protokolas, J. Randžio ir A. Norkūno 1944 m. spalio 11 d. akistata, ibid., b. 44163/3, l. 40, 249 a. p.

[96] J. Palionio 1944 m. spalio 1 d. tardymo protokolas, ibid., l. 204 a. p.

[97] Ibid., l. 205 a. p.

[98] Ibid., l. 204 a. p.

[99] J. Palionio 1944 m. rugsėjo 6 d. ir spalio 1 d. tardymo protokolai, ibid., l. 195 a. p., 205.

[100] Alytaus apskrities viršininko 1941 m. rugsėjo 6 d. kalba viršaičiams, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 30, l. 309.

[101] J. Randžio 1944 m. rugsėjo 18 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 44163/3, l. 237.

[102] A. Norkūno 1944 m. rugpjūčio 25 d. ir rugsėjo 23 d., J. Randžio 1944 m. rugsėjo 5 d. ir J. Palionio 1944 m. rugsėjo 6 d. tardymo protokolai, ibid., l. 30, 41, 42, 195 a. p., 196, 232, 252.

[103] J. Randžio 1944 m. rugsėjo 5 ir 18 d. tardymo protokolai, ibid., l. 232 a. p., 237.

[104] A. Norkūno 1944 m. rugsėjo 23 d. tardymo protokolas, ibid., l. 42.

[105] A. Petkevičiaus 1958 m. rugsėjo 16 d. pareiškimas, ibid., b. 45002/3, t. 1, l. 269.

[106] „The Liquidation of the Jews of Marcinkonis“ (A Collective Report by L. Koniuchowsky), YIVO Annual of Jewish Social Science, Vol. VIII, New York, 1953, p. 206.

[107] „Lietuviai ir žydai Varėnos rajone iki 1943 m. (liudininkų prisiminimai)“, 1997 m. užrašė Nedzingės vid. mokyklos istorijos mokytoja Jadvyga Matijoškaitė, rankraščio kopija, straipsnio autoriaus asmeninis archyvas, l. 4.

[108]The Liquidation of the Jews of Marcinkonis“, p. 208, 209.

[109] Marcinkonių lietuvių gynimo komiteto 1941 m. liepos 8 d. posėdžio protokolas, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 32, l. 94.

[110] Marcinkonių policijos nuovados viršininko 1941 m. liepos 16 d. raportas Alytaus apskrities viršininkui, ibid., b. 29, l. 74.

[111] Marcinkonių savivaldybės 1941 m. liepos 26 d. Marcinkonių m. gyventojų skaičiaus duomenys, ibid., f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 15.

[112]The Liquidation of the Jews of Marcinkonis“, p. 210.

[113] Ibid., p. 211.

[114] Ibid., p. 212.

[115] Ibid., p. 213, 214.

[116] Hauptvachtmeisterio Wietzke’s 1942 m. lapkričio 6 d. pranešimas Gardino žandarmerijos vadovybei, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1303, l. 1-36–1-39; „The Liquidation of the Jews of Marcinkonis“, p. 215; J. Kašėtos ir J. Vainbergo 1948 m. vasario 7 d. akistata, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 46989/3, l. 48–49.

[117] J. Vainbergo 1948 m. vasario 4 d. apklausos protokolas, ibid., l. 31 a. p.

[118] „The Liquidation of the Jews of Marcinkonis“, p. 217.

[119] Varėnos rajono Musteikos kaimo gyventojo Vlado Averkos pasakojimas, 1997 m. vasario 15 d. užrašė Varėnos 1-osios vidurinės mokyklos mokinė Jolanta Česnulytė, rankraščio kopija, straipsnio autoriaus asmeninis archyvas, l. 22–23; P. Alksnis, „Musteikos kaimo tragedija“, Aušra, 1982, rugpjūtis, Nr. 32(72), p. 66–68.

[120] P. Biržys-Akiras, op. cit., p. 478–479; „Merkinės žydai“, Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. Antrasis moksleivių darbų konkursas, sud. L. Vildžiūnas, Vilnius, 2003, p. 13.

[121] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 193–194; J. Perednienė, „Žydų bendruomenė Varėnoje XIX a. pabaigoje–XX a. I-oje pusėje“, 1997, rankraščio kopija, straipsnio autoriaus asmeninis archyvas, l. 5–6; 1941 m. Birželio sukilimas, p. 217.

[122]Meretch. During and after World War II“, www.shtetlinks.jewishgen.org, p. 1–2.

[123] E. Oshry, The Annihilation of Lithuanian Jewry, New York, 1995, p. 221.

[124] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 88–89.

[125] Ibid., p. 90–94.

[126] P. Gapcevičienės 1944 m. rugpjūčio 16 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 46520/3, l. 48–48 a. p.

[127] 1941 m. Birželio sukilimas, p. 217; Alytaus apskrities viršininko 1941 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. 5, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 5, l. 5 a. p.

[128] Merkinės savivaldybės 1941 m. rugpjūčio 22 d. Merkinės m. gyventojų skaičiaus duomenys, ibid., f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 24.

[129] J. Janulevičiaus 1946 m. lapkričio 4 d. tardymo protokolo išrašas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 140, l. 37–41; P. Dancevičiaus 1949 m. rugpjūčio 18 d. tardymo protokolas, ibid., f. K-1, ap. 58, b. 42288/3, l. 35–37; „Meretch. During and after World War II“, p. 2.

[130] J. Perednienė, op. cit., l. 8; P. Dancevičiaus 1949 m. rugpjūčio 18 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42288/3, l. 36–37.

[131] B. Naujoko 1944 m. rugsėjo 4 d. tardymo protokolas, ibid., b. 45562/3, l. 22 a. p.

[132] J. Perednienė, op. cit., l. 8–9.

[133] 1944 m. spalio 19 d. karo tribunolo teismo posėdžio protokolo išrašas, LYA, f. 3377, ap. 55, b. 140, l. 122; J. Janulevičiaus 1946 m. lapkričio 4 d. tardymo protokolo išrašas, ibid., l. 124–125; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 390; ibid., d. 1, p. 135.

[134] J. Perednienė, op. cit., l. 8.

[135] B. Naujoko 1944 m. rugsėjo 4 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 1, b. 45562/3, l. 25, 26.

[136] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 262; Lietuvos gyventojai, Kaunas, 1925, p. 19.

[137] P. Biržys-Akiras, op. cit., p. 406.

[138] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 262–263.

[139] E. Oshry, op. cit., p. 244.

[140] Alytaus apskrities viršininko 1941 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 10, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 5, l. 12 a. p.

[141] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 98–102; Alytaus apskrities viršininko 1941 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. 5, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 5, l. 7; Seirijų valsčiaus policijos nuovados viršininko 1941 m. liepos 16 d. raportas Alytaus apskrities policijos vadui, ibid., b. 29, l. 78.

[142] Seirijų savivaldybės 1941 m. liepos 26 d. Seirijų m. gyventojų skaičiaus duomenys, ibid., f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 13.

[143] B. Skliuto 1960 m. birželio 25 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 46373/3, t. 2, l. 130–130 a. p.

[144] J. Celiavičiaus 1960 m. gegužės 17 d. tardymo protokolas, ibid., l. 201; K. Macedulsko 1960 m. kovo 29 d. tardymo protokolas, ibid., l. 204–204 a. p.

[145] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 134.

[146] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 288–289.

[147] Simno savivaldybės 1941 m. liepos 26 d. Simno m. gyventojų skaičiaus duomenys, LCVA, f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 14.

[148] Alytaus apskrities viršininko 1941 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. 5, ibid., f. R-1436, ap. 1, b. 5, l. 5; Simno policijos nuovados viršininko 1941 m. liepos 16 d. raportas Alytaus apskrities policijos vadui, ibid., b. 29, l. 77; 1944 m. rugpjūčio 28 d. liudytojų apklausos protokolas, ibid., f. MK-1 (mikrofilmų fondas), b. 7, l. 147–149; P. Dainausko 1949 m. balandžio 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 477, l. 77–81; A. Berčiūno 1944 m. rugpjūčio 5 d. tardymo protokolas, ibid., ap. 58, b. 45563/3, l. 10–11; Simno apylinkės komisaro 1941 m. liepos 21 d. raštas valstybės saugumo policijos viršininkui, LCVA, f. R-704, ap. 1, b. 7, l. 4.

[149] Simno gydytojo J. Starkaus 1941 m. liepos 20 d. parodymai, ibid., l. 8.

[150] D. Gamskio 1944 m. rugsėjo 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 2774/3, l. 50 a. p.

[151] P. Bogdanavičiaus 1944 m. rugpjūčio 27 d. kvotos protokolas, LCVA, f. MK-1, b. 7, l. 162 a. p.–163.

[152] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 135; J. Petrausko 1944 m. rugpjūčio 23 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 2774/3, l. 34–34 a. p.

[153] P. Lingio 1944 m. rugpjūčio 28 d. kvotos protokolas, LCVA, f. MK-1, b. 7, l. 150; D. Gamskio 1944 m. rugsėjo 20 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 2774/3, l. 50 a. p.–51.

One Response to “Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais (2)”

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas