Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais (3)

Dr. Arūnas Bubnys

Stakliškės

1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Stakliškėse gyveno 2200 žmonių, iš jų 808 žydai. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Stakliškių valsčiuje gyveno 391 žydas (186 vyrai ir 205 moterys). Nepriklausomos Lietuvos laikais dalis miestelio žydų emigravo į JAV ir Palestiną. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, dauguma žydų vertėsi prekyba ir amatais, dalis – žvejyba. Turgaus diena buvo trečiadienis. Vietos žydų bendruomenė turėjo maldos namus ir Tarbuto mokyklą. Sionistinis vietos jaunimas įsteigė biblioteką ir leido savo biuletenį. Paskutinis bendruomenės rabinas buvo Dovydas Bergmanas[154].

Nacių ir sovietų karo pradžioje Stakliškių miestelis ir valsčius nukentėjo palyginti nedaug: sudegė 10 gyvenamųjų namų, miestelio paštas ir vaistinė, žuvo 4 civiliai asmenys. Pirmomis karo dienomis Stakliškėse pradėjo veikti lietuvių sukilėliai (partizanai). 1941 m. birželio 23 d. jie užėmė vietinio partijos ir komjaunimo komiteto pastatą ir paėmė čia rastus dokumentus. Vėliau pagal šiuos dokumentus buvo suimami vietiniai komunistai ir komjaunuoliai. Tą pačią dieną (kitais duomenimis – birželio 24 d.) miestelio aikštėje buvo iškelta Lietuvos trispalvė, sulaikytos kelios nedidelės besitraukiančių raudonarmiečių grupelės[155]. Vokiečių okupacijos pradžioje buvo atkurta valsčiaus savivaldybė ir policija. Valsčiaus viršaičiu tapo Petras Baranauskas, policijos viršininku – Balys Karlonas.

1941 m. vasarą Stakliškių valsčiuje gyveno 6947 žmonės, iš jų 370 žydų[156]. Jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis prasidėjo pasilikusių komunistų ir sovietinių aktyvistų areštai. 1941 m. liepos 5 d. miestelio areštinėje sėdėjo 21 suimtasis, iš jų 3 – žydų tautybės: komunistė Golda Helerienė, komjaunuolė ir pionierių organizatorė Chaja Osersonaitė bei aktyvus sovietų valdžios šalininkas Borokas (Boruchas?) Kopmanas. Tarp numatytų suimti 8 asmenų buvo ir 2 žydai – daktaras Leiba Dogovičius ir komjaunuolis Juda Galperis[157]. 1941 m. liepos 16 d. žiniomis, policijos nuovadoje tarnavo 3 policininkai. Policijos viršininkui buvo pavaldus ir 40 asmenų vietos partizanų (pagalbinės policijos) būrys (jam vadavo atsargos jaunesn. ltn. Beliūnas). Liepos 16 d. miestelio areštinėje sėdėjo 19 suimtųjų[158].

Maždaug 1941 m. liepos mėn. apie 40 Stakliškių žydų vietos baltaraiščiai išvežė į Butrimonių getą (kitais duomenimis – į Alytų). Kiti miestelio žydai buvo sulaikyti 1941 m. rugpjūčio mėn. ir išvežti į Prienus. Ten jie buvo nužudyti kartu su kitų vietovių žydais 1941 m. rugpjūčio 27 d.[159] 1941 m. rugsėjo mėn. Alytaus apskrities valsčių savivaldybė išsiuntė maisto korteles gyventojams – lietuviams (žalios spalvos) ir žydams (geltonos). Stakliškių valsčiaus viršaitis 1941 m. rugsėjo 9 d. raštu informavo apskrities valdybą, kad 200 geltonos spalvos kortelių grąžinamos atgal, „kadangi žydų šio valsčiaus ribose nėra“[160]. Likusiam žydų turtui realizuoti buvo sudaryta speciali komisija, į kurią įėjo valsčiaus viršaitis P. Baranauskas (komisijos pirmininkas), policininkas Bronius Juškauskas ir dar du nežinomi asmenys. Per savaitę komisija surašė ir įvertino žydų turtą. Kilnojamasis turtas buvo suvežtas į miestelio sinagogą, dalis didesnių daiktų palikta žydų namuose. Kilnojamasis žydų turtas buvo išparduotas vietos gyventojams. Už tai gauti pinigai kartu su parduotų daiktų sąrašais buvo pristatyti Alytaus apskrities valdybai[161].

Varėna

Varėnos miestelis ėmė augti XIX a. antrojoje pusėje, kai buvo nutiesta geležinkelio linija ir įrengtas poligonas bei pastatytos kareivinės. 1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 2624 gyventojai, iš jų 1473 žydai. Varėna smarkiai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Sudegė daug namų, nemažai gyventojų išvyko. Po karo miestas buvo padalytas Lenkijai ir Lietuvai. Demarkacijos linija ėjo Merkio upe. Lietuvai atiteko I Varėna (buvo prijungta prie Alytaus apskrities), Lenkijai – II Varėna. Nepriklausomybės metais I Varėna buvo valsčiaus centras[162]. Dauguma Varėnos žydų likosi gyventi lietuviškojoje Varėnos dalyje. 1930 m. Varėną aplankęs P. Biržys-Akiras aprašė ir vietos žydų gyvenimą. Jis kalbėjosi su Varėnos rabinu Hiršu Jankeliu Bleimanu, kuris į Lietuvą atvyko iš Krymo 1922 m. P. Biržys-Akiras rašė: „Prieš karą Varėnoj buvo 3 žydų sinagogos ir apie 600 šeimynų. Dabar yra vos 70 šeimynų. Buvo 3 liaudies mokyklos, dabar tik viena. Sinagoga viena, atstatyta 1922 metais. Žydai turi savo liaudies banką, įsteigtą 1920 m., kuris 1929 m. turėjo vieną milijoną litų apyvartos.“[163] Tarpukariu Varėnos žydai turėjo keliolika parduotuvių, kartono fabrikėlį (Dovydo Jaršanskio nuosavybė), knygyną. Dalis varėniškių žydų tarpukariu emigravo į JAV, Argentiną ir Palestiną[164]. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, II Varėnoje gyveno 224 žydai (iš jų 28 vaikai iki 6 metų) ir 1517 kitų tautybių gyventojų[165]. I Varėnos valsčiuje 1941 m. vasarą gyveno 267 žydai[166].

Vokiečių kariuomenė Varėną užėmė 1941 m. birželio 26 d. Remiantis vokiečių komendanto nurodymu, 1941 m. liepos 1 d. buvo paskelbtas įsakymas dėl policijos nuovadų įsteigimo abiejose Varėnose. Šiuo įsakymu I Varėnos policijos nuovados viršininku buvo paskirtas Bolius Poškus, II Varėnos nuovados viršininku – Vaclovas Karpis. Pirmojoje nuovadoje tada tarnavo 4, antrojoje – 11 policininkų[167]. II Varėnos valsčiaus viršaičiu tapo Jonas Taraila, o policijos nuovados viršininku 1941 m. liepos 17 d. paskirtas Stepas Vasauskas[168].

Jau pirmosiomis okupacijos dienomis pradėti persekioti pasilikę komunistai, sovietiniai aktyvistai ir žydai. Buvo išplatintas Varėnos komendanto įsakymas miesto gyventojams, už menkiausią nepaklusimą okupacinei valdžiai grasinantis mirties bausme. Miestelyje buvo įvesta komendanto valanda. Visi žydai buvo įpareigoti kas rytą 8 val. registruotis policijos būstinėje[169]. Netrukus jiems buvo įsakyta užsisiūti ant peties po geltoną šešiakampę žvaigždę. Žydai nerimavo dėl savo ateities. Iš pradžių jie manė, kad bus vežami į darbus. Varėnos žydai pasiuntė savo delegaciją pas sanatorijos, kur tuo metu buvo apsistojęs vermachto pulkininkas, direktorių daktarą Albiną Grigaitį prašyti užtarimo, tačiau jokios pagalbos nesulaukė[170].

Pirmomis rugsėjo dienomis vietiniai policininkai ir baltaraiščiai Varėnos žydus suvarė į miestelio sinagogą. Čia jie buvo laikomi kelias dienas. 1941 m. rugsėjo 10 d. į Varėną atvyko Alytaus rajono saugumo policijos viršininkas P. Zenkevičius, jo pavaduotojas Juozas Kvedaravičius ir 30–40 smogikų. Atvykėliai kartu su vietiniais talkininkais privertė žydus nusirengti iki apatinių drabužių ir nuvarė juos Druckūnų kaimo link. Miesto gyventojams buvo įsakyta užsidangsčius langus sėdėti namie. Žydai buvo nuvaryti į buvusį carinės armijos poligoną ir ten miške dviejuose apkasuose sušaudyti. Liudytojų žodžiais, šaudyme dalyvavo ir keli Varėnos gyventojai. Pasak K. Jägerio raporto, buvo nužudytas 831 žydas: 541 vyras, 141 moteris ir 149 vaikai. Auksinius aukų papuošalus ir laikrodžius išsivežė iš Alytaus atvykę smogikai. Vietiniams policininkams ir baltaraiščiams atiteko žydų drabužiai ir patalynė[171]. Mirties tada išvengė 23 žydai, kuriems pavyko pabėgti iš žudynių vietos. Karo pabaigos sulaukė 8 Varėnos žydai, 5 iš jų po karo liko gyventi Miunchene[172].

Prieš žydų šaudymą viešai išdrįso protestuoti tik Varėnos klebonas Jonas Gylys. Žudynių išvakarėse jis kreipėsi į I Varėnos policijos nuovados viršininką Juozą Kvaraciejų, prašydamas leisti aplankyti sinagogoje įkalintus žydus. Nors policijos viršininkas uždraudė tai daryti, J. Gylys vis tiek nuėjo į sinagogą, pasmerktuosius guodė ir ramino. Sargybiniai kleboną iš sinagogos išvarė. Po žydų žudynių J. Gylys 1941 m. rugsėjo 14 d. per atlaidus iš sakyklos viešai ir griežtai pasmerkė nekaltų žmonių žudikus: „Nekaltus žmones mušė uniformuoti lietuviai, stumdė senius ir nėščias moteris, be to, Varėnos mišką aplaistė nekaltu krauju. Jie kentėjo kaip Kristus nuo judošių. Be to, dar nespėjo jų kraujas nudžiūti, o jie jau grobstė jų turtą.“[173] Šį drąsų J. Gylio poelgį J. Kvaraciejus apskundė savo viršininkui – Alytaus apskrities policijos vadui. 1942 m. klebonas J. Gylys iš Varėnos buvo iškeltas.

II Varėnoje žydai, atrodo, nebuvo žudomi. Jie buvo suimti ir vežimais išvežti į Alytų. Ten vėliau ir sušaudyti. Kitais duomenimis, dalis II Varėnos žydų (apie 120 žmonių) buvo išvežta į I Varėną ir ten nužudyta kartu su vietiniais žydais. Likęs jų turtas buvo suvežtas į sandėlius. Žydų turto reikalus tvarkė vietos viršaitis. Vienas iš nedaugelio išsigelbėjusių II Varėnos žydų buvo Abraomas Vidliauskis (g. 1908 m.). 1941 m. rugpjūčio mėn. policininkai suėmė jį ir jo dėdę Šolomą Leviną. Suimtieji buvo laikomi areštinėje. Po kelių dienų vietinis policininkas I. Asadauskas pasiūlė A.Vidliauskiui už du auksinius laikrodžius paleisti jį į laisvę. A. Vidliauskis iš areštinės buvo išleistas, bet dar tą pačią dieną policininkai vėl bandė jį suimti. Vis dėlto A. Vidliauskiui pavyko pabėgti ir pasislėpti, o jo dėdė Š. Levinas buvo sušaudytas[174].

Remiantis K. Jägerio 1941 m. gruodžio 1 d. vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinio būrio Nr. 3 Lietuvoje vykdytų žydų žudynių ataskaita, galima teigti, kad 1941 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Alytaus mieste ir apskrityje buvo nužudyta ne mažiau kaip 6165 žydai. Prie šio skaičiaus pridėjus 1129 Druskininkų ir Marcinkonių žydus, kurie vėliau buvo nužudyti už Alytaus apskrities ribų, aukų skaičius išauga iki 7294 žmonių. Tikrasis aukų skaičius turėjo būti dar didesnis, nes į K. Jägerio ataskaitą nebuvo įtraukti tie žydai, kurie pirmosiomis karo dienomis ir savaitėmis nužudyti kaip komunistai ir sovietiniai aktyvistai. Be to, yra žinoma, kad kelios dešimtys Jiezno žydų buvo išsiųsta į Prienus (Marijampolės apskritis) ir nužudyta kartu su Prienų žydais. Druskininkų ir Marcinkonių valsčiai buvo prijungti prie Gardino ir Balstogės sričių, ir ten gyvenę 805 Druskininkų ir 324 Marcinkonių žydai buvo nužudyti už Alytaus apskrities ir Lietuvos generalinės srities ribų. Dėl to lyginant holokausto aukų skaičių su 1941 m. sausio 1 d. statistiniais duomenimis, gaunamas nemažas skirtumas (8030 – 7294 = 736 žmonės). Tikėtina, kad šiek tiek Alytaus apskrities žydų sugebėjo karo pradžioje pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą, tačiau tokių veikiausiai buvo labai mažai, nes vokiečių kariuomenė visą Alytaus apskritį okupavo per pirmąsias dvi karo dienas. Dalį apskrities žydų išgelbėjo vietos gyventojai.

Išvados

Panašiai kaip ir kitose Lietuvos apskrityse, žydų persekiojimo ir naikinimo procesą Alytaus apskrityje galima suskirstyti į du etapus. Pirmajame (1941 m. birželio pabaiga–liepos vidurys) vyravo politiniai persekiojimo motyvai. Žydai dažniausiai būdavo suimami, įkalinami ir sušaudomi kaip buvę komunistai, komjaunuoliai, sovietų valdžios pareigūnai ar šalininkai. Dėl tos pačios priežasties buvo terorizuojami ir nežydų tautybės asmenys (lietuviai, rusai, lenkai). Iš išlikusių policijos sudarytų suimtų ir ieškomų asmenų sąrašų matyti, kad pirmosiomis okupacijos savaitėmis Alytaus apskrityje dėl prosovietinės veiklos daugiausia buvo suimta lietuvių tautybės žmonių. Specifinis Alytaus apskrities bruožas – smarkesnis, masiškesnis, palyginti su kitomis Lietuvos apskritimis, komunistų ir sovietinių aktyvistų persekiojimas. Iki 1941 m. liepos vidurio šioje apskrityje vokiečių karinės valdžios įsakymu buvo sušaudyti 82 minėtos kategorijos asmenys. Prie specifinių, vien tik žydams taikomų diskriminavimo priemonių galima būtų priskirti jų ženklinimą (privalomą Dovydo žvaigždės nešiojimą ant drabužių), draudimą viešai atlikti religines apeigas, mažesnių maisto produktų normų skyrimą ir draudimą supirkinėti maisto produktus, radijo imtuvų, motociklų ir dviračių konfiskavimą. Vis dėlto pirmajame etape masinis ir visuotinis žydų genocidas nebuvo vykdomas – moterys, vaikai ir seneliai paprastai nebuvo suimami ir šaudomi.

Antrajame etape (1941 m. liepos vidurys–1941 m. rugsėjo vidurys) žydų padėtis labai pablogėjo. Valsčių centruose, turėjusiuose gausias žydų bendruomenes (pvz., Butrimonyse), buvo įsteigti getai, į kuriuos buvo suvaromi visi tų vietovių žydai. Sulaikytų žydų grupes iš valsčių pradėta siųsti į Alytų ir ten šaudyti. 1941 m. rugpjūčio viduryje žydų žudynių labai padaugėjo, ir iki 1941 m. rugsėjo vidurio buvo išžudyti beveik visi Alytaus apskrities žydai (išskyrus Marcinkonių geto žydus, kurie nužudyti 1942 m. lapkričio mėn., ir pavienius iki šaudymo pasislėpusius asmenis). Remiantis išlikusiais dokumentais, 1941 m. buvo nužudyti ne mažiau kaip 6165 šios apskrities žydai.

Svarbiausi žudynių vykdytojai buvo iš Kauno atvažiuojantis oberšturmfiurerio J. Hamanno vadovaujamas „skrajojantis būrys“, vietiniai policininkai ir pagalbiniai policininkai (baltaraiščiai).

Vertingesnius žydų daiktus (auksinius papuošalus, laikrodžius ir kt.) pasisavino įvairios vokiečių įstaigos, dalį turto išgrobstė žudynių dalyviai, o tai, kas liko, išparduota vietos gyventojams.


[154] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 297–298.

[155] P. Noreikos bylos 1945 m. lapkričio 14 d. kaltinamoji išvada, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43529/3, l. 82.

[156] 1941 m. vasaros Stakliškių valsčiaus gyventojų skaičiaus duomenys, LCVA, f. R-1436, ap. 1, b. 26, l. 242 a. p.

[157] Stakliškių valsčiaus areštinėje esančių asmenų 1941 m. liepos 5 d. sąrašas, ibid., l. 9, 10.

[158] Stakliškių policijos nuovados viršininko 1941 m. liepos 16 d. raportas Alytaus apskrities policijos vadui, ibid., b. 29, l. 81–82.

[159] S. Epštein 1944 m. spalio 17 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43529/3, l. 31–31 a. p.

[160] Stakliškių valsčiaus viršaičio 1941 m. rugsėjo 9 d. raštas Alytaus apskrities valdybai, LCVA, f. 1567, ap. 1, b. 702, l. 45.

[161] P. Baranausko 1948 m. spalio 4 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 35800/3, l. 25–25 a. p.

[162] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 207; B. Kviklys, Mūsų Lietuva, Vilnius, t. 1, 1989, p. 413–414.

[163] P. Biržys-Akiras, op. cit., p. 565.

[164] N. Schoenburg, S. Schoenburg, op. cit., p. 208.

[165] II Varėnos savivaldybės 1941 m. liepos 26 d. II Varėnos gyventojų skaičiaus duomenys, LCVA, f. 1567, ap. 3, b. 1152, l. 16.

[166] 1941 m. vasaros I Varėnos valsčiaus gyventojų skaičiaus duomenys, ibid., f. R-1436, ap. 1, b. 26, l. 242 a. p.

[167] Apylinkės policijos vado 1941 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. 1 I ir II Varėnos policijai, ibid., l. 7.

[168] Alytaus apskrities viršininko 1941 m. liepos 19 d. įsakymas Nr. 9, ibid., b. 5, l. 11; ibid., b. 26, l. 242 a. p.

[169] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 112–113.

[170] J. Perednienė, op. cit., l. 7.

[171] S. Samulevičius, „Negyjanti 60 metų žaizda: Kraupią Varėnos krašto žydų tragediją prisiminus“, Merkio kraštas, 2001, rugsėjo 8; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 135; J. Keršio 1945 m. liepos 1 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 43439/3, l. 5.

[172] L. Levino 1946 m. vasario 7 d. apklausos protokolas, ibid., b. 18410/3, t. 2, l. 28–29.

[173] Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 113.

[174] S. Vasausko 1946 m. gegužės 22 d. autobiografija, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 36493/3, l. 43; V. Leikūno 1946 m. kovo 5 d. liudijimas, ibid., b. 18410/3, t. 2, l. 47; J. Keršio 1946 m. liepos 3 d. parodymai teismo posėdyje, ibid., b. 43439/3, l. 22–23; A. Vidliauskio 1945 m. lapkričio 30 d. apklausos protokolas, ibid., b. P-18602, l. 24.


„Genocidas ir rezistencija“ 2012 m. Nr. 1 (31), p. 32-62.

One Response to “Holokaustas Alytaus apskrityje 1941 metais (3)”

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas