Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Kai Dauguose karaliai žvejojo

Politinės medžioklės senovėje. – Išbarstė 3 maišus auksinių. – Karalienė šaudė šernus. – Žvejas išpranašavo karaliaus mirtį. – Skenduoliai drasko tinklus. – Ežero pabaisa užpuolė karalienę. – Ąžuolas įvykdė mirties bausmę.

Daugai – viena seniausiai apgyventų vietovių Lietuvoje. Dar karaliaus Mindaugo laikais čia jau buvo daug sodybų. Aplinkui buvo daug didelių miškų, kuriuose knibždėjo įvairių žvėrių ir paukščių. Miškų prošvaistėse sliūksojo derlingos žemės plotai. O pačiame vidury amžinųjų girių tyvuliavo ežeras, nepaprastai gilus ir žuvingas. Todėl gyventojams čia buvo tikras rojus: laukuose gerai derėjo javai, giriose buvo žvėrienos, paukštienos, kailių drabužiams ir medaus midui rauginti, o ežere žuvies – nors su maišu semk! Sako, kad vėliau įkurtas dvaras ir miestelis Daugais buvo pavadintas tik dėl to, kad čia visko buvo daug.

Tokia turtinga apylinkė patraukė valdovų dėmesį. Jau Vytauto laikais čia buvo dideli dvarai, priklausą didiesiems kunigaikščiams. 1393 m. Vytautas Didysis Dauguose įsteigė parapiją, nes Daugai buvo didelis prekybinis centras, pro juos ėjo svarbūs susisiekimo keliai. Pro Daugus ir Merkinę dundėjo valdovų ir pasiuntinių karietos į Vakarų Europą, o iš ten kryžiuočių ordino ir kitų valstybių svečiai keliavo pro Daugus į Vilnių ir Trakus. Ir retas kuris valdingas keleivis pravažiavo Daugus nesustojęs. Didžiosios girios traukė juos pamedžioti, didysis ežeras – pažuvauti. Todėl Daugai buvo lyg kokia Ženeva Tautų Sąjungos garbės laikais. Daugų giriose valdovai ne tik medžiojo, bet ir valstybių likimą sprendė, tarėsi, sutartis pasirašinėjo.

Kai 1382 m. Jogaila sumanė pašalinti Kęstutį ir buvo reikalingas kryžiuočų ordino pagalbos, jis neišdrįso tartis su jais Vilniuje. Todėl išvyko „medžioti“ į Daugų girias. Dauguose jis susitiko su kryžiuočių komtūrais ir pasirašė slaptą sutartį, pagal kurią kryžuočiams atidavė Žemaičius, o už tai gavo pagalbą Vilniui užimti. Vykdamas į Žemaičius ir į ordiną Vytautas taip pat buvo apsistojęs Dauguose. Jis čia medžiojo lokius ir šernus, su sakalais medžiojo paukščius. Jam kiek ilgiau Dauguose užtrukus, čia tuojau atidūmė ordino pasiuntiniai pasiūlyti riterių pagalbą. Daugai buvo diplomatinių medžioklių vieta.

1639 m. vasarą Daugus aplankė karalius Vladislovas IV su savo gražuole žmona, prancūze Marija Liudviga. Kunigaikštis Radvila surengė Dauguose karaliui iškilmingą priėmimą. Buvo suruošta didelė medžioklė. Šimtai varovų su kurtais ir skalikais varė valdovui įvairius žvėris, kuriuos šaudė ir karalienė. Paskui karalius su palydovais žvejojo Daugų ežere. Žuvies gausumas ir įvairumas karalių tiesiog stebinęs. Todėl jis prižadėjo dažniau atvykti į Daugų ežerą maloniai pramogai. Išvykdamas iš Daugų karalius buvęs labai patenkintas, Radvilų giminei prižadėjęs grąžinti visus urėdus, kuriuos iš jų buvo paveržę kunigaikščiai Sapiegos, o Daugų gyventojams liepęs išdalinti tris maišelius auksinių.

Ir tikrai, karalius Daugų neužmiršo. 1648 m. jis vėl atvyko į Daugus. Čia viskas buvo paruošta medžioklei ir žūklei. Tačiau paskutinį momentą karalius nuo tų pramogų atsisakė. Sako, prie ežero jis užkalbinęs žilą senelį, kuris karaliui išpranašavęs ateitį. Žvejas sakęs: „Galingasis valdove, nemedžiok ir nežvejok, nes dabar ne laikas. Vandenyje aš matau baisius ženklus. Rytuose geltoni žmonės eina sunaikintin tavo kariuomenę, o vakaruose tavęs laukia mirtis. Grįžk atgal kur tavęs labiausiai laukia…“ Dvariškiai norėję senį išpliekti, net galvą jam nukirsti dėl tokių plepalų, tačiau karalius neleidęs. Apdovanojęs senį auksu ir sėdęs į karietą liepęs važiuoti toliau. Senelio pranašavimas išsipildė. Kaip tik tuo laiku totoriai ir kazokai sumušė lenkų kariuomenę ties Korsūne ir Geltonasiais Vandenimis, o hetmonus paėmė į nelaisvę. Karalius apsistojo Merkinėje, staiga nusilpo ir mirė, neišgirdęs žinios apie savo įvykusią nelaimę – armijos sunakinimą.

Daugų ežeras vietomis turi ligi 40 metrų gilumo, todėl anksčiau jis buvo laikomas giliausiu ežeru Lieuvoje. Tačiau prieš keletą metų tą garbę paveržė kitas aukštaičių ežeras, turįs 46 metrus gylio. Seniau ežere buvo trys didelės salos, kurios dabar ežerą nuleidus, jau susisiekia su sausuma ir virto pusiasaliais. Legendos byloja, kad senovėje tose salose buvusios pilaitės. Pirmiausia buvusi tik viena pilaitė saloje, kur dabar yra žydų kapinės, ežero bangų skalaujamos. Pilaitėje gyvenęs galiūnas Daugas, kuris mirdamas palikęs tris sūnus. Šie ėmę vaidytis, kerštauti ir išsiskyrę. Vienas likęs senoje pilyje, kiti du pasistatę pilaites kitose salose. Iš čia jie naktimis vienas kitą puldavę, degindavę trobesius. Kartą jie visi trys, kiekvienas su būriu tarnų žūklavę ežere. Pagaliau susikovė dėl žvejybos ribų ir visi trys žuvę ežero bangose. Po to jų pilaitės sunykusios. Tačiau nuo to laiko žvejyba ežere pasidariusi labai pavojinga. Broliai skenduoliai pagriebdavo žvejų tinklus ir juos sudraskydavo, o kartais ir žvejų laivelius apversdavo. Bet jai žvejas suspėdavo sušukti „Vardan Dievo Tėvo, piktieji Daugai atstokit!“, skenduoliai nugrimzdavo ir žvejas išlikdavo gyvas.

Seni padavimai nusako, kad Daugus lankiusi ir karalienė Bona. Jai labai patikęs Daugų ežeras ir ji su dvariškais bei freilinomis laiveliais plaukiojusi po ežerą. Tik staiga iš vandens iškilusi milžiniška žuvis pabaisa ir puolusi karalienės laivelį. Palydovai šaudę į pabaisą, bet ši nepaisė šūvių ir plaukė vis artyn. Karalienė ėmusi šauktis Dievo pagalbos, prižadėjusi pastatyti Dauguose bažnyčią ir prieglaudą, jei išliks gyva. Vienas dvariškis tuo metu pataikęs pabaisai ietimi į akį ir ši pranykusi gelmėje. Ar pildydama savo pažadą, ar dėl kitos priežasties, bet 1555 m. karalienė Bona davė lėšų pastatyti Dauguose bažnyčią, įrengė prieglaudą seneliams su 15 lovų, o kunigo ir prieglaudos išlaikymui paskyrė žemės, po 6 kapas skatikų kasmet ir metinę produktų duoklę.

Senaisiais baudžiavos laikais, dar prieš pirmąjį lenkmetį Bakaučiškių dvarą, valdęs labai žiaurus ponas. Dėl to jis labai bijojęs, kad žmonės nepadegtų jo rūmų ir jo nenužudytų. Tad sumanęs pasistatyti ežero saloje rūmus – tvirtovę iš ąžuolinių rąstų. Žiemos metu įsakęs vešti ąžuolus iš Dušnionių girios. Ledas neatlaikydavo sunkios važmos ir daug kinkinių ir žmonių nuskendo. Žmonės bijojo važiuoti, bet neklaužadas mirtinai užplakdavo. Kai ąžuolai buvo suvežti, ponas atvyko į salą pasižiūrėti. Staiga vienas rąstas suvaitojęs, nuriedėjęs nuo kalno ir poną sutriuškinęs. Saloje rūmų nepastatė. Dušnionių girios ąžuolai garsūs visoje Lietuvoje. Net užsienio miškininkai atvyksta pasižiūrėti tų nepaprastų girios milžinų, kurie yra tikri girių karaliai.

J. Sakalas

„Sekmadienis“, 1939 m. vasario 26 d., Nr. 9, p.3

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas