Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Nepriklausomybės Akto paieškos dar nebaigtos

Viktoras Jencius – Butautas

Domėjimasis 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktu niekada mūsų visuomenėje nebuvo sumažėjęs, tik, deja, istorikų elitas su Alfredu Bumblausku priešakyje tai ignoravo. Iki šiol esama daug neįmintų paslapčių, iš jų paminėtini ir slaptieji patruliai prie Lietuvos Tarybos, saugoję ją 1918 metų vasario 16 dieną.[1] Nuo Lietuvos Nepriklausomybės Akto suradimo 2017 03 29 Vokietijos diplomatinės tarnybos archyve praėjo ne tiek jau daug laiko, tačiau nežiūrint to, tinkamai nėra įvertintas profesoriaus Alfredo Bumblausko piktybiškas nenoras ieškoti svarbiausio XX amžiaus Lietuvos valstybės dokumento. Sveiku protu sunku suvokti, kodėl Signatarų namų, Lietuvos istorijos instituto darbuotojai, Vilniaus universiteto istorikai, neieškojo Nepriklausomybės Akto. Tiesa, Signatarų namai dėjo pastangas išsiaiškinti Akto pasirašymo aplinkybes. Didieji istorikai į Signatarų namuose iškeltas problemas nereaguodavo, gal dėlto, kad tai jiems buvo neįdomu, o gal dėlto, kad tiesiog ten retai teužsukdavo. Ir viskas susiklostė taip, kaip susiklostė. Seniai galima buvo pradėti Akto paieškas Vokietijoje, bent tada, kai tapo aišku, kad Aktas buvo parašytas ne tik lietuvių, bet ir vokiečių bei rusų kalbomis. Bet didesnė problema – kodėl neieškomas spausdintas Nepriklausomybės Aktas, kuris pradingo tariamai be pėdsakų po sovietų okupacijos 1940 metais.

Ar liko pėdsakai?

1999 metais per Lietuvos televiziją buvo rodamas  Jono Banio filmas „Vasario 16-oji – mįslės ir ieškojimai“,  kuriame kalbėjo prof. Alfredas Bumblauskas. Tuomet pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo buvo pažymėta, kad Nepriklausomybės Aktas yra su klaidomis. Parodyta Nepriklausomybės Akto fotonuotrauka, atkreiptas dėmesys į signatarų parašus saugojantį perlenkimą su ištrupėjimais bei įsidėmėtini nutrupėję Akto kraštai. Ši fotonuotrauka buvo eksponuojama Ukmergės muziejuje. Muziejaus  darbuotojai filmo kūrėjams taip ir nesugebėjo paaiškinti, kaip ir iš kur į muziejaus stendą pateko ši Akto fotonuotrauka. Tuomet prof. Alfredui Bumblauskui, dalyvavusiame filmo kūrime tai buvo neįdomu, o kaip ir iš kur Akto nuotrauka pateko į ekspoziciją, iki šiol lieka paslaptimi. Pažymėtina, kad kairėje paraštėje yra juoda dėmė – tai užtušuotas rašto inventorinis numeris. Kairiosios paraštės kraštas aptrupėjęs kitaip nei dešiniosios, atrodo, kad tai buvo sulenkiamas lapas, kurio dešinioji pusė nuplėšta. Gal nuplėštoje dalyje buvo tekstas kita kalba. Tokią pat Nepriklausomybės Akto nuotrauką 1998 metais teko matyti Merkinės muziejuje. Akivaizdu, kad Nepriklausomybės Akto fotonuotraukos muziejams buvo padalintos centralizuotai. Taigi kas jas padalino? Teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad Raimundas Klimavičius monografijoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais“, išleistoje 2003 metais, išanalizavo Nepriklausomybės Akte esančias klaidas, kurių didžioji dalis buvo nurodyta Jono Banio filme „Vasario 16-oji – mįslės ir ieškojimai“, bet nutylėjo centralizuotai padalinto Nepriklausomybės Akto fotonuotraukas. Kodėl?

Nepamiršo

Nepriklausomybės Akto nuotraukų centralizuotą atsiradimą Lietuvos muziejuose R.Klimavičius nutylėjo, tačiau nepamiršo sukurti atskiro „1918 m. vasario 16-oji: faktų ir įvykių retrospektyva“ skyriaus „Donato Malinausko parašo mįslė“ poskyrį, kurio esmę sudarė prof. Raimundo Lopatos šmeižikiški teiginiai, neva signataras Donatas Malinauskas nepasirašė Nepriklausomybės Akto, o už jį pasirašė kitas asmuo. Raimundas Klimavičius leido sau pasamprotauti, kad Aktas galėjo būti pasirašytas vėliau[2], taip praplėsdamas Raimundo Lopatos versiją, bet palikdamas abejonių dėl signataro parašo autentiškumo. Nežiūrint visų išvedžiojimų, Raimundas Klimavičius taip ir neišdrįso pasakyti tiesos, kaip sovietmetyje buvo parašyti Petro Klimo prisiminimai. Be KGB palaiminimo juose neatsirado nei viena raidė. Dar labiau stebina kito skyriaus „Lietuvos Nepriklausomybės Aktas“ poskyris „Ar toks dokumentas iš viso egzistavo“.[3] Ko siekė Raimundas Klimavičius, monografijos skyriams ir poskyriams duodamas tokius pavadinimus. Vienaip ar kitaip, skaitytojui buvo sukeltos abejonės: ar pagrindinį Lietuvos dokumentą pasirašė visi signatarai, ar iš viso jis toks egzistavo. Kyla natūralus klausimas, kam tai buvo naudinga? Jeigu Aktas būtų surastas, ar dingtų problemos? Tai gal todėl jo ir neieškojo Alfredas Bumblauskas? Ir kaip čia nesupyksi…

Raimundo Klimavičiaus knyga buvo Lietuvos tūkstantmečio programos leidinys, knygą finansavo valstybė.

Valstybė nefinansavo

Nors valstybė nefinansavo, profesorius Liudas Mažylis surado Nepriklausomybės Aktus lietuvių ir vokiečių kalba ir įrodė, kad Aktas egzistavo, jis nėra išmonė. Akto suradimu labai apsidžiaugė signataro Donato Malinausko vaikaitis Tadas Stomma, jis rašo: „Gavau keturis ar penkis straipsnius apie Nepriklausomybės Aktą, trimis kalbomis iš pažįstamų. Įdomu tai, kad abiejuose dokumentuose senelio parašas vienodas, toks pats parašas yra ir pas mane. Įdomu ar p. Lopata pakeis savo prasimanymus, kad Donatas pats to nepasirašė.“ [4].

O kas būtų buvę, jeigu valstybė būtų finansavusi Nepriklausomybės Akto paieškas, kaip Tūkstantmečio komisija finansavo „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais“ knygą… Nežiūrint visko, lieka daug klausimų, į kuriuos reikės atsakyti. Vienas iš jų – kaip rastieji Nepriklausomybės Aktai pateko į Vokietiją.

Ar tikrai Nepriklausomybės Aktus į Vokietiją nuvežė Jurgis Šaulys?

Profesorius Liudas Mažylis, suradęs Lietuvos Nepriklausomybės aktus Vokietijoje, pats ir konstatavo, kad Aktai parašyti Jurgio Šaulio ranka. Vytautas Plečkaitis monografijoje „Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys: demokratas, valstybininkas, diplomatas“[5], nepateikė jokios informacijos, kad J. Šaulys būtų ranka parašęs Akto tekstą, skirtą Vokietijos valdžiai. Šiandien žinant apie Vokietijoje rastus Nepriklausomybės Aktus (lietuvių ir vokiečių kalba), privalu prisiminti, kad Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno duomenų bazėje yra saugomas 1918 m. sausio 26 d. posėdyje priimtas Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo formulės tekstas, parengtas įteikti Vokietijos vyriausybei. Tai per pusę sulenktas lapas, kurio kairėje – lietuviškas tekstas, dešinėje – vokiškas[6]. Profesoriaus Liudo Mažylio surasti Aktai galėjo būti taip pat parašyti ant vieno sulenkto lapo.

Mes dažnai nepadarome tai, ką privalėtume padaryti. Prieš 29 metus buvo daug dar gyvų Jurgio Šaulio giminių, galėjusių įnešti aiškumo į šią istoriją. Jurgis Šaulys turėjo seserį Domicelę Šiaulytę-Pivorienę. Taip nurodyta Vytauto Plečkaičio monografijoje.[7] Šio straipsnio autoriaus tėvas Ignas mokėsi vienoje klasėje su signataro Jurgio Šaulio sesers sūnumi Jonu Pivoriumi. Prisimindamas 1939-1940 metus jis pasakojo, kad Šalpėnų mokyklos mokytoja Urbonavičienė pamokų metu rodė A. Šapokas istoriją ir pasakojo, kad Aktą pasirašė dvidešimt „Seimo narių“, ir kad Aktą į Vokietiją nuvežė Jurgis Šaulys. Mokytoja pabrėžė skirtumą, kad A. Šapokos knygoje Akto tekstas yra spausdintas, o į Vokietiją nuvežtas, buvo rašytas ranka. Mokytoja žadėjo patikslinti detales per Jonuko Pivoriaus mamą, Jurgio Šaulio seserį. Bet klebonas mokslų metų pabaigoje pasakė, kad kitais metais tikybos pamokų nebus…

Jonas Pivorius, nuo 1950 m. Geležinio Vilko būrio partizanas, skyriaus vadas, slapyvardis – Putinas. Žuvo mūšyje 1953 02 23 prie Kalniškių, Šilalės rajone, Juozui Kasperavčiui išdavus partizanų bunkerį.[8] Daug paslapčių į kapus nusinešė partizanai. O gal Jurgis Šaulys į Vokietiją 1918 metais kovo 20 dieną nuvežė taip vadinamą pradingusį Jono Basanavičiaus Nepriklausomybės Akto egzempliorių.

[1] Ulbinas S. Poniai “Varpo“ Administratorei. Varpas. 1992. Nr.27. Chicago. P.204.

[2] Klimavičius R. Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais. Vilnius. 2003. P.64-67.

[3] Klimavičius R. Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais. Vilnius. 2003. P.92-97.

[4] T. Stommos laiškas (e-mail) autoriui  2017 04 03  .  Viktoro Jenciaus – Butauto asmeninis archyvas.

[5] Plečkaitis V. Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys demokratas, valstybininkas, diplomatas. Vilnius. 2015. P.288.

[6] Klimavičius R. Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais. Vilnius. 2003. P.90.

[7] Plečkaitis V. Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys demokratas, valstybininkas, diplomatas. Vilnius. 2015. P.14.

[8] Švėkšna:žmonės, kraštas, įvykiai. Parengė Petras Čeliauskas.Švėkšna 2012. P.305.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas