Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Lietuvos piliakalniai Lietuvos centrinio valstybės archyvo fotodokumentuose

Merkinės piliakalnis. Varėnos raj. [1930 m.]. B. Buračo nuotrauka.

2017-ieji – Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti Piliakalnių metais, siekiant pabrėžti archeologinių kultūros paveldo objektų reikšmę valstybingumui, jų išsaugojimo svarbą istorinės atminties kontekste. Minint Piliakalnių metus, Lietuvos centrinis valstybės archyvas kviečia susipažinti su archyve saugomuose fotodokumentuose įamžintais Lietuvos piliakalnių vaizdais.

Piliakalniais vadinami skirtingos išvaizdos ir vidinės struktūros objektai: nuo primenančių paprastas kalvas iki piliaviečių su gerai matomais grioviais ir sutvirtintais pylimais. Lietuvoje šiandien yra žinomi 903 piliakalniai, tačiau šis skaičius nuolat didėja.  Lietuvos teritorijoje piliakalniai siekia žalvario amžių, kai suintensyvėjo prekyba ir kovos dėl įtakos. Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne nuo žodžio pilis, o nuo veiksmažodžio pilti.

Lietuvos centriniame valstybės archyve yra saugoma nemažai fotodokumentų iš skirtingų kolekcijų, kuriose skirtingais laikotarpiais užfiksuoti Lietuvos piliakalniai. Nemažos dalies fotografijų autorius yra pedagogas, fotografas, etnografas Balys Buračas. B. Buračo darbai – vieni iš seniausių archyve saugomų pozityvų, kuriuose įamžinti piliakalniai: Vaitiekūnų, Merkinės  [1930 m.], Jurbarko (1934 m.). Nemažos dalies fotografijų autoriai yra nežinomi. Jūsų dėmesiui pristatome fotografijas ir iš sovietinio laikotarpio (Šeimyniškėlių, Budelių, Seredžiaus, Kernavės piliakalniai). Fotodokumentuose atsispindi ryškus kontrastas tarp prižiūrimų, tvarkomų ir apleistų, dirvonuojančių, apžėlusiais  šlaitais piliakalnių. 

Trumpai pristatysime nuotraukose užfiksuotus piliakalnius.

Vaitiekūnų piliakalnis yra Radviliškio rajone, prie Vaitiekūnų kaimo, Šušvės upės dešiniajame krante, santakoje su Vendrės upeliu (dabar – tvenkinys). Piliakalnio šlaitai yra 11 m aukščio, aikštelė trikampė. Jis datuojamas I tūkst.–XIII a. Archeologių tyrimu metu  aptikta lygios ir žiestos keramikos, gyvulių kaulų, medinių pastatų liekanų, geležinių peilių, ylų, akmeninių galąstuvų, žalvarinė segė, kabutis, žiedas, molinis tiglis, nustatyta, kad pylimas supiltas mažiausiai per du kartus.

Merkinės piliakalnis yra Varėnos rajone, šalia Merkio santakos su Nemunu, abiejų upių dešiniuosiuose krantuose, Stangės upelio kairiajame krante. Piliakalnio šlaitai 12–30 m aukščio, yra išlikusi dalis aikštelės ir pylimo fragmentų. Manoma, kad aikštelė buvo daugiau kaip 20 m skersmens. Piliakalnyje stovėjo Merkinės pilis, kuri, kaip manoma,  pastatyta XIII a. antrojoje pusėje. Ši pilis XIV–XV a. pr. tapo svarbiausiu Panemunės kariniu – strateginiu centru kovose su kryžiuočiais. Ji įėjo į strateginį trikampį: Vilnius – Kaunas – Merkinė, kuris  tuo metu sudarė pagrindinę krašto gynybos sistemą. XIV a. Merkinei suteiktos miesto teisės.

Jurbarko arba Bišpilio piliakalnis įrengtas Imsrės kairiajame krante esančioje kalvoje. Jo šlaitai 17–20 m aukščio, aikštelė netaisyklingo keturkampio formos. Piliakalnyje stovėjo Kolainių pilis, kuri 1290 m. buvo užpulta kryžiuočių. Ją apgynė karvedžio Surmino vadovaujami lietuviai, tačiau jie patys pilį greit apleido. 1291 m. apleistą pilį sudegino kryžiuočiai.

Šeimyniškėlių arba Vorutos piliakalnis yra šiauriniame Anykščių pakraštyje, jo papėdėmis teka Varelis ir Volupis. Piliakalnio šlaitai yra 12–15 m aukščio, o aikštelė – 80 m ilgio, 35 m pločio. Tyrimų duomenimis piliakalnis įrengtas 1232 m. Jis yra  siejamas su vienintele žinoma karaliaus Mindaugo pilimi Voruta. 1251 m. Vorutos pilyje, remiamas Livonijos ordino, Mindaugas apsigynė nuo savo konkurento Tautvilo puolimo. Šiandien Šeimyniškėlių piliakalnis yra vienintelis visiškai ištirtas piliakalnis Lietuvoje, taip pat yra parengtas techninis Vorutos pilies komplekso projektas.

Budelių  arba Skarbakalnio piliakalnis yra Kaišiadorių rajone, Neries kairiajame krante esančiame kyšulyje. Jo šoninių šlaitų aukštis siekia 25–26 metrus, aikštelė keturkampė. Piliakalnis datuojamas I tūkst.–II tūkst. pradžia. Budelių piliakalnio papėdės gyvenvietėje rasta brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, šlako (medžiaga, atsirandanti lydant metalą). Legendos pasakoja, kad piliakalnio viduje yra paslėptas lobis.

Seredžiaus piliakalnis arba Palemono kalnas yra Jurbarko rajone, Nemuno aukštutinės terasos kyšulyje. Piliakalnio aikštelė – 45 m pločio ir 50 m ilgio, rytinė kyšulio dalis per visą plotį atskirta 8 m aukščio ir 40 m ilgio stačių šlaitų pylimu. XIII–XIV a. čia stovėjo Peštvės (Pieštvės) pilis, užtikrinusi Nemuno ir Dubysos žemupio gynybą. Kryžiuočiai ne kartą šią pilį puolė, kol galiausiai 1363 m. apsupties metu, negalėdami atsilaikyti, pilies gynėjai naktį pabėgo. Tuščią pilį kryžiuočiai padegė. XIX a. pasklido legenda, kad Seredžiaus piliakalnyje palaidotas Žemaitijos ir Lietuvos valdovas Palemonas. Piliakalnyje rastas molinis puodas su II–III a. romėnų monetomis.     

Kernavės piliakalniai yra Širvintų rajone, Neries slėnio dešiniajame šlaite. Ši teritorija yra laikoma vienu iš Lietuvos valstybės susidarymo centrų ir didžiausių gynybinių piliakalnių kompleksų Lietuvoje. Kernavė istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1279 m. Henriko Latvio kronikoje. Livonijos kronikoje ji minima kaip Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Traidenio (1269–1282 m.) valda. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1365 m. kryžiuočiai Kernavės pilį sudegino, o 1390 m. paskutinio kryžiuočių puolimo metu, Kernavės gynėjai patys sudegino įtvirtinimus ir pasitraukė į Vilnių. 1989 m. piliakalnių teritorijoje įsteigtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas.

Kviečiame apžiūrėti fotografijas.

Vaitiekūnų piliakalnis.

Radviliškio raj.

[1930 m.].

B. Buračo nuotrauka.

 

Jurbarko piliakalnis.

1934 m.

B. Buračo nuotrauka. 

 

 

 

Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis.

Anykščių raj.

1957 m.

 

Budelių (Skarbakalnio) piliakalnis.

Kaišiadorių raj.

1961 m. 

 

 

 

Seredžiaus piliakalnis.

Jurbarko raj.

[1969 m.].

 

Kernavės piliakalnis.

1987 m.

I. Mikužienės nuotrauka.

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas