Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

In Memoriam Onai Mačionytei-Čirienei (1934-2018)

Manęs dar nebuvo –

Alyvos žydėjo –

Manęs nebebus jau –

Jos vėliai žydės –

Ir kris jų lapeliai

Nuo saulės ir vėjo,

Kaip smėlio saujelės,

Ant mano širdies.

                        Salomėja Nėris

2018 metų gegužės 15-ąją, per patį alyvų žydėjimą, plyšo Mamos Širdis. Ta Širdis, kuri buvo pilna meilės, gailestingumo, atjautos kiekvienam… Išvargusi po nelengvos, pilnos vargo, netekčių gyvenimo kelionės… Ir kartu su Mamos širdimi suaižėjo ir mirė mūsų Vaikystė…

Ona Mačionytė Čirienė gimė 1934 metų kovo 3 dieną Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Atažalyno kaime Daugų valsčiaus tarybos nario, tautininko, šviesuolio ūkininko Silvestro Mačionio ir Antaninos Mačionienės šeimoje penkta iš šešių vaikų. Anksti neteko tėvelio, partizano brolio. Per antrąją sovietų okupaciją 1948 m. su mama ir mažąja sesute Irute buvo ištremtos į Pietų Sibirą – Krasnojarsko krašto, Jermakovskij rajono Malyj Kebež gyvenvietę. Čia jai, 14-metei paauglei, teko pamiršti mokslus ir sunkiai dirbti Sibiro taigoje tam, kad šeima nemirtų badu – mamytė buvo ligonė, o sesutė – maža.

Dešimt metų tremtyje Onutė kirto mišką kad išgyventų. 1958 metais grįžo į Lietuvą, tačiau valdžia į gimtąjį Atažalyną grįžti neleido, o ir namai buvo sudeginti. Lietuvos žemėje išgyvenusi tik metus, krintant rudeniniams lapams, Anapilin išėjo jos mama.

Tuomet Onutė apsistojo Lentvaryje, kur buvo įsikūrusi didelė tremtinių bendruomenė. Ištekėjo už kartu Sibire buvusio ir Lentvaryje jau gyvenančio mūsų Tėtės Jono Čiro. Čia gimėme mes – dukra Rasa ir sūnus Artūras. Čia sulaukė penkių anūkų: dviejų berniukų ir trijų mergaičių. Ir be galo laukė proanūkio…

Mama niekada nesiskundė. Ji nieko neslėpdama pasakojo mums apie savo neramią vaikystę, nelengvą jaunystę, savo giminės istoriją. Niekada nebijojo ir nesuabejojo, ar mes teisingai ją suprasime – ji mus auklėjo taip, kaip ją auklėjo jos šeima.

Kaip kino juosta prabėga mūsų atsiminimuose Mamos pasakojimai apie kruviną brolio partizano liemenę po suolu valgomajame, apie kelionę į Sibirą sausakimšame gyvuliniame vagone, apie atimtą iš šuns pliką kaulą sriubai per pirmas Kalėdas Sibire, apie taigos kirtimą ir medžių plukdymą vandeningomis upėmis, apie sesutės alpulius dėl netinkančio klimato, apie pirmas meiles, dainas ir jaunimo išdaigas, apie tokį ilgai lauktą skausmingą grįžimą Lietuvon…

Mama spėjo visur – mažutė, greita, valdinga. Aplink ją sukosi visų mūsų gyvenimai: ir šeimos, ir artimųjų, ir giminių, ir bičiulių bei kaimynų. Ji buvo ta vienijanti ir jungianti jėga, kuri būrė aplink save mus visus, nė vieno nepamiršo, su kiekvienu „palaikė ryšį“, ir visai nesvarbu, ar tai buvo jos giminės, ar Tėtės – ji buvo visų Onutė.

Mama, Mamytė, Mamutė… Kai Ji buvo šalia, mes vis dar buvome vaikai… Dabar be Jos… Našlaičiai…

Dukra Rasa Dikevičienė

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas