Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Dauguose vėl plevėsavo trispalvė

Dim. plk. ltn. Juozas Krakauskas

Tai įvyko 1941 m. birželio 23 d. (antrąją karo dieną), vadovaujant ltn. J. Krakauskui. Bet apie tai – vėliau. Dabar nors trumpai prisiminkime anksčiau Lietuvoje buvusius įvykius.

1939 m. rugpjūčio – rugsėjo mėn. didieji galvažudžiai (Vokietija ir TSRS) vienas kitam pardavė ir pirko Baltijos valstybes, kad už poros metų patys susigriebtų už gerklių. 1940 m. birželio 15 d. TSRS galutinai okupavo Lietuvą.

Tautiniai ženklai keičiami į sovietinius, Lietuvos kariuomenė reorganizuojama į Liaudies kariuomenę, o 1940 08 30 pervedama į Raudonosios armijos 29-ąjį korpusą. (Įsakymas Nr. 1. 1940 08 30. Kaunas. Pasirašo: div. gen. Vitkauskas, kom. brig. Cariov.) Karininkai ir kareivai, kurie dar nebuvo atleisti ir areštuoti, tampa raudonarmiečiais.

Aš, autorius, 1940-1941 m. tarnavau 297-ajame pulke, kurio vadas – gen. št. plk. Adolfas Urbšas (Karo akad. baigęs Čekoslovakijoje), žvalgų kuopos vadu.

1941 m. Vilniuje sklido visokių gandų. Vienu tikrai tikėjome – kad 29-ąjį korpusą iš Vilniaus kels į Minską. Jau gerokai pavasarėjant ruošėmės į vasaros stovyklą Varėnos poligone. Prisimenu, dar žiemos metu žvalgų kursų vadovai perspėjo: „Vyrai, tarp kitko, pasikartokite vokiečių kalbą, – bus reikalinga.“

Gegužės pabaigoje mūsų 297-asis pulkas išvyko į Varėnos poligoną. Birželio 21 d. prašau pulko vadą, kad išleistų į Kauną aplankyti motinos. „Ne, negaliu, leitenante, kitą šeštadienį“, – nuramino pulkininkas.

Aušo graži birželio 22-oji. Prabudęs pajutau, kad ore neramu – buvo girdėti lėktuvų ūžesys. Greit lendu iš palapinės apsižvalgyti. Iš gretimos pasirodo politrukas. Šmėsteli lėktuvas su juodu kryžiumi. Klausiamai rodau: „Kas tai yra?“ „Maniovry“, – ir lenda atgal į palapinę. Lendu ir aš į savąją, vėl išsitiesiu, bet jau apsirengęs. Netrukus pasirodo pasiuntinys ir kviečia pas pulko vadą.

Nespėjau net pasisveikinti, o jis: „Gerai leitenante, kad vakar neišleidau. Šiandien man labai reikalingas. Karas! Tamsta su kuopa žvalgų vyksi į šitą aukštumą (rodo į žemėlapį) ir išstatęs sekimą ir apsaugą lauksi atvykstant pulko“.

Pažadinu savo žvalgus su būrių vadais, ir žengiame nurodyta kryptimi. Nuėję išsidėstome pagal kautynių sąlygas (vokiečiai sako: „Krieg bleibt Krieg“ – karas lieka karu) ir laukiame atvykstant pulko.

Po kiek laiko Molotovas per radiją (iš Maskvos) pranešė, kad fašistinė Vokietija užpuolė TSRS, bet nenugalima sovietų armija pastojo priešui kelią. (O iš tikrųjų kurį laiką buvo nepagaunama – bėgančioji.).

Pulkas atvyksta laiku. Pastačius štabo palapinę, vadas vėl mane kviečia. „Tamstai su žvalgų skyrium žvalgyti Daugai Alovės kryptimi. Žinias siųsti į šią aukštumą. Šoviniai iš III bataliono. Ugnies liniją peržengti iki 16 valandos!“ Aš tuojau prie žvalgų: „Vyrai, savanoriais į žvalgybą – kas?“ „Aš, aš“, – sutinka beveik visi. Pasirenku kiek reikia. Kiti lieka prie štabo. Būrio vadas j. ltn. Česlovas N. siūlosi į žvalgybą. Liepiu prašyti pulko vado leidimo. Leidžia.

III bataliono vadas rusas. Gauname vos 20 šovinių. Mes su Česlovu – beginkliai.

Laiku peržengiame nustatytą ribą ir žygiuojame į Nežinią. Mes dabar benamiai, bet jaučiame, kad šią gražią birželio naktį žengiame į Laisvę ir savo namus. Bet kelias gali būti mirtinai pavojingas. Pagaliau prieiname magistralę Alytus – Daugai – Vilnius. Čia aiškiai matyti – karas: grioviuose ir toliau – daug sulaužyto turto: vežimų, automobilių, ginkluotės. Nakties idiliją sudrumsčia sprogimai, šūvių tratėjimas. Toli, dešinėj. „Muzika“ trunka apie pusvalandį.

Trumpam sustojom poilsio. Mano tikslas – anksti rytą pasiekti Daugų apylinkes ir gerai apsižvalgyti.

Kelyje išaušo birželio 23-ioji – antroji karo diena. Kai saulutė jau buvo „per porą kačergų“ pakilusi nuo horizonto, pasiekėm Daugų ežero krantą. Miškelyje sustojome poilsio. Staiga pasigirdo mašinų riaumojimas – sovietų šarvuočiai. Stoviu ramus ir laukiu. Išlipa su granata rankoj kapitonas. Pasisakau, kad esame žvalgai, ir jis su trim šarvuočiais – žvalgyboje. Pasigiriam vienas kitam, kad sekasi gerai.

Prieš žengiant toliau, teko apsispręsti. Sakau: „Vyrai, atgal aš negrįšiu. Eisiu į aną pusę. Kas nenorit, paslėpkit ginklus, vaizduokit civilius ir – į artimiausią kaimą. Kiti – su manim!“ J. ltn. Česlovas nusišypsojo plačiau negu paprastai. Visi sutiko eiti su manim.

Paežere, prisidengdami krūmais, artėjome prie kaimo. Čia moterys, sužinojusios, kas esame, iškėlė mums tikrą puotą, o apie priešus pranešinėjo kaimo berniukai. Padėkojome vaišingiesiems dzūkams, ir – „sudie“. Bet štai viena moterų atnešė trispalvę: „Iškelkite ją – pasiilgome“. Komanduoju: „Šautuvus užsikabink!“ Žengiame Daugų link.

Vėliavos stiebą miestelyje pamatome netoli šventoriaus sienos. Kareiviai greit pasiruošia kelti trispalvę. Komanduoju: „Vėliavą ginklu gerbt!“ Himnas. Vėliava vėl suplevėsuoja virš Daugų…

Kareiviai nuskuto nuo šalmų žvaigždes, ir traukėme tolyn.

Netrukus tapome įsimintinos scenos liudytojais. Vokiečiai šautuvus daužė į kelmą ir sulaužytus metė į ežerą. Skendo kastuvėliai su šalmais, ir dujokaukės kaip antys plūduriavo Daugų ežero bangose… Tik lengvąjį kulkosvaidį pavartę paliko sau. Sėdėjau aš ant kelmo ir dėkojau Dievui, kad žvalgyba laimingai baigėsi.

Ne taip toli ir mūsų poligonas. Norime ten nueiti: palapinėse mūsų daiktai, tačiau vokiečiai užprotestuoja, nes gali būti nemalonumų.

Nutariame sykiu su kareiviais žygiuoti į Vilnių ir organizuoti savus dalinius, bet vokiečiai ir čia pakiša koją. Girdi, vokiečių kolonos skuba į frontą – mes trukdysime. Pasiūlyta žygiuoti į Alytų, tik į šoną nuo kelio – nė žingsnio. Mus palydi du vokiečių gefreiteriai.

Alytuj priglaudė ulonų bažnytėlė – tilpome ir kareiviai, ir karininkai.

Birželio 27 d. prie bažnytėlės sustojo juoda mašina. Iš jos išlipo Nepriklausomos Lietuvos Laikinosios vyriausybės premjeras prof. Ambrazevičius (vėliau Brazaitis). Pasakojo apie Vyriausybės darbus, nesutarimus su vokiečiais, ir kas netrukus santykiai su jais dar pablogės. Taip ir buvo.

Vilnių mes vis dėlto pasiekėme. Čia buvo organizuojami savisaugos daliniai.

„Karys“. 1997 m., Nr. 9.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas