Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

ATVERKIME SAVO ŠIRDIS ŽUVUSIŲ UŽ TĖVYNĖS LAISVĘ PAGERBIMUI IR TEISINGUMUI

Reprezentacinėje Lukiškių aikštėje 2018-08-27–31 dienomis įvyko naujos LRT vadovybės didysis projektas „100 valandų“, skirtas Lietuvos jubiliejui. Viena reprezentacinės aikštės, pagal  profesoriaus Gintaro Čaikausko, architektų Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio įgyvendinto projekto (sąstingio, okupacijos), dalis buvo užpildyta išmaniais paviljonais, scenomis, stendais, palapinėmis ir kita skoningai įrengta atributika. Kitoje aikštės pusėje, vadinamoje laisvės dalimi, kurioje nutiesti pėsčiųjų takai simbolizuojantys „Gyvybės medį“, srūva jo mitybai reikalingos medžiagos – su gera nuotaika neskubėdami vaikšto įvairaus amžiaus vilniečiai ir svečiai, prie pulsuojančio fontano krykštauja, bėgioja vaikai. Aikštės vidurys tarp kietosios ir žaliosios- laisvės zonos paliktas pagarbai, tiesa, dar nebaigta tūkstantmečio juosta, o pačiam centre formuojamas Šimtmečio-Redos ratas, kurio centro ertmėje įamžinta 111 relikvijų. Jį dengia apvalus juodas granitinis dangtis su užrašu „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba.“

Relikvijas iš įvairių Lietuvos, Latvijos, Lenkijos  vietų rinko ir dokumentaliai aktais teikė įamžindami žuvusiųjų atminimą per 300 asmenų. Jos buvo suvežtos iš Saulės, Žalgirio, Salaspilio, Širvintų, Giedraičių mūšių, Kryžių kalno, Kražių skerdynių, Gedimino kalne atsivėrusio 1863 m. sukilimo vadų išniekinimo kapo, Kalniškių, Virtuko, Lėno mūšių ir partizanų žūties, Tuskulėnų parko, kur buvo suvežta iš KGB rūmų  ir Lukiškių kalėjimo arti tūkstančio nužudytų laisvės kovotojų, Sausio 13 aukų žūties, nužudytų pasieniečių Medininkuose, vietų.  Visuomeninių patriotinių organizacijų vadovai, Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paramos ir labdaros fondas surinktomis lėšomis relikvijas paviešino ir ant dviejų granitinių plokščių iškalė jų sąrašą ir pašventinę iškilmingai padėjo  prie šimtmečio rato nuo Gedimino prospekto pusės. Tai buvo padaryta, kad praeiviams, Vilniaus svečiams būtų informatyvu.

Šioje garbingoje vietoje įvyko ir keli vandalizmo aktai, sudaužytas šimtmečio rate su trispalve perjuostas arkliukas, išniekintos relikvijos, pagrobti su relikvijomis lydimų dalis dokumentų, buvo dingę ir su relikvijų sąrašais granitinės plokštės. Kitą dieną paaiškėjo, kad jas išvežė Vilniaus miesto savivaldybė į „Grindos“ sandėlius. Jos pagal susitarimą buvo grąžintos Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondui. Šiuo metu informacinės plokštės su relikvijų sąrašais grąžintos į tą pačią vietą, kurioje buvo iškilmingai, profesionaliai įtvirtintos, kad vandalai į jas nepasikėsintų.

 Trumpai apibūdinau didžiojo LRT projekto panoramą, kurioje 100 valandų dieną ir naktį be pertraukos vyko įvairūs renginiai, pokalbiai, koncertai,  tuo pačiu primindamas, kad pagrindinis reprezentacinės Lukiškių aikštės akcentas yra ir bus šimtmečio ratas, kuriame įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas, kad čia yra tylaus susikaupimo, pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę vieta.

Visuomeninės organizacijos, sužinojusios apie šventinį LRT 100 valandų trukmės renginį, nusprendė šventinę nuotaiką papildyti ir į jį įsilieti. Kreipėmės į vyriausią šventės prodiuserį Audrių Giržadą, kad leistų kartu dalyvauti  renginyje, bet jis nesutiko, tik leido prieš šventės pradžią šimtmečio rate padėti trispalvį vainiką su užrašu „Žuvusiems už Tėvynės laisvę“. Išsirikiavome. Augaloti vyrai su tvarkingomis uniformomis nešė vainiką, šalia jų ėjo uniformuoti kariai nešdami trispalves ir Vyčio vėliavas. Prašėme šventės vadovų ta proga dalyvauti, sugiedoti himną, giesmę „Lietuva brangi“, nufilmuoti mūsų eiseną. Likome neišgirsti, be atsako.

Todėl patys sugiedojome himną, pastovėjome garbės sargyboje ir po valandos tvarkingai išėjome iš pagerbimo vietos. Mums bestovint garbingiausioje Lukiškių aikštės vietoje, šimtmečio rate, nepriėjo nei vienas žurnalistas, šventės organizatorius, fotografas, nebent kas filmavo su slapta kamera. Šventinė diena buvo graži, nuotaika pakili, virš galvų sukosi dronas, kuris teikė vilties, kad užfiksuos žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją. Vis kirbėjo mintis, kad gali būti per panoramą, vakarui, 20.30 val. paruoštas kitas scenarijus. Neapsirikome. Visų Lietuvos piliečių populiariausioje žinių laidoje išvydome Lukiškių aikštės konkurso pagal Kultūros ministerijos ir ŠMC kūrybinių dirbtuvių surežisuotą scenarijų „nugalėtoją“ A.Labašauską, kuris apsidžiaugė, kad Vilniaus miesto savivaldybė skyrė 32 tūkstančius jo projekto „kalvelės“, kaip tauta vadina, „bunkerio“ įgyvendinimui. Jis sakėsi, gavęs pinigus, važiuosiąs į miškus, į partizanų bunkerių vietas, rinksiąs medžius, juos inkrustuosiąs savo kūrinyje ir pradėsiąs darbą, kurį tikįs užbaigti iki metų pabaigos. Manau, kad toks LRT vadovybės ir A.Giržado politinis užsakymas ir scenarijus buvo numatytas iš anksto. Vienas iš Lietuvos heraldikos žinovų Arvydas Každailis šį faktą komentare apibūdina taip: „Esu apdovanotas ženkliuku už nuopelnus Lietuvai Nr.001. Netikiu, kad p. A.Labašausko projektas bus įgyvendintas. Tai paauglio kliedesys, surežisuotas Kultūros ministerijos su Šiuolaikiniu meno centru…“ Jaunas, populiarus publicistas Vytautas Sinica teigia kad tai visiška degradacija, – už 32 tūkstančius „nugalėtojas“ keliaus į miškus, žiūrės bunkerius, rinks medžiagas projektui, kuris nebuvo net pateiktas, nebuvo sudaryta tikroji sąmata, nes nebuvo tikrojo projekto, tik teorinė vizija. Jau nekalbant apie tai, kad visi mokame už jauno kosmopolito meninį savęs ieškojimą. Jis net nebandė ir nežino kur ieškoti tų medžių, tik pradės.

LRT 100 metų Lietuvai didžiojo projekto organizatoriai paskelbia A.Labašauską būsimo paminklo Lukiškių aikštėje „nugalėtoju“, kai vyksta du teisminiai procesai, kur nagrinėjami ŠMC kūrybinių dirbtuvių „kalvelės“ vertinimo rezultatai ir atrinkto projekto teisėtumas, nes prašoma sustabdyti visus realizavimo veiksmus ir finansines operacijas. Teismo metu iš Kultūros ministerijos ir ŠMC buvo pareikalauta papildomai pateikti visus kūrybinių dirbtuvių vertinimo rezultatus ir patvirtinimo dokumentus. Yra Kultūros paveldo departamento(KPD) dokumentas, kuriame patvirtinta, kad Lukiškių aikštės teritorijoje galioja specialūs paminklosaugos reikalavimai – lygaus reljefo išlaikymas. Tačiau ir čia 2018-08-31d žurnalistė Indrė Jurčenkaitė paleido gandą, KPD savo poziciją keičia- gali būti aikštėje formuojama kalvelė. Po 4 valandų KPD, tai paneigė. Nesant juridinio pritarimo ŠMC kūrybinių dirbtuvių laimėtojui, neturint iki šiol parengto ir patvirtino projekto, tolesnis darbų finansavimas gali būti siejamas su lėšų švaistymu. Tai kelia nuostabą. Juk politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai ir visos patriotinės jėgos jau daug metų susitikimuose Ariogaloje, savo susirinkimuose skelbia, kad Vilniuje, Lietuvos sostinėje turi būti įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimas su Vyčio simboliu. Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas labdaros ir paramos fondas pagal suderintą su architektais ir Vilniaus miesto savivaldybe projektą jau investavo į šimtmečio rato memorialą apie 32 tūkstančius eurų. Visi per LRT didingą renginį pastebėjome kaip gražiai atrodo Lukiškių aikštė, kaip derinasi šimtmečio ratas- memorialas, ypač kai stebima dronu iš viršaus. Nejaugi pagal politinį užsakymą ardysime aikštę, kursime kalveles ir vėl sukišime partizanus į vadinamą „kalvelę- bunkerį“, pridengtą inkrustuotais paminkle medžių atspaudais, įvardinant juos slapyvardžiais, kaip sovietiniais laikais be vardų ir pavardžių. Tuo labai pasipiktinę likę gyvi partizanai ir jų ainiai. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ruošiasi pastatyti paminklą Kryžkalnyje visiems žuvusiems  Lietuvos partizanams, įvardinant jų vardus, pavardes ir slapyvardžius. Šiomis dienomis taip yra padaryta Estijoje, Taline. Ir vėl Estija, nežiūrint į sudėtingą  padėtį, mus aplenkė, ne tik iškėlė į tinkamą vietą sovietinį karį. Taline prie memorialo stovi garbės sargyba, įamžinta tūkstančiai žuvusių už Estijos laisvę atminimas. Nejaugi Vilniuje prie tokios „kalvelės“, ar neapsijuoksime, kai pagal protokolą pastoviai ar švenčių dienomis stovės garbės sargyba, prie tokio paminklo dės gėles ir vainikus atvykę į sostinę karaliai, prezidentai ir valstybių vadovai.

Džiaugiamės jauna LRT vadovybe ir gražiu 100 metų skirtu Lietuvai renginiu, tuo pačiu esame nustebinti politiniais užsakymais ir nepagarba tinkamai tą proga pagerbti kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą. LRS 2018-08-31d. vyko iškilmingas svetimos kariuomenės 25 metų sukakties paminėjimas. Nepriklausomybės aikštėje tradiciškai buvo pakeltos vėliavos, aidėjo šūvių salvės. Po iškilmingo minėjimo valstybių vadovai- Prezidentė, Premjeras, LRT vadovybė ir kiti aukšto rango pareigūnai rinkosi Lukiškių aikštėje, kalbėjosi su žurnalistais, prezidentė bendravo su atrakcionuose įsikūrusiais vaikais. Visų buvo pakili nuotaika. Deja, patriotines jėgas, laisvės kovų dalyvius nuliūdino, kad nė vienas konkrečiai nepasakė apie pagrindinę Lukiškių aikštės funkciją, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. LRS 2017-05-02 priėmė rezoliuciją Nr,XIII-341, kad iki 2018-02-16 dienos, minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, Lukiškių aikštėje, Vilniuje būtų pastatytas ir atidengtas paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, kad galutinai būtų pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas. Tam pritarė politiniai kaliniai, partizanai. tremtiniai, visuomeninės patriotinės organizacijos. Tačiau Kultūros ministerija su ŠMC kūrybinėmis dirbtuvėmis sugriovė visus Jubiliejui numatytus planus. Jau prabėgo pusmetis, kai tai progai pažymėti Gedimino prospekte, liepsnuojo 100 laužų, reikalai nepajudėjo, sėdime, turėdami tokią garbingą istoriją, lyg pelkėje ir negalime iš jos išsikapstyti.

Manyčiau pagrindinė kliūtis kodėl nenorima pastatyti laisvės kovų memorialą ir paminklą su Vyčio simboliu yra mūsų aukščiausio rango vadovų, Kultūros ministerijos nepagarba žuvusiems už Tėvynę. Per LRT 100 valandų Lukiškių aikštėje scenarijaus trukmę, būdami prie pat Šimtmečio rato, kur įamžintos relikvijos ir padėtos informacinės granitinės plokštės, nepadėta nė vienos gėlės, neuždegta žvakė. To nepadarė Prezidentė, Premjeras, Seimo pirmininkas, miesto šeimininkas meras ir net LRT vadovybė. Ypač nustebino LR Prezidentės pozicija, kad ji paminklams yra alergiška, kad bet kuris jų pradedant Leninu, verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį, kad aikštė yra skirta pasidžiaugti žmonėms, vaikams, ir to pakanka. Nejaugi baigdama kadenciją prezidentė pamiršo Lietuvos himno žodžius- iš praeities Tavo sūnūs te stiprybės semia, kad tautos žmonės be praeites yra kaip vaikai, kurie gali užmiršti garbinga  Lietuvos istoriją. Ta patį kartoja premjeras, siūlydamas nesiknaisioti po praeitį, t.y. tęsiama buvusio LKP I sekretoriaus, LR prezidento Algirdo Brazausko politika, kuris siūlė išvežti  KGB archyvus į Grigiškes ir sudeginti. Taigi patriotinės jėgos, mylintys ir puoselėjantys meilę savo kraštui, kalbai tautiečiai gyvena sovietinio mąstymo vadovų apsuptyje.  O juk Lukiškių aikštėje dar 1995 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo, įvardinantis, kad šioje vietoje bus įamžintas laisvės kovotojo- partizano atminimas, o 1999 m. vasario 11d.  nutarimu NR.VIII-1070 Seimas paskelbė, kad aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiais akcentais.

Dar turiu vieną pastabą ir pasiūlymą  visiems organizuojantiems renginius Lukiškių aikštėje. Laikykimės pagarbaus atstumo nuo memorialo, juk vietos aplink yra pakankamai. Šalia įamžintų relikvijų rato turi skambėti rami, klasikinė pagarbą žuvusiems išreiškianti muzika. Kita vertus, Lukiškių aikštės erdvė yra pakankamai didelė, erdvi ir norint pašėlti nesunkiai galima surasti kiek atokesnę nuo rato vietą. Tokia ir yra pagrindinė šios aikštės sprendinio idėja, kad joje sukurta reali galimybė suderinti visų visuomenės sluoksnių poreikius ir interesus. Tai ir yra tikroji laisvės išraiška.

Tikimės po mėnesio sulaukti teigiamo teismo sprendimo, kad laimės „Vyčio“ su laisvės kovų memorialu projektas. Užbaigsime šimtmečio rate formuojamą pagal projektą memorialą, o per tūkstantmečio suformuotą juostą atskries ir Vytis, primenantis M.K. Čiurlionio paveikslą „Preliudas“. Savo straipsnį baigiu pranašingais įžymios poetės, Lietuvos partizanės Dianos Glemžaitės žuvusios už Tėvynę posmu (beje, jis su relikvijas lydimais dokumentais įdėtas amžiams į Šimtmečio ertmę):

O juk bus dar diena kai pro vėliavų plazdantį mišką

Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštai suspindės,

Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs

Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Siūlyčiau visiems valstybės vadovams, pradedant Prezidente mintinai išmokti  šį posmą ir gerai susimąstyti, įsigylinti į kiekvieną poetės posmo žodį, pagyventi nors dieną partizanės Dianos aplinkoje- bunkeryje, jeigu nesusidaręs per puse amžiaus trukusią sovietinę okupaciją komunistinis skafandras  ar ilgimąsi Lietuvos budelio Antano Sniečkaus- vadinto „šeimininku“ laikų, tikrai nuo alergijos paminklams pasveiksite. Aš asmeniškai skaitydamas jos eilėraštį „Mes mokėsim numirt“, matydamas istorinius partizanų žūtbūtinės kovos vaizdus, išniekintus miestų ir miestelių aikštėse mūsų didvyrių kūnus, girdėdamas jų liūdnas, bet viltingas dainas, vos vos susilaikau neverkęs. Galvoju, kad tai jausdamas nevaikėju. Tiesa, jau gyvenimo laikrodis pradėjo skaičiuoti devintą dešimtį metų. O profesoriui Vytautui Lansbergiui norėčiau priminti, kad tikrai sovietinės okupacijos metu  Lietuvos komunistų partija buvo ir pataikaudama okupantams atliko tautos budelio darbus. Tai buvo ne fantomas ar vaiduoklis.

V.Kudirkos „Varpas“ vėl kviečia kaip prieš 120 metų:“O skambink per amžius vaikams Lietuvos: Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šiuo metu kasdien senus ir naujus laikus Vilniuje  primena Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kariljono varpai, kurie aidi Lukiškių aikštės aplinkoje, skelbdami, kad kovą už Lietuvos laisvę dar nebaigta. Kelkimės, kelkimės,kelkimės.

 

Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondo

valdybos pirmininkas, laisvės kovų dalyvis                Jonas Burokas

 

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas