Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Grybai – dzūkų kviečiai

Arūnas Amšiejus

„Naujoji sodyba“ 1941 m. Nr.2-3.

Kiekvieną kartą vasaros pabaigoje atvykus į Merkinės miestelį, matome čia daugybę grybų, uogų supirktuvių. Nejučiomis susimąstai, koks buvo grybų supirkimo laikmetis  „prie Smetonos“, ar tikrai kiekvieną rudenį šiliniai dzūkai grybus vežimais veždavo, kokia buvo grybų supirkimo kaina, kas juos supirkdavo bei kokia buvo situacija su miško gėrybių supirkimu.

LK karininkas, pramoninkas Jonas Petruitis.

XX a. 3-čiame dešimtmetyje Dzūkijos krašte beveik kiekviename pamiškės kaime grybų supirkimo bizniuką sezono metu tyliai suko žydai. Šį trumpą, bene išskirtinai nuo orų priklausantį, pelningą ano meto verslą stengėsi perimti lietuviai verslininkai.

1931 m. Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas, pramoninkas Jonas Petruitis (1891-1943), tarpukariu gyvenęs Alytaus mieste, sumanė išplėsti savo verslą – Merkinės mstl. prie Stangės upelio įkūrė bendrovę „Grybas“. Tai buvo ano meto pirmoji į grybų verslą įsisukusi lietuvių bendrovė. Jos vadovas net buvo pasišovęs parsikviesti į senąją Dainavos sostinę Merkinę didelį grybų džiovinimo žinovą bei specialistą lenką Ottą Šermaną, gyvenusį Karaliaučiaus mieste. Tačiau J. Petruičio prašymo įsileisti O. Šermaną LR Finansų ministerija, Piliečių apsaugos departamentas nepatenkino.

Įmonės „Grybas“ patalpose prie Stangės upelio buvo pastatytas pastatas su uogų, grybų, vaistažolių džiovinimo įranga. Supirkti grybai buvo džiovinami, marinuojami bei ruošiami išvežimui į Vokietiją bei Angliją. Tuometinė Vakarų Europa aukštai vertino lietuvišku šilu kvepiantį grybą, jo paklausa nukonkuruodavo prancūzišką šiltnaminį grybuką. Merkinės mstl. grybų supirktuvėje per dieną buvo apdirbama apie 500 kg grybų. Lietuvos rinkai tuo metu daugiausia „ėjo“ marinuoti grybai. Akcinė bendrovė „Grybas“ kelis metus Merkinės mstl. supirkinėjo uogas, vaisius, juos džiovino. Tačiau ne kiekvieni metai pasižymėjo gausiu baravykų, voveruškų derliumi, o ir šio verslo subtilybės ne kiekvienam buvo įkandamos.

„Naujoji sodyba“ 1940 08 17.

1933 m. grybų verslą Lietuvoje plėtoję verslininkai susidūrė su nauju iššūkiu – prasidėjo Pasaulinė ekonominė krizė, krito JAV dolerio kursas. Minėti metai buvo riešutų, vaisių, bet ne grybų Dzūkijos šiluose metai.

1934-ieji taip pat neatnešė dzūkeliams gausaus grybų derliaus. Įsigalėjo priešiški Lietuvos–Vokietijos politiniai santykiai. Hitlerinė Vokietija pradėjo boikotuoti dalį lietuviškos maisto pramonės produkcijos.

1937 m. pirmoje pusėje Merkinės mstl. prie Stangės upelio patalpas grybų bei uogų džiovinimui išsinuomojo Lietuvos žemės ūkio smulkiųjų šakų ir specialiųjų kultūrų draugijų sąjunga „Sodyba“. 1934 m. kovo 22 d. užgimusi įmonė buvo įsikūrusi Kauno mieste Daukanto g. 7 (dar anksčiau Donelaičio g. 2). Jai priklausė sandėliai adresu Napoleono g. 3, Kaune.

Ano meto smulkios ūkio šakos buvo sodininkystė, bitininkystė, daržininkystė, paukštininkystė bei kt. Laikinojoje sostinėje „Sodyba“ plačiai užsiėmė avilių, korių ir kt. bitininkų įrangos pardavimu, sulčių spaudimu, vynuogių sodinukų prekyba, obuolių, kriaušių, vyšnių, slyvų, akacijų sėklų, sojos (kavos gamybai) supirkimu bei kt.

1937 m. metų vasarą Merkinės mstl. „Sodyboje“ buvo superkamos bei džiovinamos eksportui mėlynės. Grybus buvo numatoma džiovinti JAV rinkai. Vietos džiovyklą tikrino, nurodymus teikė technologas-inžinierius, Raudondvario miškų urėdas M. Svirskis. Tačiau gražius gamtos gėrybių supirkėjų planus sugriovė sausringiausia per 15 metų vasara. Į dangų žiūrėdami plūdosi ne tik gamtos gėrybių supirkėjai, bet ir sielininkai (labai stipriai nuseko Nemuno, Merkio upės), ūkininkai, nes net nebuvo įmanoma įarti naujo rugienojaus. Gamtos išdegintuose šiluose baravykai tais metais nepasirodė.

Atėjo 1938 metų vasara su naujomis grybų pramoninkų viltimis bei svajonėmis. Karšta vasara nieko gera nežadėjo. Vėl dzūkai kaip volungės laukė lietaus. Tokios „pagados“ Dzūkijos grybautojams bei supirkėjams nieko gera nežadėjo. Karštis grybeliui, tam Dzūkijos maitintojui, nė pasirodyti nedavė. Be grybų „Sodyba“ buksavo: buvo superkamos bei džiovinamos mėlynės, truputis vaistažolių, obuoliai ir kt.

„Naujoji sodyba“. „Pienocentro“ reklama.

Minėtų metų rugpjūčio mėn. viduryje Merkinės miestelį aplankęs Suvalkijos krašto savaitinio laikraščio „Suvalkų kraštas” korespondentas, keliautojas bei didis savo krašto mylėtojas Algis Griškevičius savo publikacijoje apie Merkinės grybų fabriką rašė: „Einame su girininku (Bingelių girininku Ksaveru Dėdinu) į tą fabriką. O jame pasitinka mus linksma, žvali, rudaakė dzūkaitė – beveik visa šio fabriko administracija. Tiesa, vedėjas dar turėtų būti, bet jis kažkur išvykęs. Apžiūrime visus fabriko skyrius, gaminius. Pasirodo, kad jis daug ką iš apylinkės ūkininkų supirkinėja džiovinimui ir eksportui: grybus, obuolius, uogas, kai kurias vaistažoles“. Tačiau nebuvo lietaus, nebuvo ir grybų. O be grybų paprastam smėliniam dzūkeliui kaput: nei duonos, nei druskos.

Pagaliau rugsėjo mėnuo atnešė lietaus. Suvešėjo grybingiausi Dainavos pušynai nuo Merkinės iki Valkininkų. Visi, kas tik galėjo, dar su tamsa išbėgo, su arkliais išdardėjo, išdudeno, išbraškėjo į miškus. Ištuštėjo smėlėtų kaimų ulyčios. O baravykai tikrai tada dygo! Jų žmonės rasdavo net pamiškėse, javų ražienose. Į supirkimo punktus išlingavo pilni baravykų vežimai.

1938 m. balandžio 15 d. Merkinės rajono agronomu tapo jaunas, veiklus, ką tik atlikęs praktiką Vilkaviškio mieste agronomas P. Petryla (jis pakeitė agronomą Miką Česenką). P. Petryla savo rugsėjo mėn. straipsnyje, publikuotame Žemės Ūkio ministerijos leidžiamame ūkininkams mėnesiniame laikraštyje „Ūkininko patarėjas“ rašė: „Netoli „Sodybos“ laikomų grybų džiovyklos sutikau vieną „voverušką“ – bėga į miestelį daugiau moterų ieškoti. 15-20 moterų ir per naktį dirbdamos nespėja sudoroti pristatomų grybų. Toks moterų skaičius per dieną apdirbdavo apie 1000 kg grybų.“ Grybai į džiovyklą keliaudavo sukrauti ant metro ilgio bei puse metro pločio sietų. Sietų skaičius siekė 240 vnt! Juos 80 laipsnių temperatūroje kaitino kelios krosnys. Taip galėjo būti sudžiauta iki 1600 kg grybų. Šie džiūdavo visą parą. Grybukų svoris sumažėdavo 10-11 kartų. Gražūs, maži baravykai buvo marinuojami druskos tirpale statinėse. Voveruškos buvo pakuojamos į braškėms skirtas pintines, o vėliau vežamos į Kauno miestą, į „Sodybos“ sandėlius, adresu Napoleono g. 3, prie Aleksoto stiklo fabriko.

Už 1 kg žalių baravykų „Sodybos“ Merkinės skyrius mokėjo iki 0,5 lito. Svarbu buvo, kad baravykų apačia būtų baltu himerafonu. Merginos (tarp jų sukosi ir pagyvenusi „spritna“ merkinietė) už darbą prie grybų gaudavo po 20 cnt už valandą.

Nedidelių supirktuvių pridygo beveik kiekviename pamiškės kaime: Bingelių kaime nenukonkuruojamas baravykų supirkėjas buvo žydas, o voveraičių – “Sodyba”.

1939 m. birželio 7 d. buvo tragiška Merkinės valsčiaus miškams: išdegė 310 ha Bingelių girininkijos valstybinio miško, sudegė 2 gyvenamos sodybos bei geriausi baravykynai. Po karštos, sausringos vasaros pradžios, minėtų metų ruduo buvo vėl gausus baravykais. Dvisavaitinis smulkiųjų ūkio šakų laikraštis „Naujoji sodyba“ rašė: „Varėnos, Merkinės, Perlojos ir Liškiavos apylinkėse pradėjo gerai dygti baravykai. Paryčiais šiose apylinkėse beveik kiekvienas šeimos narys vyksta grybauti. Nors perkupčiai atvyksta žalius grybus supirkinėti, bet žalių dauguma neparduoda, tikėdamiesi, kad už išdžiovintus grybus bus geresnis pelnas. Grybus džiovina pečiuose ir prieš saulę.“ Buvo numatyta grybus eksportuoti į JAV, Vokietiją bei Švediją. Lietuva turėjo 30 000 kg voveruškų pardavimo į užsienį kvotą.

1939 m. rugsėjo mėn. Lietuvos žemės ūkio smulkių šakų ir specialiųjų kultūrų draugijų sąjunga „Sodyba“, ženkliai padidinusi savo kapitalą, tapo uždarąja akcine bendrove.

1940 m. liepos 30 d., sovietams vykdant Lietuvos pramonės nacionalizavimą, buvo nacionalizuota AB „Sodyba“. Įmonės valdymą perėmė naujai paskirtas komisaras agronomas Jonas Daugėla (g. 1915 m.). Nauja vadovybė persikėlė į Napoleono g. 3, Kaune. Įmonės gamyba buvo perorientuota daugiau į sovietinės kariuomenės bei miesto gyventojų poreikius. Pelningas grybų, kt. miško gėrybių supirkimas nenutrūko.

Kiekvienais metais sukasi grybų supirkimo istorijos ratas, tačiau gamtos pateiktas vaišių stalas ne kiekvienais metais yra nukrautas gėrybėmis.

  Literatūra:

Agronomų pakeitimai. Suvalkų kraštas.1938 m. birželio 4 d. Nr. 22, p. 1.

Alytuje statys grybų fabriką. Suvalkietis. 1931 m. birželio14 d. Nr. 24, p. 2.

Alytus. Suvalkų kraštas. 1938 m. gegužės 21 d. Nr. 20, p. 6.

Bingelių girininkijos gaisras. Mūsų girios. Nr. 6-7, p. 367-368.

Dėl sausros negalima arti. Merkinė. Ūkininko patarėjas. 1937 m. spalio 7 d. Nr. 40, p. 8.

Dzūkuose daug žemuogių. Ūkininko patarėjas. 1938 m. rugsėjo 22 d. Nr. 38, p. 7.

Gerai dygsta baravykai. Senoji sodyba. 1939 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 16, p. 256.

Grybai-dzūkų kviečiai. Ūkininko patarėjas. 1938 m. rugsėjo 22 d. Nr. 38, p. 7.

Grybų fabrikas Merkinėj. Suvalkietis. 1931 m. lapkričio 15 d. Nr. 46, p. 5.

Grybų fabrikas ne Alytuj, o Merkinėj. Suvalkietis. 1931 m. rugpjūčio 2 d. Nr. 31, p. 1.

Grybų fabrikas veikia. Suvalkietis. 1931 m. rugsėjo 13 d. Nr. 37, p. 5.

Jau 15 metų Nemunas nebuvo nusekęs kaip šiemet. Ūkininko patarėjas. 1937 m. rugsėjo 23 d. Nr. 38, p. 11.

Kur eksportuos vaisius, grybus ir medų. Ūkininkas. 1939 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 32, p. 6.

Naudinga įmonė. Merkinė. Ūkininko patarėjas.1932 m. spalio 14 d. Nr. 41, p. 7.

Nauja organizacija “Sodyba”. Ūkininko patarėjas. 1934 m. spalio 25 d. Nr. 43, p. 1.

Pasikeitimai A/B “Sodyba”. Naujoji sodyba. 1940 m. rugpjūčio 17 d. Nr.16-17, p. [viršelis ].

Po pafrontės sodybas. Suvalkų kraštas. 1938 m. rugsėjo 3 d. Nr. 35, p. 5.

Pradėjo veikti grybų džiovinimo įmonė Merkinėj. Ūkininko patarėjas. 1937 m. liepos 8 d. Nr. 27, p. 1.

Prasidėjo grybavimo sezonas. Darbininkas. 1938 m. rugpjūčio 12 d. Nr. 32, p. 3.

Prasidėjo uogų supirkimas. Naujoji sodyba. 1939 m. liepos 27 d. Nr. 15, p. 240.

Sodyba pirks vaismedžių sėklas. Ūkininko patarėjas. 1937 m. liepos 8 d. Nr. 27, p. 1.

Uogų konservavimas vyksta visu smarkumu. Ūkininko patarėjas. 1937 m. liepos 8 d. Nr. 27, p. 3.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas