Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Tarpukario Dzūkija: „Sielį rišu ir dabinu“

Arūnas Amšiejus

Sielių plukdymas Merkio upe prie Merkinės

Sieliai Nemuno upe buvo plukdomi nuo seno. Šiandieną seniausieji dzūkai dar mena sielių plukdymą „Smetonos čėsais“, pokaryje Nemuno, Merkio upėmis. Tarpukaryje medienos verslas miško pirkliams buvo apribotas Lietuvos valstybės priimtais norminiais aktais, tačiau, matyt, dažnai buvo „apeinamas“ ir pelningas.

Miško plukdymas sielininkams buvo pavojingas, reikalavo patirties, drąsos, ištvermės, sumanumo bei labai priklausė nuo gamtos sąlygų. Sielininkai „turėjo jausti vandenį“. Jie, kaip bebaimės voverės, šokinėjo ant besivartančių vandenyje rąstų. Užsižioplinai, po vandeniu niurkt, rastu į galvą taukšt ir „amen“. Šimtams panemunės mažažemių, bežemių dzūkelių sielių plukdymas, jų rišimas tuo metu buvo vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.

Sielių plukdymas Merkiu

1926 m. Lietuvoje įsigaliojo „Valstybinio miško pardavimo taisyklės“. Jos nustatė, kad „visas sąmata nustatytas iškirsti miškas parduodamas gyventojų reikalams viešai taksos kaina. Tą mišką gali pirkti visi gyventojai, išskyrus miško pirklius bei pramoninkus“. To meto miško pirkimo pirmumas buvo teikiamas naujakuriams, besikeliantiems į vienkiemius, Lietuvos kariuomenės savanoriams, kurie gavo žemės ir statėsi būstus bei kt. Miško pirkliai „oficialiai“ galėjo dalyvauti pirkimuose tik trečiajame viešame miško pirkime.

Pigiausias anuo metu miško medžiagos transportavimo būdas buvo jos plukdymas. Net nuo Tolkūnų kaimo (Perlojos girininkija), kitų nutolusių nuo Merkinės valsčiaus vietų nupirkta, po to dažniausiai žiemą išpjauta mediena buvo kinkomais vežimais gabenama iki Merkinės miško sandėlio prie Nemuno upės, kad po to ji su pavasariniu polaidžiu pasiektų Kauną, Klaipėdą.

Plukdymo darbai buvo skirstomi: vietos parinkimas sandėliui, rąstų sukrovimas sandėlyje, rąstų rišimas į sielius, sielių matavimas, pagalbinės miškui plukdyti medžiagos parinkimas bei vielos apskaičiavimas.

Merkines vandens matavimo stotis. 1929 m.

Pagal 1925 m. „LR Vandens kelių ir uostų rinkliavos įstatymą“, miško medžiagai plukdyti vandens keliai buvo skirstomi į „pirmąją zoną“ Nemuno upyne iki Kauno miesto, o žemiau laikinosios sostinės buvo „antroji zona“. Minėtame įstatyme buvo numatytas 1 lito mokestis už plukdomų rąstų kietmetrį ir 0,25 lito už malkinės medienos erdmetrį. 1926 m. minėtas įstatymas buvo papildytas nauja norma „sieliais bei baidokais plukdomos miško medžiagos turi būt pristatoma matavimo liudymas (specifikacija) su medžiagos tūrio pažymėjimu kietmetriais arba atatinkamai erdmetriais“. Už šios normos nesilaikymą buvo imama nustatyta rinkliava. Iš Lenkijos teritorijos Nemuno upės aukštupio plukdomo miško tvarka buvo sunorminta ano meto „Tranzitinio miško Nemunu plukdymo taisyklėmis“.

1936 m. Lietuvos Miškininkystės ir miškų gamtos žurnalas „Mūsų girios“, spausdintas tarpukario Alytuje rašė, kad „rąstai rišami į sielius vienos veislės, rūšies ir drūtumo grupėmis: 20-25 cm, 26-29 cm. ir t. t. – vietos rinkai, o eksportui 22-25 cm., 26-29 cm. ir t. t. Įvairaus drūtumo grupių rąstams rišti buvo suvartojamas ne vienodas kiekis vielos. Plukdant Merkinės sandėlio (Varėnos urėd.) rąstus iš kiekvienos drūtumo grupės… 1 gabalas svėrė 100 gr., 2-as 140 gr. ir t. t.“. Tokiu būdu buvo nustatomas reikiamas brangios metalinės vielos sieliui svoris. Rąstams rišti buvo naudojama Nr. 11 viela, o malkinei medienai – Nr. 8 viela.

Sielininkai

Augančios laikinosios sostinės Kauno gyventojai krosnims kūrenti sunaudodavo nemažai malkinės medienos. Kauno mieste M. K. Čiurlionio g. 27 buvo įkurtas miesto malkų sandėlis.

Lietuvos Miškų departamentas iš urėdijų, esančių arčiau Nemuno upės organizuodavo malkinės medienos – smulkesnių rąstelių plukdymą. Ši mediena buvo rišama dviem būdais -sukalama per kartis vinimis specialiame varstote (vandenyje) dviem aukštais. Gaudavosi apie 7-8 m pločio vadinama „lova“. Tokias tris sukabinus viela, gaudavosi sielis. Jis giliai negrimzdavo, mažiau kabinosi už akmenų. Tačiau atsainiai, gailint vinių sukalta „lova“ galėjo greit iširti. Kitu būdu „lova“ būdavo surišama viela. Prie vandens ant 4-6 rąstelių buvo dedamos kelios kartys, smaigaliais į vidų, ant jų buvo kraunama malkinė mediena iki 1 m. aukščio. Ant jos buvo guldomos keturios kartys, kurios viela stipriai buvo sutvirtinamos su apatinėmis. 4-6 tokie vadinami „šuneliai“ sudarydavo „lovą“, o 3 „lovos“ sudarydavo sielį.

Sielininkai ant sielių

Buvo rekomenduojama sunkią lapuočių medieną maišyti su spygliuočių. Lapuočių rąstai per kelias dienas, prabuvę vandenyje , skęsdavo. Lėčiausiai vandenį gerdavo nesužalota drebulė. Greičiausiai skęsdavo sunki beržo mediena, o kitų rūšių medienos greičiausiai grimzdavo kamienas bei viršūnė. Ties Kauno miestu ilgiau užsibuvę sieliai, ištisos „lovos“ tiesiog atsiguldavo upės dugne.

Pirmosios Respublikos laikais Dzūkijoje sielininkams sunku buvo sielius plukdyti siaura, sraunia bei vingiuota Merkio upe. Svarbu buvo nepažeisti demarkacinės su Lenkija linijos. Čia, ir labai norint. nebuvo galimybės sustabdyti sielių.

1929 m. buvo tragiški Merkio sielininkams: birželio 12 d. lenkų „ochranniko“ kulka ties Kaibucių k. pakirto sielius plukdžiusį Perlojos būrio šaulį Steponą Gražėną, s. Stepo (g. 1900), o birželio 20 d. ties Perlojos k. žuvo lenkų nukautas su sieliais plaukęs Martynas Milinavičius, s. Juozo (g. 1884). Abu lietuviai buvo iškilmingai palaidoti Perlojos parapijos kapinėse. Lenkai ieškodavo menkiausios dingsties sulaikyti lietuviškus sielius, juos konfiskuodavo, medieną panaudoti savų pasienio užkardų statybai, o sielininkus įkalindavo.

Būsimi sieliai ant Merkio kranto ties Akmenio k.

1937 m. vasarą vienas iš sielių „gaspadorių“ Antanas Jurkonis Lietuvos miškininkystės žurnale „Mūsų girios“ pasidalino medienos plukdymo į Kauno miestą įspūdžiais: „Kada praplaukėme administracijos liniją, tą kruviną liniją… pasijutome laisvi, niekieno nevaržomi, vienu žodžiu tariant, plaukėme taip, kaip antis ant vandenio, bet vėl atėjo kliūtis ir gana didelė, tai Merkinės tiltas, pro kurį sunku praplaukti, nes vidury Nemuno yra sala, iš dešinės salos pusės įteka į Nemuną Merkys, iš kairės gi pusės Nemunas yra labai negilus, taigi su sieliais plaukėme siauru, kaip tik sieliui telpančiu keliu ir įplaukėme į Merkį, su kurio vandens pagalba perplaukėme Merkinės tiltą. Perplaukus Merkinės tiltą, saulė jau leidosi, tai nakvoti apsistojome žemiau Merkinės. Po dienos kelionės pavalgę, nuėjome pailsėti ant sielių padirbtose iš šiaudų būdelėse”.

Žemiau Merkinės mstl. miško plukdytojų „laukė“ klastingos Pūkštančio, Žirklių, Kurpiaus (Kriaučiaus), Pajausko, Kuleinio (ties Druskininkėlių k.), Siuvėjo, Alkaukos( ties Mižonių k.), Kabeliačiaus (ties Netiesų k.) bei kitos, jau pamirštais vardais Nemuno upės akmenyčios bei rėvos, buktos su grįžtama upės srove bei sūkuriai. Sielininkai bėdavojo, kad yra problematiška praplaukti Nemuno upe tarp Alytaus naujojo tilto formuojamų polių bei kiek žemiau praplaukimo tarpuose kyšančių apardytų senųjų polių. Ties Prienų miestu sielininkus pasitikdavo net trys kliūtys – tai laikinas pontoninis tiltas, statomi naujojo tilto „bikai“ bei Nemuno upėje kyšantys senieji poliai. Čia sieliams praplukdyti buvo nuomojami specialūs inkarai.

Sielininkai plukdo sielius Nemunu

Statybinė, malkinė mediena dažniausiai buvo plukdoma į Miškų departamento sielių stotį Nemuno upėje, A. Panemunėje. Čia, prie Panemunės tilto Vandens kelių kontrolės punkte sieliai, jų gabenimo dokumentai būdavo patikrinami, sieliai registruojami bei skirstomi. Čia, miško pirklys atsiskaitydavo sielininkams už miško plukdymą. Sielininkai, tik jiems žinomais tiesiausiais takais bei keliais pėsčiomis su visais plukdymo, maisto gaminimo rakandais ant pečių parkulniuodavo į namus.

Nuo Merkinės mstl. iki Kauno miesto, esant palankiam orui, sieliai nuplaukdavo per 3-6 dienas, o esant „darbingoms“ šviesioms naktims – dvigubai greičiau.

Per 1934 m. miško plukdymo sezoną į A. Panemunę tolimesniam paskirstymui iš Varėnos miškų urėdijos (jai priklausė Merkinės girininkija) Merkio, Nemuno upėmis atkeliavo 6.476,56 kietmetrių išpjautų pušies bei eglės rastų. Čia, atplukdytos medienos sandėlius kiekvieną naktį saugodavo 3 sargai su valtimis bei kt. įrengimais.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais pelninga miško prekyba užsiiminėjo dažniausiai žydų tautybės pirkliai bei miško ekspertai: Apelšteinas Idelis, gyv. Kaune, Kęstučio g. 26-14, Šoganas Aronas gyv. Kaune, P.Lukšio g. 8-2, Aronovskis, Kaplanas, Buršteinas, gyvenę Kaune, Maršakas Abraomas, gyv. Alytuje, Nemuno g., merkiniškiai Manosauskas Benjaminas, gyv. Dariaus ir Girėno aikštė Nr. 16, Elperinas Calelis, gyv. Dariaus ir Girėno aikštė Nr. 19 bei kt. Jie pirkdavo statų mišką, jų atsiųsti gamybos meistrai organizuodavo miško kirtimą, išvežimą į sandėlius prie plukdymo vietų bei atplukdymą iki numatytos vietos.

Sieliai Nemune prie Kauno

Merkinės apylinkėje žymesnieji medienos plukdymo „gaspadoriai“ buvo užnemuniečiai Jonas, Pranas, Boleslovas Poteliai, Julius Kvaraciejus, Antanas Kibildis bei kt. Nepriklausomos Lietuvos metu beveik kiekviename Panemunės kaime buvo „išsimėtę“ medienos sandėliai. Smėlėtame Jonionių kaime ties antrąja rėva buvo įrengtas medienos rišimo sandėlis. Surišti sieliai žemyn buvo plukdomi į kitą Nemuno upės Maksimonų kaime krantą, kad neužkliūtų už šalia esančios „Pūkštančio“ akmenų rėvos.

Vasarą sielininkai mišką plukdydavo basi, rudenį, pavasarį avėjo odiniais, brezentiniais batais su šia medžiaga apkaltais padais. Ne dažnam buvo įkandami brangūs tuo metu 18 litų kainuojantys guminiai aukštaauliai batai.

„Smetoninėje“ spaudoje galima rasti įdomių, neįtikėtinų pasakojimų apie sielius. 1932 m. „Ūkininko patarėjas“ straipsnyje „Perloja. Perkūnas gerai padarė“ rašė, kad Merkio upėje ties Perlojos k. kyšojo didelis akmuo, kuris dažnai laužė plaukiančius sielius. Vasaros perkūnas taip trenkęs į šį akmenį, kad šis sudužo į gabalus ir sielininkams kelias tapo laisvas.

Maksimonių k. sielininkai ties Netiesų k. miško sandėliu.:iš kairės Juozas Javarauskas, Jonas Kantaravičius, Liudvikas Jezerskas, Juozas Javarauskas, Julius Cilcius, Bolesius Milius“. Foto apie 1950 m.Foto iš A. Amšiejaus asm. albumo.

1938 m. Lietuva buvo priversta priimti Lenkijos ultimatumą. Su ja buvo užmegzti diplomatiniai santykiai. Birželio 25 d. „sušvelnėjusio“ politinio klimato metu buvo priimta „Konvencija tarp Lietuvos R. ir Lenkijos R. dėl plaukiojimo ir plukdymo“. Konvencijos 1 str. skelbė: „Abi Susitariančios šalys abipusiai pripažįsta plaukiojimą ir plukdymą šiais vandens keliais: Nemunu (Niemen) su visais jo išsišakojimais ir Viliaus kanalu, Nerimi (Wilia), Žeimena (Žejmiana) su josios intakais, Merkiu (Mereczanka) ir Pripetimi (Prypeč) su Oginskio kanalo sistema. Pagal šią konvenciją sielių plukdymas (iki 1939 m.) Nemunu, jo upyne nuo Uciekos kaimo iki Kauno miesto tapo praktiškai netrukdomas bei laisvas.

Pokaryje mediena Nemuno upe žemyn buvo buksyruojama baržomis. 1955 m. sielių plukdymas, jų transportavimas nutrūko, įrengus Kauno hidroelektrinę. Miško transportavimą perėmė galingi miškovežiai. Dingo rąstų plukdymo romantika, dingo Nemuno bebaimiai „milžinai“ ir vargu ar šiandieną, kas gali pakarti tokio plukdymo iššūkį.

Literatūra:

Perlojos parapijos mirties metrikų knyga 1914-1936 m. 1929 m. įrašo Nr. 15, Nr. 17.

Merkinė (autorių kolektyvas). Vilnius, 1970, p.128-137.

Piškinaitė-Kazlauskienė L. Žvejybos istorijos apybraižos. Vilnius, 1998, p. 23-25.

Konvencija tarp Lietuvos R. bei Lenkijos R. dėl plaukiojimo ir plukdymo. Vyriausybės Žinios. 1938 m. birželio 25 d. Nr. 613, p. 381-390.

Malkų plukdymas sieliais. Mūsų girios. 1937 m. kovo mėn. Nr. 3, p. 160-161.

Medžio plukdymo terminai. Mūsų girios. 1935 m. gegužės mėn. Nr. 5, p. 282-289.

Naujas kapas. Lietuvos aidas. 1929 m. birželio 24 d. Nr. 140, p. 4.

Perloja. Perkūnas gerai padarė. Ūkininko patarėjas. 1932 m. rugpjūčio 5 d. Nr. 31, p. 7.

Plukdymo darbai. Mūsų girios. 1936 m. balandžio mėn. Nr. 4, p. 218-226.

Sielių palydovo įspūdžiai. Mūsų girios. 1937 m. birželio-liepos mėn. Nr. 6-7, p. 405-406.

Sielininkams kliūtys. Mūsų girios. 1938 m. balandžio mėn. Nr. 4, p. 256.

Sielius plukdant. Mūsų girios. 1938 m. balandžio mėn. Nr. 4, p. 216-217.

Sielių plukdymas. Mūsų girios. 1934 m. gruodžio mėn. Nr. 12, p. 653-656.

Šaudo nekaltus žmones. Trimitas. 1929 m. birželio 20 d. Nr. 29, p. 426.

Tranzitinio miško Nemunu plukdymo taisyklės. Vyriausybės Žinios. 1926 m. sausio 27 d. Nr. 214, p. 1-2.

Valstybinio miško pardavimo taisyklės. Vyriausybės Žinios. 1926 m. rugpjūčio 16 d. Nr. 234, p. 1-2.

Vandens kelių ir uostų rinkliavos įstatymas. Vyriausybės Žinios. 1925 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 1353, p. 5.

Vandens kelių ir uostų rinkliavos įstatymo pakeitimas. Vyriausybės Žinios. 1926 m. gruodžio 10 d. Nr. 240, p. 1.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas