Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Alytaus kautynėms – 100 metų

Gintaras Lučinskas 

E-2-2 - Juozapavicius Antanas 1917, kav
Karininkas Antanas Juozapavičius. 1917 m. Nuotr. iš V. Kavaliausko rinkinio.

1918 m. Vasario 16 d. atkūrus Nepriklausomą Lietuvą, jaunai valstybei karo pavojus grėsė iš visų pusių, nes kaimyninės šalys – Sovietų Rusija, Vokietija, Lenkija – turėjo grobikiškų siekių. Reikėjo skubiai kurti kariuomenę. Gruodžio mėn. Sovietų Rusijos Raudonosios armijos karinės pajėgos ėmė artėti prie Lietuvos. Gruodžio 29 d. Lietuvos Vyriausybė paskelbė atsišaukimą į tautą, kviečiantį Lietuvos piliečius stoti savanoriais į kariuomenę ir ginti Lietuvos laisvę:

Vyrai! Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva.
Šiandien visi išvydome laisvės rytojų švintant: Lietuvos Nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tad ginkime Nepriklausomą Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę!
Lietuva pavojuje!
Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai.
Tad ginkim Lietuvą! Parodykime, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandien Lietuvos likimas mūsų pačių rankose.
Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti. Stokime drąsiai pirmi į kovą.
Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!

Buvo pažadėta, kad Lietuvos Vyriausybė suteiks kiekvienam savanoriui išlaikymą ir 100 markių algos mėnesiui. Be to, kiekvieno savanorio šeimynai, savanorio išlaikomai, mokės kas mėnesį po 50 markių.

1919 m. sausio 2 d. Lietuvos Vyriausybė iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Šis miestas tapo laikinąja Lietuvos sostine.

1918 m. gruodžio 18 d. į Alytų iš Vilniaus traukiniu 8 vagonuose atvyko 1-asis pėst. pulkas. Pulkui vadovavo krn. Jonas Galvydis-Bykauskas. Jame tarnavo 25 karininkai, 3 karo valdininkai, 1 karo gydytojas ir 32 kareiviai. I Alytuje 1-asis pėst. pulkas užėmė medines kareivines dešiniajame Nemuno krante. Gruodžio 21 d. pradėta formuoti 1-oji pėstininkų kuopa, šios kuopos vadu paskyrus karininką Igną Musteikį. Tą pačią dieną pradėti savanorių mokymai. Visi karininkai su dideliu noru ėmėsi mokyti, nors jiems teko tik po 2 kareivius. Gruodžio 22 d. atvyko 13 savanorių.

Nuo gruodžio 21 d. pulko karininkus siuntė į Dzūkijos parapijas, kad paragintų jaunimą stoti į Lietuvos krašto apsaugą. Pulko įsakymu Nr. 15 rinkti savanorius Alytaus apskrityje pasiųsti šie karininkai: Juozas Šulga – Merkinės ir Perlojos valsčiuose, Juozas Tumas – Alovės ir Nemunaičio valsčiuose, Pranas Černiauskas – Daugų ir Nedzingės valsčiuose. Karininkai turėjo tokius įgaliojimus:

Nuorašas
1 liet. pėstininkų pulko
Vadas
23 gruodžio 1918 m.
Nr. 81
Alytus
Įgaliojimas
Šiuo įgalioju poručiką 1 lietuv. pėstininkų pulko Juozą Tumą kalbėti Merkinės parapijoje apie laisvanorius, norinčius tarnauti Tėvynės labui ir maistą kariuomenei. Teisingumą šio įgaliojimo patikrinu parašu ir antspaudu.
1 liet. pėstininkų pulko
Vadas, Pulkininkas Galvidis – Bykauskas
Pulko Adjutantas Poručikas Čaplikas
Nuorašas tikras
Majoras J. Tumas

Pulko įsakymu Nr. 19, gruodžio 24 d. vėl buvo siunčiami rinkti savanorius šie karininkai: Kazimieras Ladyga – Daugų valsčiuje, Antanas Žemaitis – Punios valsčiuje, Juozas Tumas – Merkinės valsčiuje, Silvestras Skimundris – Valkininkų valsčiuje, Zigmas Talevičius – Jiezno valsčiuje, karo gydytojas Janilionis – Alytaus valsčiuje. Važiuojantiems išduota po 100 markių kelionei. Platinti tokie atsišaukimai:

Piliečiai! Kiekvienas iš Jūsų žinot, koks yra dabar svarbus laikas mūsų Tėvynei, žinot, kad nepriklausomybė mūsų Tėvynės dar tik ant popieriaus, žinot gerai svetimų globą – lenkų, rusų ir vokiečių, žinot gerai, kad mūsų globėjai rūpinas visokiais būdais mus nuskriausti ir dargi išrauti iš širdžių mūsų meilę brangios Lietuvos Tėvynės, niekino viską, kas buvo mūsų, taigi turime progą pasiliuosuoti iš vergijos pančių, stokim į darbą visi ir kiek galėdami prisidėkime darbu ir rankomis, atstatymui Lietuvos Tėvynės. Pirmas mūsų uždavinys yra tvėrimas kariuomenės, nes be kariuomenės negali būti šalyje tvarkos ir ramybės. Geras šalies pilietis nusimano reikalingumą kariuomenės ir privalo padėti ją tverti. Kariuomenė palaikys tvarką šalyje, ramybę, kariuomenė apgins Tėvynę nuo priešų.
Norėdami kuo greičiausiai matyti šalį nepriklausomą ir jos piliečių savivaldą, turime tverti kariuomenę ir visi geriausieji Lietuvos sūnūs testoja į kariuomenę.
Piliečiai! Kariuomenė reik maitinti, o maisto neturime, taigi kreipiamės į Jus, šalies gyventojai, prašydami vežti maistą 1-mam lietuvių pėst. pulkui Alytuje; mokėsime tiek, kiek ir kiti moka.
1-mo lietuvių pėstininkų pulko Vadas,
Pulkininkas Galvydis-Bykauskas.

Karininkų agitacijos rezultatai greit pasireiškė. 1-asis pėst. pulkas pradėjo sparčiai augti, nes savanoriai į Alytų pradėjo eiti didelėmis grupėmis: 1918 m. gruodžio 27 d. atvyko 51 savanoris, 28 d. – 29 savanoriai, 29 d. – 55 savanoriai, 30 d. – 50 savanorių, 31 d. – 73 savanoriai, 1919 m. sausio 1 d. – 46 savanoriai, sausio 2 d. – 22 savanoriai, sausio 3 d. – 21 savanoris; ir toliau kasdien atvykdavo nemažomis grupėmis. Į kariuomenę stojantieji savanoriai turėjo pasirašyti tokį pasižadėjimą:

Aš …, čia pasirašęs …, kilęs iš … apskričio … valsčiaus … kaimo …, gimęs … mėnesio … d. … metų, kaipo pilnateisis Lietuvos pilietis, su žinia savo tėvų, niekieno neverčiamas, stoju į Krašto Apsaugos „…“ pulką ir pasižadu nesigailėdamas savo sveikatos nė gyvasties ginti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasižadu šventai pildyti visas piliečio kareivio priedermes, dedamas ant manęs, laikinųjų valstybės įsakymų, ginant per šiuos pasižadėtus metus laisvę ir Tėvynę.

Gruodžio 29 d. pradėta formuoti 2-oji pėstininkų kuopa, kurios vadu paskirtas krn. A. Žemaitis.

Gruodžio 31 d. krn. J. Galvydis-Bykauskas paskirtas Karo mokyklos viršininku ir išvyko į Kauną. Jį pakeitė krn. K. Ladyga, o nuo 1919 m. vasario 4 d. 1-ajam pėst. pulkui vadovavo krn. Antanas Juozapavičius (laikinai einantis pulko vado pareigas), iki tol buvęs pulko vado padėjėju.

Prisirinko savanorių daug, bet nebuvo kuo juos maitinti ir aprengti. Tada buvo komandiruojami karininkai su ginkluotais kareiviais į aplinkinius dvarus rekvizuoti maisto ir arklių. Kur didesnis dvaras, buvo imama po 2 poras arklių su pakinktais ir vežimais, ir dar 50 pūdų rugių, kur mažesnis – 1 porą arklių ir 25 pūdus rugių. Gerų arklių nebegalima buvo rasti, nes dvarininkai jau su geresniais buvo išvykę į Lenkijos kariuomenę. Už rekvizuotus arklius savininkams vėliau buvo užmokėta. Gavus pinigų buvo paskirta komisija maistą supirkinėti vietoje. Žmonės noriai atveždavo parduoti visokių produktų, kiti net pinigų neimdavo. Dėl drabužių ir avalynės buvo sunkiau; reikėjo vaikščioti su medinėmis klumpėmis ir vyžomis, kas ką turėjo. Atsiradus pinigų nemaža drabužių ir avalynės buvo supirkta iš vokiečių kareivių, taip pat iš jų nupirkta ir ginklų.

Naujokus skubiai mokė karinių dalykų. Trūko aprangos ir maisto, ginklus turėjo rusiškus, 1891 m. sistemos šautuvus be durtuvų, jiems trūko šovinių. Dauguma kareivių dėvėjo ne batus, o klumpes ir nagines. Tik vasario mėn. pradžioje gauta kareiviškų batų, o vietos kepurininkas pasiuvo kariams apie 800 kepurių su geltonais lankeliais. Savanoriai nešiojo ant kairės rankovės, virš alkūnės, tautiškų spalvų trikampius.

Kareivio maisto davinys palaipsniui keitėsi (didėjo), tačiau 1919 m. sausio 1–24 d. faktinį davinį sudarė: duona – 820 g, mėsa (jautiena, kiauliena, konservai, silkė ir žuvis) – 205 g, riebalai (lašiniai, taukai, sviestas, aliejus) – 43 g, kruopos (taip pat ir žirniai, pupelės, lęšiai) – 136 g, bulvės – 205 g, daržovės (kopūstai, burokai, kručkai) – 205 g, druska – 43 g, miltai (kvietiniai, ruginiai, miežiniai, žirniniai) – 17 g, svogūnai – 9 g, pipirai – 0,8 g, kava ir arbata – 2 g, cukrus (sacharinas, marmeladas) – 21 g. Pieno ir kiaušinių kiekiai tiek maži, kad daviniui neturėjo jokios reikšmės.

Alytuje stovėjo ir Vokietijos kariuomenės įgula: 169 apsaugos brigados 14-asis prūsų savanorių pėstininkų batalionas, husarų eskadronas ir artilerijos brigada – 4 baterijos, po 4 pabūklus kiekvienoje. Vokiečių kareiviai laikė užėmę kareivines kairiajame Nemuno krante. Jų dalys buvo mažos ir nedrausmingos. Tarp lietuvių ir vokiečių vyravo įtempti santykiai, nes vokiečių kareiviai savivaliavo, plėšikavo ir skriaudė vietos gyventojus.

1919 m. vasario mėn. pradžioje 1-ajame pėst. pulke jau tarnavo apie 600 savanorių. I-ajame batalione buvo 1-oji ir 2-oji kuopos bei kulkosvaidžių kuopa. Batalionui vadovavo krn. Ignas Musteikis. Kulkosvaidžių kuopa turėjo 2 sunkiuosius kulkosvaidžius. II-ąjį batalioną sudarė 5-oji, 6-oji ir 7-oji kuopos. Kulkosvaidžių neturėjo. Batalionui vadovavo krn. Pranas Tamašauskas; 5-osios kuopos vadas – krn. Vladas Skorupskis. 1-oji, 2-oji, 5-oji ir 6-oji kuopos buvo maždaug vienodo pajėgumo – apie 80–90 kareivių kiekvienoje. 7-oji kuopa buvo dar tik formuojama, turėjo apie 30 neapmokytų ir neginkluotų savanorių. Dar buvo apie 30 savanorių mokomoji komanda, ryšių būrys ir ūkio kuopa. 1-ojo pėst. pulko dešiniajame sparne sargybą ėjo vokiečių kariai. Krn. Petro Genio vadovaujama 1-oji kuopa saugojo barą Švobiškės–Domantonys–Venciūnai. Krn. A. Žemaičio vadovaujamai 2-ajai kuopai vasario 9 d. išvykus į Prienų–Jiezno kovos barą, pulke beliko tinkamos kautynėms tik 1-oji, 5-oji ir 6-oji kuopos.

E-2-3 - 4 schema. K.Alisauskas,1972,T.1,psl.145
1 schema. Kautynės prie Alytaus. Pasiruošimas gynybai. 1919 02 12.

Vasario mėn. pradžioje su vokiečių įgulos vadovybe sutarta bendromis jėgomis saugoti Alytų nuo galimo Raudonosios armijos puolimo, tačiau santykiai su vokiečiais taip ir liko nedraugiški, kartais grėsdavo net gink­luotais susirėmimais. 1-asis pėst. pulkas turėjo saugoti ir ginti barą į šiaurę nuo geležinkelio linijos Alytus–Varėna, o vokiečių kariai – į pietus nuo tos geležinkelio linijos. 1-ojo pėst. pulko sargybos stovėjo Švobiškių–Domantonių–Venciūnų–Ulyškių kaimuose; kovos baras buvo nukreiptas į rytus. Kiti sargybos būriai Padvariškėse ir Norgeliškėse buvo nukreipti į šiaurės rytus. Vokiečių karių užtvaros stovėjo Poteronyse, Alovėje, Butrimiškėse ir toliau į pietus. Taip pat vokiečiai turėjo saugoti geležinkelio ir Kaniūkų tiltus per Nemuną. Alytaus vokiečių įgula saugojo teritoriją ir Merkinės–Perlojos kryptimi (žr. 1 schemą).

Turint negausias karines pajėgas, minėtą platų barą tinkamai apsaugoti buvo neįmanoma. 1-asis pėst. pulkas sargyboms galėjo išskirti ne daugiau kaip 2 kuopas. Karių užtvaros saugojo tik svarbesnius kelius, o tarp jų buvusių kelių kilometrų pločio tarpų visiškai nesaugojo. Tokia padėtimi naudojosi bolševikų siunčiami agentai, kurie Alytaus apylinkėse skleidė priešišką antivalstybinę propagandą, rinko žinias apie lietuvių ir vokiečių karines pajėgas, jų dydį, sąveiką bei įtemptus santykius ir visą informaciją perdavinėjo bolševikams.

1-ojo pėst. pulko vadas krn. A. Juozapavičius vasario 10 d. kreipėsi į Krašto apsaugos ministrą krn. Mykolą Velykį tokio turinio raštu:

Šiuo pranešu, kad stovis fronto Alytuje pavojingas, apie pavojingumą stovio buvo pranešta Ponui Ministeriui savaite atgal, – tuomet pulkui reikalinga buvo duoti 200 kareivių iš Kauno, tas buvo pažadėta, bet ligšiolai nei vienas žmogus iš Kauno neatėjo ir dargi įsakius viceministeriui 9 vasario 1919 m. Nr. 3, tapo paimta viena kuopa 1 pulko jo nuožiūrai, kas susilpnino padėjimą Alytuje. Manau, kad išėjus iš keblaus padėjimo, reikalingi žmonės ir ginklai, kitaip gali būti katastrofa.

Tuo metu 1-ojo pėst. pulko kareiviai, dar nesant Alytuje suorganizuotos milicijos, be savo tiesioginių pareigų turėjo gaudyti apylinkėse plačiai paplitusius ir siautėjančius plėšikus. Neigiamai reaguoti į vietinių gyventojų prašymus pulko vadovybė negalėjo, nes šie pulką aktyviai rėmė materialiai.

Vasario mėn. pradžioje gauta žinių apie Raudonosios armijos pajėgas, kad nuo Daugpilio, pro Vilnių, Alytaus kryptimi žygiuojanti 700 kareivių vora, turinti 15 kulkosvaidžių ir 4 lengvąsias patrankas. Raudonarmiečių žygio tikslas – pulti Alytų, nes tikėjo, kad jiems padėsią vokiečių spartakininkų (po 1918 m. lapkričio mėn. revoliucijos Vokietijoje, jos kariuomenėje, pradėjusių burtis kairiųjų grupių nariai Rytų fronte vadinti spartakininkais) sukilimai Alytuje, Marijampolėje ir Kaune. Be to, jie buvo numatę panaudoti Suvalkijos mažažemius valstiečius bei darbininkus ir sukelti neramumus fronto užnugaryje.

Vasario 10 d. Alytuje vyko 1-ojo pėst. pulko ir vokiečių brigados vadovybių pasitarimas dėl bendrų kovos veiksmų prieš Raudonąją armiją. Lietuviams atstovavo krn. A. Juozapavičius su 4 vyresniaisiais pulko karininkais, o vokiečiams – brigados generolas su štabo karininkais. Pasitarimas vyko nesklandžiai. Iškilus bendros vadovybės klausimui, pasitarimas atidėtas, vėliau jis visai neįvyko. Lietuviai ir vokiečiai nepasitikėjo vieni kitais. 1-asis pėst. pulkas ruošėsi miestą ginti savo jėgomis. Sprendžiant gynybos klausimą, daug rūpesčių kėlė ginklų ir šaudmenų trūkumas. Pulkas turėjo rusiškus šautuvus, bet labai mažai rusiškų šovinių. Vokiškų šovinių turėjo daugiau, bet neturėjo vokiškų šautuvų. Iš Kauno atgabenti šautuvų pasiųstas krn. Pranas Gladutis. II-ojo bataliono apginklavimas ir kitų batalionų perginklavimas turėjo vykti vasario 12 dieną. Gynimosi planas buvo paremtas tuo, kad ligi vasario 13 d. kuopų kareiviai bus apginkluoti ir tą dieną jie galės išsidėstyti kovos bare. Pirmasis pulko vado krn. A. Juozapavičiaus sprendimas buvo toks:

12 vasario 1919 m. Alytus. 2 bataliono Vadui. Paliepimas. Rytoj 13 vasario 8 val. ryto 5 kuopa turi išeiti užėmimui fronto nuo kaimo Tokmiance ligi kaimo Vedukšty; šie kaimai į šiaurės-rytų pusę nuo Alytaus. 5 kuopa turi būti 10 valandoje kaime Voidagi. 10 valandoje ryto kaime Voidagi būsiu ir aš ir smulkiai nurodysiu, kaip užimti frontą. Vienas būrys 6-os kuopos 10 valandoje turi užimti kaimą Uliški, kuris yra į rytus nuo Alytaus; šiam būriui į kaimą Voidagi eiti nereik. 5 ir 6 kuopų vadams iš ryto 6 valandoje išsiųsti nuo būrio po 4 kvartirjerius: 5 kuopa išsiunčia kvartirjerius į kaimus Miedukšty, Voidagi ir Tokmiance, 6-os kuopos būrys išsiunčia kvartirjerius į kaimą Uliški. Būrys 6 kuopos turi laikyti ryšį su vokiečiais, stovinčiais kaime Domantancy. E. 1 pėst. pulko vado pareigas karininkas Juozapavičius. Pulko štabo Viršininkas karin. Čaplikas.

Šio sprendimo esmė tokia: sustiprinti 5-osios ir 6-osios kuopų saugomą liniją ir gintis, paliekant rezerve 7-ąją kuopą ir mokomąją komandą. Tačiau šio plano vykdyti neteko. Atsisakyta ir numatyto gynimosi plano. Šautuvus pulkas gavo vasario 12 d. vėlai, apie 20 valandą. Tuo laiku, apie 20 val., raudonarmiečiai ir pradėjo pulti lietuvių bei vokiečių karių sargybas. Alytų puolė Raudonosios armijos Pskovo divizijos 2-osios brigados 3-iasis ir 4-asis šaulių pulkai, kuriuose buvo maždaug po 1 000 karių. 3-iasis šaulių pulkas puolė palei plentą Varėna–Alytus. Į šiaurę nuo 3-iojo šaulių pulko puolė 4-asis šaulių pulkas. Puolančiųjų jėgų daugumą raudonarmiečiai nukreipė prieš lietuvius.

1-ojo pėst. pulko kuopas teko paskubomis perginkluoti. Atvežti iš Kauno vokiški 1888 m. modelio šautuvai – kitaip užtaisomi negu rusiški. Vokiški šoviniai buvo netinkamose šautuvams apkabose, o be apkabos negalima šautuvo užtaisyti išsyk 5 šoviniais. Tokiais ginklais naudotis kareiviai visai nebuvo įpratę, todėl per kautynes vadams teko ne vienam kareiviui užtaisyti šautuvą ir mokyti šaudyti. Tai labai silpnino kareivių kovingumą, gadino jų nuotaiką. Perginkluotos ir naujai apginkluotos kuopos tuojau vyko į paskyrimo vietas.

1-asis pėst. pulkas telefono ryšio su fronto linijos daliniais neturėjo, turėjo tik vokiečiai, tad ir žinių galėjo gauti tik iš vokiečių karinio štabo. Apie užpuolimą sužinota iš vokiečių husarų eskadrono štabo. Gauta žinių, kad lietuvių karių užtvaros iš Ulyškių k. pasitraukė, vokiečiai skundėsi, kad jų kairiajam sparnui gresia apsupimas. Vasario 13 d. 1 val. 55 min. iš vokiečių brigados viršininko gauta žinių, kad jų kariuomenė iš Poteronių k. atsitraukė į Kaniūkus, lietuvių kariai gynėsi Švobiškėse kiek galėjo, bet turėjo atsitraukti prieš didesnes priešo pajėgas. Apie 2 val. iš raitelio gauta žinia, kad 1-ojo pėst. pulko 1-oji ir 6-oji kuopos užima frontą prie Venciūnų k., ant plento; vyksta susirėmimai su raudonarmiečiais, yra sužeistų karių, kad Kaniūkus vokiečiai apleido ir šį kaimą užima rusai. Ryšys su vokiečiais nutrūko. Kiek vėliau 1-ojo pėst. pulko kareivinių rajone pasirodė lauko sargybų gynėjai, kurie pasakojo, kad raudonarmiečiai puolė didelėmis grupėmis, o vokiečių daliniai, vengdami kautynių, iš savo pozicijų pasitraukė. Pavojus grėsė iš dešinės pusės. Pulko vadas krn. A. Juozapavičius pasiuntė 5-ąją ir 6-ąją kuopas plentu į rytus, kad pridengtų Alytų nuo puolančių Raudonosios armijos dalinių, o pats išskubėjo į kovos barą.

E-2-5 - 5 schema. K.Alisauskas,1972,T.1,psl.149
2 schema. Kautynės prie Alytaus. 1919 02 13.

Pulko vadas krn. A. Juozapavičius karinės operacijos vadovavimą pavedė pulko štabo viršininkui krn. Juliui Čaplikui, o su savimi pasiėmė tik keletą mokomosios komandos kareivių ir vieną kulkosvaidį be stovo. Drauge su pulko vadu vyko karininkai Ignas Musteikis, Aleksandras Svilas ir Antanas Povilaitis. Ryšiams palaikyti su pulko štabu jie paėmė dar kelis raitelius. Krn. A. Juozapavičius ryžosi pats vietoje išsiaiškinti susidariusią padėtį, jei galima apeiti raudonarmiečių sparną, suduoti jiems smūgį ir užkirsti plentu puolantiems priešams kelią. Rogėmis nuvyko į Venciūnų k., kur susitiko su 1-osios kuopos vadu krn. P. Geniu. Iš Švobiškių k. lietuvių karių užtvara jau buvo pasitraukusi. Netrukus užtvara pasitraukė ir iš Domantonių kaimo. Naktis pasitaikė labai tamsi, snigo. 1-ojo pėst. pulko vadas, sutelkęs apie 40 karių, pradėjo žygį iš Venciūnų k. į priešo užnugarį, per laukus išeidami į plentą Alytus–Varėna. Raudonosios armijos kariai jau buvo praėję pro tą vietą, tad atsidurta jų užnugaryje. Krn. A. Juozapavičiui įsakius, būrys pradėjo žygiuoti plentu Alytaus link. Nepriėjus plento kryžkelės, prie Poteronių k., ant plento pastebėta daug priešo kareivių. Suguldę savo kareivius aukštumėlėje, prie plento, mūsiškiai apšaudė priešus. Jų pusėje kilo sąmyšis ir triukšmas. Paskui pasigirdo komandos, ir raudonarmiečiai pradėjo pulti. Lietuvių kariai turėjo nedaug šovinių, o kulkosvaidis be stovo užsikirto. Mūsiškių ugnies smūgis buvo per silpnas, kad sukeltų didesnę paniką tarp priešo karių. Teko trauktis atgal į Alytų (žr. 2 schemą). Padalinys grįžo į Alytų auštant vasario 13 dieną. Mieste jau pokšėjo šūviai.

E-2-6 - I Alytaus tiltas
Senasis Alytaus miesto tiltas, ant kurio 1919 02 13 žuvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas Antanas Juozapavičius. Nuotr. iš G. Lučinsko kolekcijos.

Tuomet, kai 1-ojo pėst. pulko vadas su karininkais išvyko, krn. J. Čaplikas pasiuntė žvalgybą į Takniškių kaimą. 6-oji kuopa, vadovaujama krn. Vinco Šaudzio, pasiųsta remti priešakinius dalinius dešiniajame sparne, plento kryptimi. 5-oji kuopa, vadovaujama krn. V. Skorupskio, užėmė kalvas į rytus nuo kareivinių ir miško. Su 5-ąja kuopa vyko ir II-ojo bataliono vadas krn. Pranas Tamašauskas. Pulko adjutantas krn. Vaclovas Žadeika su vienu raiteliu buvo pasiųstas į dešinįjį sparną ištirti, kur yra ir ką veikia vokiečių daliniai. 5-oji ir 6-oji kuopos spėjo atžygiuoti netoli Venciūnų kaimo. Krn. V. Šaudzis išjojo į Venciūnų k., kur rado 1-ojo pėst. pulko vadą krn. A. Juozapavičių. Kai Raudonosios armijos kariai pradėjo pulti Venciūnus, krn. A. Juozapavičius įsakė krn. V.  Šaudziui užkirsti kelią plentu puolantiems raudonarmiečiams. Kai krn. V. Šaudzis sugrįžo prie kuopos ir pradėjo vykdyti gautą užduotį, pasirodė, kad raudonarmiečiai jau pirmiau yra pasiekę kalvagūbrį, kurį lietuvių kariai turėjo užimti. 5-oji ir 6-oji kuopos gynėsi prie miškelio. Betgi raudonarmiečiai apėjo 5-osios ir 6-osios kuopų dešinįjį sparną ir privertė jų karius trauktis; šios kuopos traukėsi į Alytų, paskui į Nemuno kairįjį krantą.

Krn. V. Žadeikai pavyko išsiaiškinti, kad Kaniūkų k. vokiečių nebėra ir kad vokiečių kariai Kaniūkų negynė, o tik trumpam čia buvo sustoję, vėliau pasitraukė iš Alytaus kareivinių Seirijų link. Traukiantis vokiečiai turėjo nukautų ir sužeistų karių. Dalies sužeistųjų net nesuskubo evakuoti, juos paliko Alytaus ligoninėje. Kodėl vokiečiai pasitraukė, nežinoma.

Tuomet krn. J. Čaplikas pasiuntė krn. Zenono Gerulaičio vadovaujamą mokomąją komandą (apie 30 kareivių) užimti Kaniūkų plento tiltą per Nemuną ir neleisti raudonarmiečių į kairįjį Nemuno krantą. Kuopa iki tilto nepriėjo, nes tiltą jau buvo užėmę Raudonosios armijos kariai ir, perėję į kairįjį Nemuno krantą, veržėsi į Alytų. Krn. Z. Gerulaičio vadovaujamai komandai sustiprinti pasiųsta 30 kareivių iš 7-osios kuopos ir įsakyta laikytis kiek galima ilgiau prie kapinių, kairiajame Nemuno krante. Tačiau greitai ir iš ten teko trauktis.

19 - Krn. A.Juozapaviciaus mirtis, 1927
Karininko Antano Juozapavičiaus mirtis. Drobė. Aliejus. Dailininkas Otto Jeneris. 1927 m.

Padėtis fronte darėsi įtempta. Nuo Takniškių k., kur pirmiau buvo ramu, pradėjo pulti raudonarmiečiai. Kai jau visai prašvito, buvo panaudotas visas 1-ojo pėst. pulko rezervas, o raudonarmiečiai be perstojo vis puolė. Tada susigriebta vežti pulko turtą į Likiškių k., Simno kryptimi. Anksčiau pulkas turto neevakavo, nenorint sukelti panikos tarp žmonių, esą apleidžia Alytų. Transporto priemonių turėjo mažai, ir negalėjo visko iš karto išvežti. Kareivinėse liko apie 300 šautuvų. Tik pulko ligoninė suskubo išgabenti vertingesnį turtą ir visus sužeistuosius bei ligonius. Mieste prasidėjo šaudymai.

Apie 7 val. ryto iš priešakinio baro su dvejomis kulkosvaidininkų rogėmis į kareivines grįžo 1-ojo pėst. pulko vadas krn. A. Juozapavičius. Kareivines raudonarmiečiai jau apšaudė, taip pat ir I Alytaus tiltą per Nemuną. Sužinojęs tikrą padėtį fronte bei pulke, krn. A. Juozapavičius ryžosi gelbėti išvakarėse gautus ginklus kaip neįkainojamą turtą. Jis įsakė pakrauti ginklus į abejas roges ir su keliais kareiviais, apšaudant raudonarmiečiams bei vietos bolševikams, drąsiai metėsi per tiltą į Suvalkijos pusę, tikėdamasis ten pasiekti savuosius. Jojant per I Alytaus medinį tiltą, krn. A. Juozapavičių priešai nušovė. Jiems atiteko ir vežti ginklai. Tai nutiko vasario 13 d., apie 8 val. ryte. Antanas Juozapavičius tapo pirmąja Lietuvos kariuomenės karininkų auka.

Alytaus kautynėse dar žuvo keletas lietuvių kareivių, apie 20 kareivių pateko į priešo nelaisvę, kai kurie vėliau iš ten pabėgo.

E-2-7 - 6 schema. K.Alisauskas,1972,T.1,psl.151
3 schema. 1-ojo pėstininkų pulko pasitraukimas iš Alytaus. 1919 02 13.

1-asis pėst. pulkas pradėjo trauktis (žr. 3 schemą). Tie, kurie perėjo tiltą, pasitraukė Simno link, o vėliau į Marijampolę. Vadovaujant krn. J. Čaplikui, į Marijampolę atžygiavo 10 karininkų ir 150 kareivių. Kairiojo sparno daliniai (5-oji ir 6-oji kuopos), kurie perėjo per užšalusį Nemuną, pasitraukė pro Balbieriškį, Prienų link ir vasario 15 d. Jiezne prisijungė prie krn. S. Zaskevičiaus vadovaujamo husarų dalinio. Į Jiezną pasitraukė 12 karininkų ir 245 kareiviai. Jiems vadovavo II-ojo bataliono vadas krn. P. Tamašauskas.

Saksų savanorių pajėgų ir lietuvių kariuomenės vadovybė suprato, kad frontas pralaužtas, o Kaunas bolševikams tapo pasiekiamas ranka – miesto link jau skubėjo jų žvalgai. Suvalkijoje tuo metu „valkiojosi bolševikų gaujos“ ir atrodė, kad tuojau prasidės sukilimas. Bolševikų agentai gadino geležinkelius, nutraukė telefono linijas į Kauną, Kazlų Rūdoje vietiniai bolševikai užpuolė ir išvaikė vokiečių geležinkelio sargybą.

Pataisyti pašlijusią fronto padėtį padėjo atsitiktinumas: tuo metu iš Ukrainos į Gardiną kaip tik traukėsi vokiečių Bugo savanorių korpusas. Saksų savanorių vadovybei pavyko dalį šių karių traukiniais per Suvalkus ir Kalvariją nugabenti Alytaus kryptimi. Prie Alytaus skubiai telkti kiti vokiečių daliniai: 20-asis ir 21-asis saksų savanorių batalionai. Ataką turėjo remti ir šarvuotas vokiečių traukinys.

Pskovo divizijos 3-iojo pulko vadovybė, užėmusi Alytų apsvaigo nuo sėkmės – specialia telegrama divizijos vadui ji paprašė pulką apdovanoti už tokią sėkmingą operaciją. Bolševikai kiek paskubėjo su dovanomis, nes užimtą miestą dar reikėjo išlaikyti…

Naktį iš vasario 14 į 15 d. prie Alytaus iš Suvalkų atvažiavo šarvuotas vokiečių traukinys su kareiviais Atvyko čia ir viena 1-ojo pėst. pulko kuopa iš Jiezno, kurios kareiviai drauge su vokiečiais puolė ir atsiėmė Alytų. Pirmiesiems šūviams pasigirdus raudonarmiečiai apleido miestą, palikdami keletą savųjų užmuštų.

Nuo 1919 m. vasario 16 d. 1-ojo pėst. pulko vado pareigas pradėjo vykdyti krn. Valerijonas Ramanauskas, o jo padėjėju paskirtas krn. K. Ladyga. Vasario 19 d. krn. I. Musteikio vadovaujamas 1-ojo pėst. pulko I-asis batalionas sugrįžo į Alytų ir iškart išstatė lauko sargybas prieš Raudonąją armiją Domantonių–Venciūnų–Ulyškių kaimų ribose. Bolševikų pastangos užimti Kauną ir nuversti Lietuvos Vyriausybę žlugo. Pskovo divizijos daliniai užėmė barą: Lyda–Varėna–Perloja–Daugai–Stakliškės–Jieznas–Žasliai–Pagelažiai–Bugonys. 1-ojo pėst. pulko kareiviai šio fronto ruože stovėjo į rytus nuo Alytaus: Poteronių–Švobiškių–Domantonių–Venciūnų–Ulyškių kaimuose. Pulko kareiviai ėjo sargybą, saugojo miestą nuo įsiveržimų, rengėsi svarbesnėms kovoms.

Vasario 17 d. 1-ojo pėst. pulko II-ojo bataliono kariai su vadais iš Jiezno grįžo į Prienus, o vasario 18 d. išvyko į Kauną. Prienuose buvo turgaus diena, pavyko surinkti ūkininkus, kurie vežtų su rogėmis. Vėlai vakare pasiekę Aukštąją Panemunę, apsistojo 2-ojo pėst. pulko kareivinėse. Po vasario 20 d. visiems 1-ojo pėst. pulko kariams įsakyta vykti iš Kauno į Marijampolę. Visus pervežti Kauno miesto karo komendantūra parūpino reikalingą skaičių pastočių. Keliavo 2 dienas, nakvodami Veiveriuose. 1-asis pėst. pulkas toliau formavosi, pasidalijęs į 2 stovyklas – Marijampolėje ir Alytuje.

E-2-8 - 1 p. p. kariai Alytuje, 1919
1-ojo pėstininkų pulko kariai. Alytus, 1919 m. pavasaris. Nuotr. iš G. Lučinsko kolekcijos.

1-ojo pėst. pulko I-ojo bataliono vadas krn. I. Musteikis su 2 pėstininkų kuopomis apsistojo Alytuje, pionierių kareivinėse. I-ojo bataliono organizacinę veiklą sunkino tai, kad Alytuje dar nefunkcionavo jokios civilinės įstaigos. 1919 m. vasario 24 d. pradėta formuoti Alytaus miesto ir apskrities komendantūra. Jos komendantu paskirtas 1-ojo pėst. pulko krn. Aleksandras Mikelėnas, netrukus į komendantūrą pradėjo rinktis pirmieji savanoriai.

Apytikriais duomenimis, tuo metu Alytuje buvusias vokiečių pajėgas sudarė apie 10 batalionų, turėjusių 10–13 kulkosvaidžių ir 18 patrankų. Raudonosios armijos 2 pulkai buvo Varėnoje ir 1 pulkas – Dauguose. Bolševikai savo agresyvių planų neatsisakė. Iš žvalgų sužinojus apie Raudonosios armijos karių judėjimą Alytaus kryptimi, vokiečių daliniai 1919 m. kovo 1 d. puolė raudonarmiečius ir užėmė Daugus bei Babriškes. Raudonarmiečiams pasitraukus į Varėną ir Valkininkus, vokiečiai toliau jų nepersekiojo ir grįžo į Alytų.

Šaltiniai ir literatūra:

1.Ats. gen. Tamašauskas. Mano tarnyba pirmame pėst. pulke // Karo archyvas, t. 7. 1936 m., p. 323–361.
2.J. Baltrušis. 1 pėst. D. L. K. Gedimino pulko maitinimas 1918 ir 1919 metais // Karo archyvas, t. 8. 1937 m., p. 245–257.
3.J. Čaplikas. Pirmi Lietuvos kariuomenės kūrimo žingsniai (1 p. D. L. K. Gedimino pulko istorijos bruožai) // Mūsų žinynas, t. 1. 1921 m. Nr. 2, p. 78–86.
4.Kapitonas Mikelėnas, pulk. leit. Genys. Atsiminimai iš 1 pėst. Pulko gyvenimo pirmomis dienomis // Mūsų žinynas, t. 5. 1923 m. Nr. 15, p. 479–484.
5.P. Genys. Tai buvo 1919 metais. Karininkas Juozapavičius ir Alytaus kautynės // Karys (Brooklyn). 1960 m. Nr. 5, p. 130–132.
6.J. Čaplikas. Ties Alytumi // Savanoris 1918–1920. 1929 m., p. 46–47.
7.Gediminas Kulikauskas. Lietuvos Nepriklausomybės samdiniai (II) // Verslo klasė. 2012 m. Nr. 5, p. 54–60.
8.Akiras-Biržys Petras. Lietuvos miestai ir miesteliai. Alytaus apskritis. Dzūkų kraštas, t. 1. – Kaunas, 1931, p. 496.
9.Ališauskas Kazys. Kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės 1918–1920, t. 1. – Chicago, 1972, p. 64–66, 99–100,143–154.
10.Aničas Jonas. Karininkas Antanas Juozapavičius 1894. II. 13 – 1919. II. 13. – Vilnius, 1994, p. 24–36.
11.Aničas Jonas. Karininkas Antanas Juozapavičius 1894 02 13 – 1919 02 13. – Vilnius, 2004 (2-asis leidimas), p. 57–65.
12.Lesčius Vytautas. Lietuvos kariuomenė 1918–1920. – Vilnius, 1998, p. 125, 126, 223–228, 273–274.
13.Lesčius Vytautas. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920. – Vilnius, 2004, p. 52–62, 274, 306–312.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas