Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Atsiminimai iš 1 pėst. pulko gyvenimo pirmomis dienomis

I.

Būdamas vokiečių nelaisvėje 1918 m. pradžioje perskaičiau laikraštį „Dabartis“, kuris tuo laiku ėjo Vokietijoje, kad organizuojama Lietuvos kariuomenė ir šaukiami savanoriai, taip karininkai, taip ir kareiviai vykti Vilniun ir stoti į eiles ginti mūsų brangios tėvynės nepriklausomybės, kuri buvo iškilmingai paskelbta vasario 16 d., ką taipgi sužinojau iš to pat laikraščio. Mano širdis degte degė kuo greičiausiai pasiliuosuoti iš nelaisvės ir stoti į garbingas eiles. Daugel kartų prašiau vokiečių, kad mane paleistų kaip Lietuvos pilietį, bet tie prašymai buvo šauksmas dykumoje. Viltis nyksta. Bet štai, 1918 m. rugsėjo 19 d. paleistas iš nelaisvės vykstu Vilniun, mūsų Lietuvos numylėtan Vilniun. Skubu į Tarybos Rūmus, kur pirmą kartą pamačiau Lietuvos trispalvę vėliavą.

Sunku aprašyti tą jausmą, kuris degė tuo momentu mano širdyje. Tik čia aš pajutau kaip brangi yra tėvynė. Gyvendamas nelaisvėje 3 metus buvau visai nustojęs vilties ir sveikatos. Čia, stovėdamas prieš rūmus, ant kurių plevėsavo Lietuvos vėliava, užmiršau apie viską. Širdis tik plakte plakė, pasijutau esąs sveikas, stiprus ir pilnas vilties. Taryboj sutikau pulkininką Nastopką, kuris pažinęs mane kaip kaimyną ir maloniai priėmė. Išgirdęs, kad noriu stoti kariuomenėn, mielai sutiko atestuoti kaip gerą pažįstamą ir kaip rusų kariuomenės karininką.

1918 m. spalių 4 d. vienas iš pirmutinių buvau priimtas karininku į Lietuvos kariuomenę. Gavęs atostogų dviem savaitėm ir nuo pulkininko Kubiliaus avanso 30 auksinių, parvykau tėviškėn į Biržus, kur išbuvęs savaitę grįžau Vilniun, kur jau radau atvykusius karininkus Adamkavičių, Šaudį, Povilaitį, Gerulaitį ir Žemaitį. Visi sustojom Artilerijos kareivinėse už Žaliojo tilto.

Pradėjome dežuruoti Taryboje. Spalių mėnesį, neatmenu kurią dieną, kapitonas Glovackis pasišaukęs mane, paskyrė savo adjutantu. Jis gi buvo paskirtas 1 savanorių būrio vadu, kuris vėliau buvo pavadintas 1 pėst. D. L. K. Gedimino pulkas. Buvo parašytas pirmas įsakymas prirengti butą 30-50 žmonių savanorių, kurie laukiami buvo tomis dienomis. Atvykus karininkui Žukauskui, man buvo pavesta prirengti butą, virtuvę, maistą ir kurą pirmiems savanoriams.

Spalių 16 d. atvyko pirmutiniai savanoriai Čepauskas, Pileckas, Budrevičius ir kiti. Iš viso vienuolika, pasidabinę vytimis ir tautinėmis kokardomis. Išsirikiavę su nušviestais veidais, pirmieji Lietuvos gynėjai buvo mano pasveikinti, užregistruoti, įkurdinti prirengtame bute ir sočiai pavalgydinti. Savanoris Budrevičius buvo paskirtas viršila (dabar vyr. leitenantas 10 pėst. pulke), Čepauskas raštininku ir Pileckas būrininku (abu dabar 1 pėst. p. karininkai).

Kitos dienos vakare pirmą kartą kareivinėse Vilniuje per vakarinį patikrinimą praskambėjo iš jaunų krūtinių pirmų mūsų gynėjų Lietuvos himnas.

Atvykus štabskapitonui Svilui aš perdaviau jam būrį ir buvau paskirtas jaun. karininku. 1918 m. lapkričio mėnesio pradžioj karininkas Žilinskas pranešė karininkui Svilai, kad gauti nupirkti iš vokiečių 3 kulkosvaidžiai: vienas sunkus, du lengvi „Šaša“.

Reikalinga juos apžiūrėti ir slaptai nugabenti į Tarybos Rūmus, nes vokiečiai tuo laiku neleido laikyti ginklų. Aš su karininku Svila ir keliais savanoriais nuvykom į nurodytą vietą, paėmėm kulkosvaidžius, kelias dėžutes su kaspinais primuštais šovinių, dėžutę atsarginių dalių, sudėję viską ant vežėjų paslapčiom nuvykom į Tarybą, kurios rūsyje paslėpėm pirmus ginklus. Vieną dieną buvo pranešta, kad vokiečiai sužinoję, kad pas mus yra kulkosvaidžių, nori nuginkluoti. Jauni savanoriai buvo pasiryžę vokiečiams nepasiduoti. Pastatę kulkosvaidžius prie langų ir prirengę šaudyti, aš su karininku Svila ir keliais savanoriais laukėm vokiečių puolimo. Bet viskas praeidavo ramiai. Netrukus buvo gauta slaptai apie 50 vokiškų šautuvų. Kelis kartus buvo keliamas triukšmas, kad lenkai ir vokiečiai nori mus nuginkluoti. Jauni drąsuoliai laukte laukė, kad turėtų progos pasirodyti, kas yra lietuvis. Bet viskas praeidavo ramiai.

Pirmas savanorių būrys buvo pavadintas 1 pėst D. L. K. Gedimino pulko ir pulko vadu paskirtas pulkininkas Galvydis-Bikauskas. Tuo pat metu pradėjo kurtis antras pulkas vadovaujant kapitonui Glovackiui, kuris su pulku turėjo persikelti į Panevėžį, Kėdainius ar į Šiaulius, neatsimenu, o pirmas pulkas į Alytų. Vilniuje liko tik komendantūra.

1918 m. lapkričio mėnesį 1 pėst. pulkas apie 150 savanorių ir pora dešimčių karininkų išsirikiavę su šautuvais, bet civiliais rūbais išvyko su dainomis iš Vilniaus į Alytų, kur apsigyveno Pontono kareivinėse. Alytuje pradėjo sparčiau rinktis savanoriai taip, kad 1918 metų pabaigoje susiorganizavo kulkosvaidžių komanda ir 3 kuopos.

1919 m. sausio 1 d. iškilmingai buvo pirmą kartą švenčiamas Naujų metų sutikimas Alytuj, dalyvaujant pulko karininkams ir pulko vadui pulkininkui Galvydžiui-Bikauskui. Daugel buvo pasakyta prakalbų, padainuota, buvo gauta telegrama su pasveikinimu, nuo ko neatsimenu. Visi buvo pasiryžę šventai ginti Lietuvos Nepriklausomybę, nes tuo laiku buvo žinių, kad bolševikai veržiasi į Lietuvą.

1919 m. sausio 5 d. man buvo įsakyta vykti į Lentvarį su 100 kareivių priimti nuo vokiečių šautuvas. Nuvykę į Lentvarį radome didelį sujudimą, pasirodo, kad mūsų komendantūra iš Vilniaus persikėlė į Kauną, o Vilnių užėmė bolševikai.

Pirmą kartą pamačiau Lietuvos karininkus naujoj formoj (pas mus buvo tik prisiūti spalvoti trikampiai ant dešinės rankovės, karininkų šilkiniai, kareivių paprastos medžiagos, kepurėj vytis.).

Išgavus su dideliu sunkumu nuo vokiečių 150 šautuvų be šovinių, grįžome atgal į Alytų ir tuojau buvo įsakyta pulkui užimti barą Alavė – Daugai – Pataronys, nes bolševikai buvo užėmę Daugus ir veržėsi į Alytų. Aš su dviem lengvais kulkosvaidžiais ir penkiais savanoriais užėmiau barą kelyje Alytus – Daugai, Švobiškių kaime. Iš kairės buvo pirma kuopa su karininku Geniu ir Beveiniu, o iš dešinės vokiečiai, kurie buvo užėmę Pataronių stotį. Tuo laiku pulko vadu buvo paskirtas karininkas Juozapavičius. Dėl butų stokos pulkas persikėlė į Saratovo kareivines (kulkosvaidžių komandos butas sudegė). Pontono kareivinėse liko tik ligoninė ir telefonistai. Bare dažnai tekdavo susišaudyti su bolševikais. Vieną naktį vokiečiai buvo užpuolę Saratovo kareivines, norėdami nuginkluoti dėl to, kad buvo paimti nelaisvėn 2 vokiečiai už tai, kad užsiėmė plėšimu. Išskleidę grandinę ir išstatę kulkosvaidžius, neatsižvelgdami į tą, kad vokiečių buvo tris kart daugiau su kulkosvaidžiais ir gerai apsiginklavę, mūsų narsuoliai neišsigando ir pasiryžo žūtbūt neįsileisti vokiečių į kareivines.

Paimti nelaisvėn vokiečiai buvo išduoti tik rytojaus dieną. Naktį į vasario 14 d., kai aš buvau bare Švobiškio kaime, atvyko pas mane vokiečių karininkas su pranešimu, kad nuo jo pabėgo 10 kareivių su kulkosvaidžiu Daugų link, turbūt pas bolševikus ir klausė, ar mano sargyba jų nesulaikė. Bekalbant mums pasigirdo šūviai. Užgesinęs šviesą, išbėgau laukan sužinoti, kas ten per šaudymas, ir sužinojau, kad bolševikai puola 1 kuopą ir mano barą. Kadangi naktis buvo mėnesiena, labai aiškiai buvo matyti bolševikų grandinės. Taip netikėtai buvo užpuolę ir taip arti buvo bolševikai priėję, kad net aiškiai buvo girdėti jų šauksmas „Bielogvardejcy, zdavajtes, a to chuže budet“. Jau buvo girdėti kaip puola atakuoti pirmą kuopą rėkdami ura. Išstatę kulkosvaidžius su 5 savanoriais pradėjom atremti bolševikų puolimą. Skambinu telefonu į štabą apie bolševikų užpuolimą, prašau pagalbos. Laikėmės kokias 2 valandas. Sunkiai sužeistas vienas savanoris, pavardės neatsimenu, tai bus pirmutinis savanoris, praliejęs kraują dėl Tėvynės. Savanoris Peleckas užima jo vietą, ir drąsiai tęsia jo darbą. Bolševikai jau tik per 100 žingsnių, bet paleisti narsuolio Peleckio kulkosvaidžio šūviai sulaiko dvi bolševikų kuopas.

Komandos nereikia, kiekvienas darbuojasi savo sumanymu, neapleisdamas nurodytos jam vietos. Nutrūko ryšiai su pirma kuopa, iš dešinės vokiečių negirdėti. Skambinu į štabą – telefonas nutrauktas, o bolševikai supa. Duodu įsakymą sužeistą kareivį padėti į roges nuo kulkosvaidžių ir nuvežti pakalnėn, kad arklių neužmuštų, o patys tęsėm savo darbą. Manydamas, kad atsilaikyti nėra galima, o pagalbos neateina, duodu įsakymą trauktis atgal. Traukiamės atsišaudydami, paėmę su savim kulkosvaidžius ir telefono aparatus. Švintant Nemuno krantu atėjome į Alytų. Nespėjom įeiti į Pontono kareivines, kaip jau bolševikų šūviai pradėjo siekti Alytų. Pasirodo, kad vokiečiai praleido bolševikus per Pataronis ir geležinį tiltą. Mūsų kuopos buvo staiga užpultos iš užpakalio.

Karininkas Juozapavičius man įsakė su kulkosvaidžiais vykti į pagalbą vienai iš kuopų, bet to įsakymo įvykdyti nesuspėjau, nes visos kuopos traukėsi iš Alytaus. Dieną prieš tai nuo vokiečių buvo išgautas transportas šautuvų ir granatų, kuriuos pulko vadas Juozapavičius norėjo būtinai išgelbėti ir įsakė man vykti į Saratovo kareivines su viršila Budrevičium ir keliais savanoriais krauti ginklus į vežimus ir gabenti iš Alytaus. Bet bolševikai jau buvo užėmę Alytaus kapines Suvalkų pusėje, užkirsdami mums kelią. Budrevičius liko paimtas bolševikų nelaisvėn, o aš su karininku Juozapavičium norėjome Nemunu joti, bet arkliai ledu nenorėjo eiti, tai teko joti per tiltą. Iš visų pusių švilpė kulkos, riksmas – „stoj“. Dauguma žydų šaudė iš langų. Nežinau, kaip gyvas išsprukau, bet karininkas Juozapavičius jau manęs nebeprisivijo, jis krito ant tilto. Pirmas pulkas iškriko į dvi puses. Viena traukė į Simną, antra į Balbieriškį. Simne susirinko arti 180 savanorių ir pora dešimčių karininkų. Vadovauti pulkui ėmė karininkas Čaplikas. Pas visus ūpas buvo nupuolęs. Buvo nutarta vykti į Marijampolę. Pasilsėję kiek Simne, pastotėmis vakare išvykom Marijampolės link. Žalioje girioje už Krosnos mūsų ešelonui pastojo kelią vietinių bolševikų gauja. Prasidėjo šaudymas, tapo nukautas karo vald. Ruzga ir sužeistas karininkas (pavardės neatsiminu). Išbuvę porą dienų Marijampolėje, kur susirinko visas pulkas ir sužinoję, kad bolševikai vokiečių tapo išvykti iš Alytaus, kurie tam tikslui buvo pasiųsti iš Suvalkų, pulko vadas Čaplikas man įsakė išsirinkus 30 savanorių vykti į Alytų komendantu, sutvarkyti kareivius ir surinkti išgrobtą pulko turtą. Sunku tai buvo atlikti, nes vokiečių komendantūra visokiais būdais trukdė ir mažai tesiskaitė su mumis. Visgi buvo išgelbėta dalis sandėlio su grūdais, surasta pas vietinius gyventojus gyvulių, arklių ir karininkų bei kareivių daiktų, kurie buvo pagrobti. Atėjęs į Alytų radau sergantį ligoninėj karininką Bilminą, kuris per bolševikų okupavimą Alytuje gulėjo ligoninėje ir kuris labai nudžiugo mane pamatęs.

Po iškrikimo iš Alytaus, maniau, kad sunku bus sukurti kariuomenę mūsų brangiajai Tėvynei apginti nuo bolševikų, bet kada per kelias dienas Marijampolėje susirinko visas pulkas, pajutau ir įsitikinau, kad Lietuva gyvuos, nes turi narsuolių sūnų, kurie pergyvens visokius sunkumus, gal dar ir nekartą bus išblaškyti stipresnių priešų, bet atsikvėpę vėl susijungs į vieną būrį, vadovaujant savo vadui ir su didesniu įnirtimu, dantį grieždami, nesiskaitydami su priešų jėga, gins savo šventas teises, gins savo nepriklausomybę, gins ir reikalaus to, kas mums priklauso.

Kapitonas Mikelėnas

II.

1918 m. spalių mėnesį vokiečiai pradėjo kraustytis iš mūsų apskrities (Biržų–Pasvalio). Žmonės nerimavo, nes gerai žinojo, kad paskui vokiečius slenka bolševikų gaujos. Nuo mūsų Valdžios iš Vilniaus niekas mūsų apylinkėj jokių instrukcijų, kas reikia veikti neturėjo. Kantrybės pritrūkęs laukti lapkričio 14 d. išvykau Vilniun sužinoti apie padėtį.

Kaišiadoryse gavau laikraštį „Aidas“, kuriame buvo įdėtas Tautos Tarybos atsišaukimas, kurti vietose komitetus ir periminėti visą valdžią nuo vokiečių. Norėjau su tuo laikraščiu kuo greičiausiai skubėti namo, bet pamąstęs, baigiau vykti Vilniun sužinoti, ar jau turime kariuomenę, nes mane, kaip karį, tas už vis labiau interesavo. Vilniuj, šv. Jurgio prospekte, beieškodamas Tautos Tarybos sutikau karininką Juozapavičių, su kuriuo dar Rusijoje tarnavau Vitebsko lietuvių batalione. Jis man patarė vykti į Apsaugos Ministeriją, kuri buvo namuose 11 Nr. Šv. Jurgio prospekte, beieškodamas Tautos Tarybos sutikau karininką Juozapavičių, su kuriuo dar Rusijoj tarnavau Vitebsko lietuvių batalione. Jis man patarė vykti į Apsaugos Ministeriją, kuri buvo namuose Nr. 11, šv. Jurgio prospekte. Tenai radau keletą karininkų. Vieni iš jų jau galutinai buvo įstoję tarnauti ir turėjo visokių paskyrimų Apsaugos Ministerijos Štabe, kiti buvo atvykę tik pasiteirauti, kaip ir aš. Visų ūpas buvo pakilęs, susispietė grupėmis, kalbėjosi apie reikalingumą kurti kariuomenę, bet jokio aiškaus nusistatymo nebuvo. Buvo tik nutarta pradėti organizuoti vieną pėstin. pulką Vilniuje. Pulko vadu buvo kapitonas Glovackis, adjutantu praporščikas Usanis. Aš tuojau padaviau pareiškimą, kad mane priimtų tarnauti pulkan, nes tarnauti Lietuvoj kariuomenėj buvo mano svajonė. Kadangi Vilniun buvau atvykęs tik informacijos tikslu, tai turėjau dar grįžti namo pasiimti reikalingų daiktų ir papasakoti, kas dedasi Vilniuje.

Leido labai nenoromis ir tik 3 dienomis, man aiškino, kad greitu laiku būsiu reikalingas pulke. Sugrįžus man iš namų pasirodė, kad aš dar nesiskaitau pulke, nes mano pareiškimas kažin kur žuvo, turėjau paduoti kitą pareiškimą. Mane pasiuntė apsigyventi Artilerijos kareivinėse už Neries upės. Tenai radau štabs-kapitoną Adamkavičių, štabs-kapitoną Svilą, praporščiką Povilaitį ir praporščiką Mikelėną. Tuo laiku pulko vadu vieton kapitono Glovackio buvo paskirtas pulkin. Galvydis-Bikauskas. Gyvenimas buvo nuobodus, nes darbo jokio nebuvo, išskyrus dežuravimą Apsaugos Ministerijos Štabe ir Tautos Taryboj per posėdžius. Mums organizuotis sąlygos buvo nepatogios, mieste ir apylinkėje žmonės dauguma sulenkėję, į mūsų kariuomenę stoti maža atvykdavo. Iš toliau maža kas žinojo apie kariuomenės kūrimąsi, jei kas ir žinojo, tai atvykti buvo sunku, nes traukiniai vaikščiojo nereguliariai ir pinigų kelionei reikėjo nemaža. Tuo laiku mūsų priešai lenkai ir bolševikai sparčiai organizavosi.

Mes prašėme, kad komandiruotų mus į provincijas su įgaliavimais ir aprūpintų šiek tiek lėšomis. Per trumpą laiką žadėjom suformuoti nemažus būrius, bet nekomandiravo. Valdžia galutinai nebuvau nusistačiusi, kur kurti kariuomenę, buvo net pasiūlymų pasitenkinti milicija, nes su savo kariuomene nepajėgsim atsispirti nė prieš vieną iš savo priešų. Buvo net išsireiškimų „kas su ginklu kariauja, tas nuo jo ir žūsta“. Bet dauguma karių vilties nebuvo nustoję, nežiūrint į skaičių ir visas kliūtis tęsti darbą toliau kariuomenės formavime.

Pritrūkdavom pinigų, atsitikdavo, kad nebeturėdavom už ką papietauti. Dusyk lapkričio 13 ir 30 d. buvo išduota avanso karininkams nuo 50 iki 100 markių. Viso pulko karininkams per tuos du sykius išduota 475 rubliai. Kareiviams išdavinėjo maistpinigius po 2 rublius dienai (prasimaitindavo labai sunkiai.). Pirmą sykį išdavė kareiviams maistpinigius lapkričio 16 d., 2 kareiviams viso 4 rublius. Už lapkritį mėnesį kareiviams iš viso buvo išduota maistpinigių 721 rublis 50 skat. Pirmus pinigus pulkas gavo lapkričio 15 dieną 1000 markių, 19 d. – 1000 markių, 21 d. – 400 markių, 28 ir 29 d. – 200 markių, iš viso 2 800 markių.

Pirmutiniais savanoriais laikomi nuo lapkričio 16 d. Jonas Kvietkauskas ir Konstantas Kučinskas. Savanorių atvykdavo labai maža, iki gruodžio 17 d. teprisirinko tik 64 kareiviai, 32 pasiliko Vilniuje ir 32 išvyko Alytun su pulku. Tuo laiku buvo paskirtas vice-ministeriu generolas Kondratavičius, kuris buvo tiktas rusofilas, jam rūpėjo atstatyti monarchinė Rusija, o ne Lietuva. Visur buvo proteguojami rusai, patsai kalbėdavo tiktai rusiškai. Kondratavičiui viešpataujant rusų karininkų prisirinko gana daug, kurie buvo sukūrę net tris pulkus. Pulkas susidėjo iš kuopų, batalionų vadų ir pulko vado. Visi trys pulkai turėjo 2 kareivius, kurie buvo kažin kur sumedžioti grįžtant iš vokiečių nelaisvės.

Visų pirma jie sudarė sąrašus karininkams ir pareikalavo algos, bet patyrė, kad Lietuvos Valdžia pinigų neturi ir algų nemoka, tai po vieną pradėjo nykti. Pašalinus generolą Kondratavičių ir pradėjus bolševikams artintis prie Vilniaus, jie visai išnyko. Lietuviai karininkai buvo labai nepatenkinti Kondratavičiaus veikimu, ir net grūmodavo, žinoma, patylom, nuimti jam rusų pagonus ir sykiu su jo rusais išvyti lauk. Gruodžio 10 d. buvo išgauti iš vokiečių pirmi šautuvai, iš viso 100 rusiškų šautuvų ir 15 tūkstančių šovinių. Tuos ginklus mums jau senai prižadėjo vokiečių valdžia, bet išgauti juos reikėjo daug triūso ir energijos, ypač išgaunant pasidarbavo praporščikas Gladutis,m – buvo du syk areštuotas, kol išgavo. Išgavus šautuvus ūpas pas visus pakilo, nes jau galėjom kuo atsispirti, jei kas užpultų, o tais laikais Vilniuje buvo galima viso laukti. Lenkai dieną gatvėje puldinėdavo mūsų kareivius ir plėšdavo nuo kepurių lietuviškus ženklelius.

1-mam pulkui vietą kurtis buvo paskirta Alytaus kareivinėse. Visi labai laukėme tos dienos, kada galėsime išvykti Alytun, nes tikėjomės, kad tenai pulko organizavimas eis sparčiau. Dar prieš išvažiuojant iš Vilniaus karininkai Svila ir Žilinskas slaptai nupirko nuo vokiečių kareivių 4 kulkosvaidžius ir apie 20 žiūronų. Pirmutinę virtuvę pasiskolinom nuo vokiečių Vilniaus stotyje išvažiuojant Alytun, žinoma, jiems nematant. Gruodžio 17 dieną 6 val. ryto pulkui buvo įsakyta išvykti Alytun. Pulkas išvyko 8 vagonuose, iš viso 25 karininkai, 3 vald., 1 gydytojas ir 32 kareiviai. Gruodžio 18 d. 7 val. vakaro buvom Alytuje. Atvykus Alytun pulkas pradėjo sparčiai augti. Gruodžio 21 d. buvo pradėta formuoti 1 pėst. kuopa, kuopos vadu paskirtas poručikas Musteikis ir tą pačią dieną pradėtos vesti pamokos su savanoriais. Visi karininkai su dideliu noru ėmėsi mokytis, nors iš sykio karininkui teišpuolė po du kareivius. Kad ir atvykdavo daugiau savanorių kaip Vilniuj, taip gruodžio 22 d. atvyko 13 savan., bet ne tiek daug, kad galėtų pakakti. Todėl gruodžio 21 d. buvo komandiruoti į apylinkės parapijas agituoti šie karininkai: poruč. Tumas, praporšč. Černiauskas, poruč. Šulga, kapit. Ladyga, poruč. Čaplikas, poručik. Žemaitis, praporšč. Skimundris, praporšč. Talevičius ir gydytojas Janulionis (važiuojantiems buvo išduota po 100 markių kelionei). Agitacijos vaisiai buvo dideli, nuo gruodžio 27 d. savanoriai pradėjo plaukti didelėmis partijomis.

Gruodžio 27 d. atvyko 51 savan., 28 d. – 29 sav., 29 d. – 55 sav., 30 d. – 50 sav., 31 d. – 73 sav., sausio 1 d. – 46 sav., 2 d. – 22 sav., 3 d. – 21 sav., ir toliau gausiai atvykdavo. Gruodžio 29 d. pradėta formuoti 2 pėst. kuopa, kurios vadu paskirtas poručik. Žemaitis. Gruodžio 31 d. paskirtas 1-mo bataliono vadas kapit. Ladyga. Prisirinko savanorių nemaža, bet nebuvo kuo juos maitinti ir apvilkti. Tada buvo komandiruojami karininkai su ginkluotais kareiviais į aplinkinius dvarus rekvizuoti maisto ir arklių. Kur didesnis dvaras, buvo imama po 2 poras arklių su pakinktais ir vežimais, ir dar50 pūdų rugių, kur mažesnis – 1 porą arklių ir 25 pūdus rugių. Gerų arklių nebegalima buvo rasti, nes dvarininkai jau su geresniais išvykę buvo į lenkų kariuomenę. Už rekvizuotus arklius paskiau savininkams buvo užmokėta.

Taip pat išgavus pinigų buvo nuskirta komisija maistą supirkinėti vietoje. Žmonės su dideliu noru atveždavo parduoti visokių produktų, kiti net pinigų neimdavo. Su rūbais ir avalyne buvo sunkiau, reikėjo vaikščioti su medinėmis klumpėmis ir vyžomis, kas ką turėjo. Atsiradus pinigų nemaža drabužių ir avalinės buvo supirkta nuo vokiečių kareivių, taip pat iš jų supirkta ir ginklų.

Pulk. leit. Genys

„Mūsų žinynas“. 1923 m. Nr. 15, p. 479–484.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas