Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris – Žaibas

Arturas Čiras

Mes eisim jauni, kaip pavasarį upės,

Kol Nemunas savo krantuos nesustos…

Kovoti ir kurti, jei reiktų ir mirti

Už ateitį naują lietuvių tautos

                             Benediktas Labenskas-Kariūnas

Vaclovas Voveris - Žaibas

Vaclovas Voveris – Žaibas

1949 m. kovo 7 d. Dainavos apygarda neteko vieno iš geriausių kovotojų – Vaclovo Voverio-Žaibo. Jo vardas neatsiejamai susietas su partizanine veikla Dainavos apygardoje. Su jo vardu surišti geriausi laimėjimai ir todėl šio puikaus partizano atminimas bus visada gyvas ne tik Laisvės kovų sąjūdžio, bet ir visos tautos tarpe

Vaclovas Voveris gimė 1922 m. vasario 17 d. Trakų apskr. Onuškio valsč. Bakaloriškių k. Daugiavaikėje darbščių ūkininkų Viktorijos ir Andriaus Voverių šeimoje augo devyni vaikai: penkios dukterys ir keturi sūnus. Vaclovas buvo jauniausias iš sūnų. Mėgo drožinėti. Mokytis jam sekėsi, tačiau pavyko baigti tik šešis pradžios mokyklos skyrius, nes reikėjo pavaduoti sergantį tėvą. Tuo metu Vaclovas buvo vienintelis namuose likęs vyras: Turėjo 15 ha nederlingos Dzūkijos žemelės. Boleslovas gyveno Latvijoje, Vladas tarnavo kariuomenėje, o Jonas jau buvo miręs. Vaclovui teko ir žemę arti, ir statybininku dirbti, nes Voverių šeima tuo metu statėsi naują namą vienkiemyje. Tėvui susirgus, statybos sustojo. Vis dėlto 1936 metais namas buvo baigtas, iškastas šulinys, užveistas sodas, pastatytas kluonas, tvartai, kiti trobesiai.

Vokiečių okupacijos metais Vaclovas kartu su kitais kaimo vyrais saugojo gimtąjį Bakaloriškių kaimą nuo plėšikaujančių sovietinių diversantų. Raudoniesiems partizanams 1943 m. gruodį Smaliuose nužudžius Voverių giminaičius Joną Voverį ir jo nepilnametį sūnų, Vaclovas kartu kaimynu Jonu Kazlausku, Stasiu Kukliu, Jonu Dambrausku ir kitais kaimynais iš Bakaloriškių įkūrė kaimo savigynos būrį. Turėjo ginklų, kuriuos 1941 metais traukdamiesi rusai buvo miške palikę visą sunkvežimį. 1944 m. balandžio 12 d. raudonieji partizanai sudegino 40 sodybų Bakaloriškių kaimą ir nužudė keletą žmonių. Jų užpuolimas buvo toks netikėtas, kad Bakaloriškių savisaugininkai iš pradžių sutriko, o vėliau, jau atsipeikėję ėmė banditus vytis; gerokai jiems įpliekė. Tie paniškai traukėsi į savo irštvą Rūdninkų girioje, nesitikėję iš kaimiečių tokio atkirčio. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, raudonieji partizanai tapo sovietų valdžios atstovais ir savo kerštą nukreipė į žmones, ginančius savo tėviškę. Vaclovas suprato, kad jam likti namuose pavojinga ir nesvyruodamas pasirinko mišką. Jo pasirinkimą sustiprino ir dar vienas įvykis, kai vos tik rusams įžengus į Lietuvą. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai, buvo paskelbta Lietuvos vyrų mobilizacija į okupacinę kariuomenę. Broliai Vladas ir Vaclovas Voveriai nutarė svetimiesiems netarnauti. 1944 metų rugpjūčio mėnesį, Vaclovui pjaunant avižas netoli namų, Voverių sodyba buvo apsupta enkavedistų. Vaclovas pasileido bėgti į mišką. Tačiau enkavedistai jį pastebėję pradėjo šaudyti iš visų pusių ir sunkiai sužeidė. Jam pavyko pasislėpti tankiuose krūmuose. Ir tik vėlai vakare, kai jau enkavedistai pasitraukė, jis gerokai nukraujavęs grįžo į namus. Čia buvo rūpestingai sutvarstytas ir išvežtas į Varėnos ligoninę. Ten jam padarė operaciją ir jis pasveiko. Grįžęs iš ligoninės Vaclovas jau buvo susiformavęs keršytojas ir Lietuvos laisvės kovotojas.

Supratęs, kad namie likti pavojinga, Vaclovas 1944 m. rugsėjo 1 d. išėjo partizanauti. Iš pradžių jis sudarė 20 partizanų būrį iš buvusių kaimynų Jono Kazlausko, Vytauto Kuzmicko ir kitų, dalyvavusių savisaugos būryje ir jau patikrintų kautynėse. Vėliau būrys, veikęs Alytaus aps. Daugų ir Alovės vls., padidėjo iki 50 ir 70 kovotojų ir buvo pavadintas Geležinio Vilko vardu. Jam vadovavo Vaclovas Voveris-Žaibas.

1944 m. lapkričio 25 dieną enkavedistai areštavo tėvą Andrių Voverį ir abi Žaibo seseris – Vandą ir Eleonorą. Mamos, Viktorijos Voverienės tą dieną namuose nebuvo ir ji arešto išvengė. Voverių sodybą enkavedistai padegė. Tėvą su dukromis uždarė Trakų kalėjime. 1945 metų ankstyvą pavasarį Andrius Voveris, neatlaikęs kankinimų Lukiškių kalėjime, reikalaujant išduoti sūnus Vladą ir Vaclovą, tardymo metu mirė, ar buvo užmuštas. Seserims Eleonorai ir Vandai Voverytėms bylos nesudarę ir Lukiškėse išlaikę iki 1945 m. spalio 25 dienos, jas išleido. Abi prisiglaudė pas savo seserį Marytę, nors ji gyveno su mažais vaikais viename kambarėlyje. Vėliau abi seserys išėjo į pasaulį ieškoti darbo ir duonos.

1945 m. gegužės mėn. būrys tapo Dzūkų, o nuo 1946 m. sausio mėn. – Merkio (vėliau Kazimieraičio) rinktinės dalimi. Kartu su savo pavaduotoju Ričardu Golšteinu-Lordu būrio vadas 1946 m. liepos 30 d. susitiko su Daugų sovietų įgulos viršininku mjr. Buiko ir įteikė jam reikalavimus nevežti žmonių į Sibirą ir nesodinti politinių kalinių į kalėjimus. 1947 m. rugsėjo 24–25 d. Vaclovas Voveris-Žaibas dalyvavo Dainavos apygardos partizanų posėdyje. 1948 m. lapkričio 10 d. Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago įsakymu Nr. 15 jis paskirtas Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės vadu. Kartu ėjo ir Dainavos apygardos vado pavaduotojo pareigas.

Partizanai savo vadu Žaibu pasitikėjo, nes jis buvo veiklus, sumanus ir drąsus. Vaclovas Voveris-Žaibas vadovavo 28 kautynėms, per kurias buvo nukauta apie 300 sovietų įgulos kareivių, per 40 karininkų ir stribų. Didžiausios kautynės įvyko 1945 m. vasario 7 d. Trakų aps. Onuškio vls. Migučionių k. Tada Juozo Matukevičiaus-Vilko vadovaujamas partizanų junginys, kurį sudarė Vaclovo Voverio-Žaibo ir Jono Dambrausko-Siaubo partizanų būriai, kelias valandas kovėsi su NKVD vidaus kariuomenės 25-ojo šaulių pulko kareiviais. Kautynėse buvo nukauta 12 (kitais duomenimis – 15) enkavėdistų. 1945 m. vasario 23 d. Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujami partizanai prie Alytaus aps. Daugų vls. Kančėnų k. surengė pasalą įsisiautėjusiems Daugų stribams ir 9 jų nukovė. 1945 m. birželio 14 d. Alytaus aps. Alytaus vls. apsupti partizanai kovėsi Varčios mūšyje, iš kurio jiems pavyko pasitraukti su nedideliais nuostoliais. 1946 m. lapkričio 15 d. prie Alytaus aps. Daugų vls. Purvelių – Rakatanskių k. jie sunaikino visą 18 asmenų Daugų sovietinę įgulą, tarp jų ir MVD viršininką. 1948 m. gegužės 8 d. Alytaus aps. Alytaus vls. Staniuliškių k. laimėjo kautynes su stribais. Tų pačių metų spalio 27 d. Trakų aps. netoli Onuškio surengė pasalą ir susprogdino sunkvežimį su 19 Onuškio vls. sovietinės įgulos kareivių.

Vaclovas Voveris-Žaibas buvo tikras karys, genialus partizaninės kovos strategas, tačiau prieš klastą jis pasirodė bejėgis. MGB agentams K. Kubilinskui-Varnui (garsiam LSSR poetui) ir A. Skinkiui-Rytui išdavus apygardos vadavietę, 1949 m. kovo 7 d. Alytaus aps. Daugų vls. Kalesninkų miške MGB vidaus kariuomenės 34-asis šaulių pulkas vykdė karinę-čekistinę operaciją. Jos metu sunaikinti 2 Dainavos apygardos štabo bunkeriai – prie Žemaitėlių ir Jotiškių k. Viename – Dainavos apygardos štabo – bunkeryje MGB agentai Rytas ir Varnas nušovė miegantį Benediktą Labėną-Kariūną (Šarūno rinktinės vadą, nuo 1948 m. lapkričio mėn. laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas). Kitame – Kazimieraičio rinktinės štabo – bunkeryje žuvo 4 partizanai: Jonas Kazlauskas-Šermukšnis (Kazimieraičio rinktinės Geležinio Vilko tėvūnijos būrio vadas), Viktoras Kazlauskas-Vanagas (Kazimieraičio rinktinės ir Geležinio Vilko tėvūnijos štabo viršininkas), Petras Šilanskas-Labutis ir Vaclovas Voveris-Žaibas (Dainavos apygardos vado pavaduotojas, Kazimieraičio rinktinės vadas).

Už šaltakraujiškai miegantį nužudytą Kariūną ir išduotą Žaibo vadavietę, kur žuvo 4 partizanai, Lietuvos duobkasiai Kostui Kubilinskui dosniai atseikėjo Judo sidabrinius – 7 300 rublių…

Paminklas Vaclovui Voveriui-Žaibui ir jo bendražygiams Kalesnykų miške

Paminklas Vaclovui Voveriui-Žaibui ir jo bendražygiams Kalesnykų miške

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, apgailėdamas savo seniausią bendražygį V. Voverį-Žaibą ir išreikšdamas panieką ir neapykantą išdavikams, dienoraštyje apie tai rašė: „Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esame tavęs reikalingi? Žiūriu pasilenkęs į bunkerio duobės gilumą, tyrinėju ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisi tragedija. Ir aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nurodai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su pragaru ir kovėsi! Koks baisus turėjai būti savo priešams! Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra… Ir mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! O, jeigu jūs mums patektute į rankas! Ištisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajaustumėte ant savo kailio, kaip miršta išdavikai.“

Žuvusiųjų palaikai buvo niekinami MGB Alytaus apskrities skyriaus kieme. Jų užkasimo vieta nežinoma. 1950 m. Vaclovas Voveris-Žaibas apdovanotas visų laipsnių Laisvės Kovos Kryžiais (su kardais ir be kardų), jam suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas. 1997 m. gruodžio 22 d. Vaclovui Voveriui-Žaibui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (šiuo metu – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), o Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu – kapitono laipsnis (po mirties).

1950 m. Pietų Lietuvos srities partizanų laikraštyje „Partizanas“ apie įžymųjį Laisvės kovotoją Žaibą taip rašoma:

Žaibas pradėjo partizanauti nuo pat pirmųjų antrosios bolševikinės okupacijos dienų. Jis ir dar keletas kitų kovotojų (Vilkas, Rugys ir kt.) padėjo pirmuosius pagrindus partizaniniam judėjimui Onuškio, Daugų ir kt. valsčiuose. Žaibo pastangomis buvo sukurta Geležinio Vilko tėvūnija, kurios ilgamečiu vadu buvo jis pats. Sunkų organizacinį ir kovos kelią Žaibas turėjo nueiti 1944-1945 ir iš dalies 1946 m., tai yra tada, kai dar nebuvo tinkamo ryšio ir veiksmingos aukštesniosios vadovybės, galinčios tinkamai koordinuoti partizanų veikimą ir kada atskirų organizacinių vienetų veikla ir veiksmai buvo vykdomi tų vienetų vadų asmenine iniciatyva.

Labiausiai Žaibas pasižymėjo kautynių su priešu metu. Tokios kautynės Žaibą išryškino, kaip baimės ir pralaimėjimų nežinantį vadą. Žaibas vadovavo 28-ioms kautynėms, neskaitant daugelio mažesnio pobūdžio susidūrimų su priešu. Tų kautynių metu buvo nukauta daugiau kaip 300 MVD (jų tarpe apie 40 karininkų), istrebitelių ir kt. dvidešimt aštuonerios kautynės ir visos laimėtos. Ar tai ne pats geriausias įrodymas, jog Žaibas buvo puikus karys ir vadas.

Paminėtinos šios kautynės, kurioms vadovavo Žaibas:

1945 m. vasario 6 d. Miguičionių km., Onuškio valsčiuje keli šimtai MVD-istų nakties metu apsupo pastovyje buvusius partizanus. Daugiau kaip pusę paros užsitęsė aršios kautynės ir priešas galų gale buvo atstumtas ir išskaidytas, palikęs daugiau kaip 60 nukautų ir daug įvairių ginklų. Šiose kautynėse žuvo 7 partizanai ir 3 buvo sužeisti.

1945 m. vasario mėn. Kančėnų km., Daugų valsčiuje, Žaibui vadovaujant pasaloms, surengtoms Daugų miestelio istrebiteliams, buvo nukauta 12. Savų nuostolių neturėta.

1946 m. lapkričio mėn. 14 d. Rakatanskų km., Daugų valsčiuje, vadovaujant Žaibui ir Rugiui, buvo surengtos pasalos MVD-istams ir istrebiteliams, kurių metu nukauta 18 MVD-istų ir istrebitelių, jų tarpe 5 karininkai. Partizanų nuostoliai – 1 nukautas ir 3 sužeisti.

1948 m. gegužės mėnesį Stanuliškių kaime, Alytaus valsčiuje Žaibo vadovaujamas partizanų junginys pastojo kelią istrebiteliams, platinusiems obligacijas. Nukauti 8 istrebiteliai.

1948 m. rugsėjo mėnesio 9 dieną Židonių kaime, Alovės valsčiuje Žaibas su savo vyrais nukovė 7 istrebitelius.

1948 m. spalio 27 dieną, norėdamas išprovokuoti MVD-istus, Žaibas pasiunčia partizanų grupelę sustabdyti į Onuškio miestelį važiavusią automašiną su keleiviais. Partizanai, įvykdę užduotį, pasišalino. Apie tai sužinoję MVD-istai tuo pačiu sunkvežimiu išskubėjo link įvykio vietos, tikėdamiesi suradę užklupti partizanus. Jie, žinoma, juos „užklupo“, užvažiavę ant pakastos minos. Tuo būdu buvo sunaikinta 18-ka MVD-istų, t. y. beveik visas Onuškio miestelio garnizonas.

Šių kautynių sėkmingumą didžia dalimi galima aiškinti tuo, kad pats Žaibas buvo drąsus, šaltas, niekad nepametęs orientacijos ir nesvyruojąs kritiškiausiais momentais. Ta ugnimi plieskianti drąsa, tas nesukrečiamas pasitikėjimas savo ginklu, savo kovos draugais, pagaliau visada giliu rimtumu dvelkianti graži Žaibo išvaizda veikė visus partizanus taip, kad šie, iš anksto įsitikinę kautynių sėkmingumu, laimėdavo vienas kautynes po kitų.

Mirties šmėkla negalėjo Žaibo sustabdyti nuo pasirinkto vieno ar kito pavojingo žygio. Arba laisvė, arba garbinga mirtis, bet jokiu būdu ne ilgas gyvenimas raudonojoje vergijoje – toks buvo Žaibo tikslas. Ir tada, kai Žaibas MVD-istų buvo labai sunkiai sužeistas, jam sunku buvo jausti artėjančią mirtį vien jau dėl to, kad priešui už tai nebuvo atkeršijęs. Tik laimingų aplinkybių dėka Žaibas tada liko gyvas. Už kelių mėnesių priešas vėl turėjo progos Žaibą pažinti, kada šis su savo keliais vyrais sunaikino visą Onuškio miestelio „valdžią“.

Žaibas buvo baisus raudoniesiems ne tik dėl to, kad jis juos – šlykščiausius Tėvynės priešus – kiekviena proga naikino, bet ir dėl to, kad jis gyventojų tarpe turėjo didelį pasitikėjimą, autoritetą, kad jis buvo gyventojų gerbiamas ir mylimas, kaip taurus kovotojas dėl tėviškės laisvės, šeimą ir gyvybę aukojo kitų gerovei ir laimei.

Bolševikinė spauda žaibui apjuodinti negailėjo pačių juodžiausių spalvų. Jis buvo jiems ir buržuazinis nacionalistas, ir buožė, ir žudikas, ir smaugikas, ir taip be galo. Tačiau vien šios spaudos nenormalus, juokingai isteriškas tonas sakyte sakė, jog tai buvo daroma sąmoningai, norint sumažinti gyventojų pasitikėjimą Žaibu. Žaibas nebuvo nei buožė, nei koks buržuazinis nacionalistas, o juo labiau žudikas. Jis buvo kilęs iš tos pačios lietuviško kaimo liaudies, kuri visada buvo susirišusi gyvybiniais ryšiais su savo gimtąja žeme ir kuri visada priešindavosi tiems, kurie kėsinosi į jos laisvę.

Žaibas buvo baigęs 6 pradinės mokyklos skyrius, todėl jo patyrimas, išsilavinimas, iniciatyva ir gabumai, kuriuos jis parodė vadovaudamas partizanų daliniams, juo labiau yra stebėtini.

1948 m. lapkričio 25 d., atsižvelgiant į nuopelnus ir parodytus sugebėjimus bei didelį patyrimą, Žaibas Dainavos apygardos vado buvo paskirtas Partizano Kazimieraičio rinktinės vadu, prieš tai atžymėtas trimis Narsumo Juostelėmis, o 1949 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Prezidiumo pirmininko aktu buvo pakeltas į partizano leitenanto laipsnį.

1949 metų kovo 7 dieną, bolševikų šnipams – provokatoriams Kostui Kubilinskui ir Algirdui Skinkiui išdavus priešui rinktinės vadavietę, Žaibas, didvyriškai kaudamasis, žuvo. Koks buvo jo kaip partizano gyvenimas, tokia didvyriška buvo ir jo mirtis. Keturiasdešimčia sunkvežimių atvažiavę MVD-istai apsupo 4-5 žiedais vadavietę, kurioje tuo metu buvo Žaibas. Išsprogdinęs vadavietę ir būdamas beviltiškame apsupime, Žaibas kovėsi paskutinį kartą… keliasdešimt užmuštų MVD-istų, slapta sumestų į sunkvežimius, liudijo, jog Žaibas ir su juo buvusieji draugai pardavė savo gyvybes pačia brangiausia kaina.

Kitą dieną Žaibo ir su juo žuvusių trijų draugų lavonai buvo išmesti Alytaus MVD būstinės kieme. Susirinkę partiečiai įvairiausiais būdais tyčiojosi ir šėlo prie lavonų. Nelaimingi, sužvėrėję apakėliai nejautė, kad tuo jie tyčiojasi iš savęs, iš visos savo santvarkos, kurios vienintelė „demokratinė“ priemonė patraukti paskui save lietuvių tautą buvo tūkstančių laisvės kovotojų partizanų lavonų niekinimas iš pradžių viešai gatvėse ir turgavietėse, o vėliau pusiau viešai – tvartuose, sąšlavynuose.

Dainos, skirtos Žaibo atminimui

ŽAIBUI

Iš krašto, kur Dzūkija visi vadina,

Palikęs senuosius tėvus, išėjai —

Kovoti už Laisvę, mieląją Tėvynę,

Aukoti save vien tik jai.

 

Naikindamas priešus, globodams draugus,

Ne kartą tu mirčiai žvelgei į akis.

Sužeistąjį draugą nešei per miškus,

Atimdamas priešui viltis.

 

Kuklus tu buvai ir didžiuotis nemėgai,

Nors vardą kovon Žaibo pasirinkai.

Į kovą ėjai drąsiai ir ryžtingai —

Mirties nebijojai visai.

 

Tu, sniegui antrajam iškritus, išėjai,

Palikęs gyvent tris draugus pamiškėj,

Bet Dievas taip leido, neilgai viešėjai —

Žuvai bekovodams tenai.

 

Tikėjais, vėl dieną praleidęs laimingai,

Sugrįžti atgal, pas savuosius draugus,

Bet, priešui apsupus, kovojai garbingai,

Užmušdamas jųjų vadus.

 

Iš degančio namo laimingai išbėgai,

Sunaikinęs keturis priešus staiga,

Vėl kautis turėjai, slapukus sutikęs —

Sušvitęs, Žaibeli, dingai.

 

Lietuvos žemelėj ilsėkis, drąsuoli —

Mes, likę gyvi, vis kovosim toliau,

Išnaikinsim priešus, išvysim grobuonis.

Ir laisvė sušvis mums tuojau.

 

ŽAIBUI

O Žaibe, didvyri Dzūkijos,

Nuo žiaurių čekistų žuvai,

Tu gyvybę Tėvynei aukojai,

Našlaičiais draugus palikai.

 

Laukuose gegužis keliauja

Ir žydi įvairiais žiedais.

Mano lūpos siunčia tau dainą

Su sielos supintais skausmais.

 

Anksti, kai rytą teka saulė,

Ar ji vakarais nusileis,

Regiu išblyškusį jo veidą

Ir mėlynas lino akis.

 

Paklausyk, kaip gegutė kukuoja

Tarp medžių žaliųjų šakų

Ir berželiai jaunučiai svyruoja

Prie duobės, užgriautos smėliu.

 

O Žaibe, Dzūkijos didvyri,

Nuo žiaurių čekistų žuvai.

Tu Tėvynei gyvybę aukojai,

Raudoti mane palikai!

E. A.

Šaltiniai ir literatūra:

1.    LCVA, f. R-666, ap. 1, b. 5, l. 230, 233–233ap.

2.    Gaškaitė N. Pasipriešinimo istorija: 1944–1953 metai. Vilnius, 1997, p. 38, 87, 91, 94, 178, 208, 209, 212, 216, 217.

3.    Laisvės kovotojas partizanas – Žaibas. // Provincija (Alytus). 1990 m. balandžio 4 d. Nr. 12, p. 2, 3.

4.    Kaziulionis V. Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai. Varėna, 2005, p. 195.

5.    Ledas V., Rimkus H. Sušaudytos dainos. Vilnius, 1990, p. 6, 35, 166.

6.    Rimkus H. Lietuvos partizanų Dainavos apygardos kronika 1944–1954 m. (rankraštis). Alytus, 1998, p. 3, 7, 9, 12, 13, 15, 18.

7.    Voverienė O. Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas. Vilnius, 2007, p. 23–33, 72–73, 160–170.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas