Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Filmas „Leitis“ – istorinio epo serialo apie viduramžių Lietuvą pradžia

Laimutė Vasiliauskaitė – Rožukienė

NMMB atstovė Aida Vėželienė kalbina filmo Leitis režisierių ir scenarijaus autorių Andrių Bartkų. L.Vasiliauskaitės-Rožukienės nuotr.

Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje,Vilniuje, žiemai baigiantis rodytas istorinis filmas „Leitis“ ir susitikta su filmo kūrėjais.

Nepelnyta 15 min.lt filmo kritika. Premjera, pasirodo, jau įvyko pernai, Lietuvos šimtmečio garbei, liepos 6-ąją. Tuomet apie filmą (15min.lt) Monikos Gimbutaitės straipsnis man atrodo perdėm kritiškas (nieko teigiamo, ar gali taip būti? Argi daug turime lietuviškų filmų apie viduramžius? Ypač dabartiniais laikais…).

Kritikuota viskas: pirmiausia filmo trukmė: tik 44 min., o pavadintas juk istoriniu epu; neaiškus siužetas (kur link konkrečiai joja žvalgas leitis su būsimuoju (pasak, jos beveik skystablauzdžiu) leičiu (prieštarauju: betgi tai ne dokumentinis, o meninis filmas; o pirmas žygis visada būna jo dar nepatyrus); per daug gražios (baltais rūbais apsirėdžiusios) laumės, ypač pagrindinę laumę vaidinanti modelis (aha, modelis, niekur nebuvo skelbta…) Karolina Toleikytė (betgi jos yra vizija gailių miške besiilsintiems kariams); prie užstalės sėdintys (pirma scena) pilvoti lietuviai neatitinka to laikmečio karių kūno standarto (manau, prancūzų istoriniuose meniniuose filmuose jų pilvai dar didesni, pvz., vaidinant Depardje, kt., vėlgi juk tai ne dokumentika); 15 min.lt kultūros redaktorė Monika Gimbutaitė (tokia garbinga pavardė…) savo filmo recenziją pavadino netgi Istoriniu epu, kurio nenusipelnėme

Prieš filmo peržiūrą NMMB darbuotoja Aida Vėželienė kalbino filmo kūrėjus. Režisierius ir scenarijaus autorius Andrius Bartkus pabrėžė, kad XIII a. (ypač 1247–1248 m.) buvo labai sudėtingas gūdus (prietarų) laikotarpis: kiekviename žingsnyje lemdavo burtai, todėl labai domėtasi to laikotarpio mitologija. Taigi „Leitis“– 2018 m. Lietuvos istorinis filmas apie XIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovas prieš Rusios kunigaikštystę (tai va, kodėl ta kritika… aut. past.).

Scenarijaus bendraautoris (su Rasa Ylaite), gyvosios istorijos klubo „Leitgiris“ seniūnas Vytautas Navickas(jis yra ir filmo kostiumų dailininkas su Gitana Striaukaite) paaiškino žiūrovams, kodėl šis istorinis epas tetrunka mažiau kaip valandą: jis tėra įžanga į serijinį trilerį, o sukurtas buvo tada, kai gavo Kino centro paramą (artėjant Lietuvos šimtmečio jubiliejui). Pagal tą paramą scenarijus negalėjo būti tokio masto kaip, pvz., Herkaus Manto. Į šį filmą įtraukė kelių žmonių nedidelę istoriją, o brangias (masiškas karių) scenas pasiliko filmo pabaigai (scena tikrai įspūdinga).

Norėta daugiau parodyti baltų tikėjimo (pagal Livonijos, Petro Duisburgiečio, kt. kronikas). O laumės atėjo iš mūsų folkloro, padavimų (Norberto Vėliaus studijos). Kiek laiko truko filmavimas? Idėja buvo brandinama porą metų, o pats filmavimas – pusantrų. Tai pirmasis meninis Andriaus Bartkaus, televizijos serialų režisieriaus, filmas, tad buvo pasikliauta jo skoniu. (Prodiuseris Saulius Bartkus kartu su Andriumi Bartkumi yra sukūrę dokumentinį filmą „Saulės mūšis“, taigi jie turį patirties.) Laumes Vytautas Navickas kiek kitaip įsivaizdavęs, ir jų šokis estetiškai stilizuotas. Neapseita be kompiuterinės grafikos (ryškėjantys runų ženklai laumės veide). Labai gražūs Lietuvos miško, pievų, upių, pelkių vaizdai (rakursas iš viršaus).

Siužetas. 1247 m. vakarieniaujant kaimo seniūnui savo sodyboje su artimaisiais, šeiminykščiais ir kariais atvyksta leitis Rūstenis (akt. Andrius Povilauskas; mano nuomone, labai įtikinamai perteikęs stoiško kario įvaizdį: beveik kultinis graikų karys), jis jiems iš maišo ištraukia (be ceremonijų) priešo galvą… (be abejo, tai perspėjimas apie artėjančią grėsmę) ir perduoda žinią: kunigaikščio pageidavimą pasienio žvalgybai. Seniūnas išsiunčia savo sūnų – jauną ir kovose neužgrūdintą jaunuolį Kantigirdą (akt. Kęstutis Cicėnas; visgi tai jaunuolio išbandymas dėl būsimo leičio vardo), ir šis su leičiu iškeliauja į kunigaikštystės užribį, jodami žirgais ir juos vesdami neįžengiama giria ir pelkėmis (man, kitaip nei Monikai Gimbutaitei, neprailgo žiūrėti„pasak, jos rekvizitų“: stebėti jų aprangos detales, mistiškus miškus su jų šešėliais, įspūdingą žirgų laikyseną (ir iš kur jie tokius gražius ištraukė?), poetinę operatoriaus kalbą, kryžkelėje prie ąžuolo sustojusio leičio maldą, kad kelią parodytų… pagal Justino Štaro muziką. Jiedviem bevakarojant prie laužo nežinia iš kur išdygsta (kaip ir išnyksta) senis (pasak, kūrėjų, vienas pagonių dievų, o ne žynys), neva pasišildyti atėjęs, Kantigirdo pavaišintas jis perspėja apie čionykštes laumes… Vėliau laumės iš tiesų išnyra iš ežero, pasirodo, savo šokiu beveik užvaldo Kantigirdą, tačiau turintis didesnę patirtį Rūstenis jį šiaip ne taip sulaiko. Tolesnė scena susijusi su priešo stovyklaviete, kurią jie bejodami visgi aptinka ir gudrumu parsitempia jų karį, kad iškvostų apie jų kėslus. Kare kaip kare. Ką daryti su belaisviu, vėlgi metami burtai (kokia koja žirgas ietį užkabins). Kantigirdas negimęs žudyti, jam bedvejojant Rūstenis vėlgi turi įsikišti. Kantigirdui nelemta grįžti namo, žvalgyba sėkminga, tačiau jis irgi yra auka (mirdamas pasako, kad taip ir žinojęs: dievai lėmę). Tai legendomis ir padavimais apipinta viduramžių Lietuva.

Leitis senovės kariuomenės (XIII–XVI a.), anuomet vadinamos „Leita“, elitinis karys. Leičiai buvęs karių paveldimas luomas, pavaldūs ir ištikimi kunigaikščiui. Jie buvo itin narsūs, patyrę žygyje, o taikos metu glausdavosi prie pilies (Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kiemuose (dvaruose), prižiūrėjo jo žirgus kaip arklininkai (kartais jie turėdavę ir kitokių užduočių (pvz., pašalinti neištikimą valdovui asmenį…). Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba dar vadinama lietuviškąja.

XIII a. leičiai dažniausiai buvo kariai save išlaikantys, prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo karių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. XVI a. 4-6 dešimtmetyje šis sluoksnis greitai sunyko, leičiai paversti paprastais valstiečiais.Manoma, dalis jų dar XIV a. tapo bajorais. Istoriniuose šaltiniuose XIV aXVI a. pirmoje pusėje leičiais retkarčiais buvo vadinami visi lietuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (dgs. leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį greta naujesnio lietuvietis, iki šių dienų išlaikė latviai (wikipedija).

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas