Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Virtuali paroda „Dzūkijos etnografiniai kaimai“

Vilniaus regioninis valstybės archyvas parengė virtualią parodą apie Dzūkijos etnografinius kaimus.

Etnografiniai kaimai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menantys miesteliai ir natūralią gamtą saugantys rezervatai – Dzūkijos nacionaliniame parke, kaip niekur kitur Lietuvoje, išliko etnokultūros tradicijos ir senoji medinė kaimų architektūra.

Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus ir net charakterio savybes skirstomi į šilų (cikrinius), laukų ir užnemunės dzūkus. Apie Merkinę gyvenantys dzūkai vadinami laukų, arba gruntiniais, nes jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo žemdirbystė. Panemunių dzūkai žemės turėjo mažai, pagrindiniai verslai šiame krašte buvo žvejyba ir sielių plukdymas. Marcinkonių apylinkėse gyvena vadinamieji ,,šiliniai“ dzūkai. Šių kaimų gyventojams būdingo savito, itin izoliuoto, gyvenimo būdo dėka senosios kultūrinės tradicijos išliko iki mūsų dienų, o vietos gyventojų ūkis ir gyvenimo būdas išsaugojo savo išskirtinumą.

Zervynų 48 sodybų etnografinis gatvinis kaimas netoli Marcinkonių – reikšmingas vietos architektūros paminklas. Tai unikali miškų ūkio gyvenvietė, iki šiol išlaikiusi XVIII–XIX a. susiformavusį planą ir liaudies architektūros savitumus. Besiranganti gatvė yra pagrindinė kaimo ašis, nuo kurios atsišakoja šalutinės gatvelės, dzūkų vadinamos „ulyčiomis“. Grupinėse sodybose su bendrais kiemais trobesiai išsidėstę pagal jų funkcijas: vienoje eilėje arba priešpriešiais stovi pirkios, lygiagrečiai ar priešais jas – nedidukai svirnai. Tolėliau darnia eile rikiuojasi tvartai, o sodybų gilumoje – skirtingų tūrių ir formų kluonai.

Malonaus žiūrėjimo.

www.archyvai.lt

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas