Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Buvusio enkavedisto išpažintis (1)

Romualdas Launikonis

Aba GefenNiekas neneigia, kad nedidelis būrelis Alytaus apskrities vyrų 1941-aisiais dalyvavo žudant žydus. Kas gi jie buvo? Vieni ėjo savo noru, trokšdami atkeršyti žydams, kurie, dirbdami NKVD struktūrose, trėmė ir areštavo jų artimuosius, kiti – paprasčiausi miesto ir miestelių girtuokliai, treti buvo priversti dalyvauti žudynėse, nes dirbo Alytaus kalėjimo prižiūrėtojais. Tačiau vokiečių pagalbininkams nebuvo paskirtas pagrindinis vaidmuo. Jiems teko „piemenauti“ – varyti žydus į šaudymo vietas. Vienas kitas susitepė žydų krauju. Po karo beveik visi jie stojo prieš sovietinį tribunolą. Daug jų susilaukė aukščiausios bausmės: buvo arba sušaudyti, arba pakarti. Dar kiti ilgiems metams pateko į sovietinius lagerius. Visi, net ir tie, kurie sugrįžo atlikę bausmę, jau iškeliavo Anapilin. Dabartinė karta už beprasmes žydų mirtis nėra atsakinga. Tačiau žydai visuose pasaulio kampeliuose nesiliauja mus vadinę žydšaudžių tauta. Tokius epitetus vartoja net ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje.

Kiekvienas, būdamas nekaltas, įsižeistų. Įsižeidžiame ir mes… Neretai norisi paklausti, kodėl žydų tauta neatsiprašo už tai, ką padarė jos sūnūs, dirbdami NKVD struktūrose, kaip pasielgė Prezidentas Algirdas Brazauskas, atsiprašęs už lietuvių tautos dalyvavimą žydų genocide.

Po ilgų ieškojimų pagaliau pavyko sužinoti apie vieno simniškio žydo veiklą. Tai stambi žuvelė. Šiandieniniame Izraelyje labai įžymi asmenybė.

Kalbantis su buvusiais tremtiniais, šalia brolių Zingerių ir kitų žydų dažnai šmėkščiojo kažkoks Arba…, Abelis…, Gofė, Gofenas. Konkrečiai sovietų kolaboranto įvardinti niekas negalėjo. Daugelis patvirtino tik tai, kad jis – simniškis.

Studijuodamas 1941 metų liepos mėnesį sudarytus areštuotinų komunistų sąrašus aptikau iš Simno kilusio Abelio Veinšteino pavardę. Kas jis tas Veinšteinas? Atrodė, jo pėdsakai išnykę…

Ir štai žinutė iš Simno…

– Atvažiuok. Žinau, kas tas Abelis Veinšteinas, – pakvietė Vytautas Šiupienis.

Nuvykau pas tą gerą žmogų. Jis padėjo prieš mane knygą „Defying the Holocaust“ („Iššūkis holokaustui“). Jos autorius – Aba Gefenas. Knyga anglų kalba išleista JAV. Iš viršelio į mane žvelgė ryžtingas, valingas, kiek išdidus ir savimi pasitikintis veidas. Bičiulis padavė tris laiškus, parašytus ant Izraelio ambasadoriaus Aba Gefeno tarnybinių blankų. Pirmasis datuotas 1991 02 12. Štai kas rašoma (laiškai neredaguoti – R. L.):

„Mielas Vytautas!

Aš ir mano brolis labai dėkojame Tau už Tavo 1991 01 26 dienos laišką ir už išreikštus jame linkėjimus. Ir mes siunčiame Jums geriausius linkėjimus.

Tiesa pasakius, ilgų metų bėgyje atpratau rašyti lietuviškai. Tad ir paprašiau bičiulį išversti mano hebrajiškai parašytą tekstą į lietuvių kalbą.

Mes išvažiavome iš Lietuvos 1945. Mano brolis ir aš puikiai prisimename Tavo tėvą ir mamą ir niekada juos neužmiršim. Jie buvo puiki, geros širdies žmonės, kurie buvo pasiryžus padėti persekiojantiems, nelaimėje atsidūrusiems žmonėms, rizikuodami savo gyvybe.

Deja, anuo baisiu metu tokių drąsuolių buvo labai maža. Josifas gyvena Ramat Gane, aš – Jeruzalėje. Linkiu Tau ir visiems taviškiems viso gero – daug sveikatos ir laimės.

Su geriausiais linkėjimais Aba Gefen“.

Perskaitęs laišką Vytauto paklausiau, kas bendro tarp jo tėvų ir šio ambasadoriaus.

– Tai Abelis Veinšteinas. Jo tėvas Meiras ir motina Ruhama Simne turėjo tekstilės krautuvę. Kai paseno, Meiras tapo vietos žydų pradžios mokyklos mokytoju. Abelis gimė 1920 metais Simne. Jo motiną ir jaunesnįjį brolį Yehudą vokiečiai sušaudė Kalesninkų miške, o tėvą – Alytuje. Abelis, pasivadinęs Antanu, o brolis Josifas – Juozu, ilgai slapstėsi mūsų ūkelyje. Kartą Abelis pas mus atsivedė žydaitę Gitą. Vieną dieną į Černiukiškės kaimą atsibastė policininkai. Gita išsigandusi leidosi bėgti. Policininkai ją pagavo ir, atpažinę žydaitę, nuvežė į Alytų. Suėmė ir tėvą, jį ilgai laikė kalėjime, – papasakojo Vytautas ir pastūmėjo kitą laišką.

„Sveikas bičiuli ir visa tavo šeima!

… Dėl Tavo klausimo galiu paaiškinti. Sausio mėnesį 1944 metų Tavo tėvai paslėpė savo namie žydę iš Simno. Jos vardas ir pavardė buvo Gita Zelivenskaitė. Ji išbuvo Tavo tėvų namuose ištisą mėnesį ir jai buvo suteiktos geriausios sąlygos puikiame kambaryje. Tavo tėvai jai parodė didelę meilę ir labai rūpinosi ja.

Gal Tau žinoma, kad Tavo tėvas – kaip visi ūkininkai – užsiėmė samagono varymu. Vieną dieną atvyko policija į kaimą gaudyti samagono gamintojus. Gita matė pro langą, kad prie namo arėja vežimas su policininkais, ir manė, kad policija atvyko ieškoti ją kaip žydę. Ji iššoko pro langą ir pradėjo bėgti. Vienas policininkas pastebėjo ją, vijosi paskui, sugavo ją, suėmė ir nuvežė į Alytus ir ten ją nužudė.

Ir Tavo tėvas buvo suimtas, mėnesį sėdėjo kalėjime, žiauriai jį kankino ir jis sunkiai kentėjo. Dėka kai kurių įtakingų žmonių tarpininkavimo jis buvo paleistas.

Aš prisimenu Tavo tėvus giliausiais jausmais.

Abelis Gefenas“.

Skaitau kitą laišką. Štai ištraukos:

„Aš parašiau prisiminimų knygą ir Tau siunčiu uną kopia, kur gali rasti ir mūsų nuotraukas. Puslapiuose 44, 47-48, 51-53, 55, 59 ir 66 aprašiau, kaip Tavo tėvai padėjo man ir mano broliui. /…/ Įtakingi žmonės, kurie padėjo, kad Tavo tėvas būtų paleistas iš kalėjimo, buvo broliai Berčiūnas ir Tavo tėvo brolis Antanas“.

Ponas Vytautas paskolino man Aba Gefeno knygą. Mane dominusius knygos skirsnius išvertė A. Ramanausko – Vanago vid. mokyklos vyresnioji mokytoja Marijona Radvilavičienė ir Dzūkijos vid. mokyklos anglų kalbos mokytoja metodininkė Birutė Jurkevičienė. Manau, jie bus įdomūs ir „Alytaus naujienų“ skaitytojams.

Štai ištrauka iš knygos „Defying the Holocaust“ („Iššūkis holokaustui“) pratarmės:

„Abelis Gefenas, Lietuvos žydų Izraelyje asociacijos pirmininkas. Gimė 1920 metais Simne. Lietuvoje nacių okupacijos metu matė, kaip jo šeima buvo pamažu naikinama. Tačiau kartu su jaunesniuoju broliu Josifu sugebėjo išlikti, slėpdamasis kluonuose, laukuose ir gimtosios žemės miškuose. Po to, kai Lietuvą okupavo Raudonoji armija, Abelis Gefenas pasiliko Lietuvoje dar vienerius metus, dirbo rusų policijoje, tyrinėdamas nacių kolaborantus. Paskui, gresiant tarybiniam persekiojimui ir susidorojimui, pabėgo į Vakarų Europą ir paskyrė savo gyvenimą žydų tautai, pirmiausiai kaip slaptos organizacijos, padėjusios tūkstančiams Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių emigruoti į Izraelį, vadovas. Po to – kaip diplomatinio korpuso narys, užėmęs ambasadoriaus postą Romoje, Limoje, Buenos Aires ir Budapešte. Ir dabar, nors pusiau pensininkas, apsuptas vaikų ir anūkų Abelis Gefenas ir toliau tarnauja savo šaliai kaip Izraelio užsienio reikalų ministerijos konsultantas“.

Atrodo, tereikėtų didžiuotis, kad mūsų krašte gimė toks įžymus Izraelyje žmogus, bet gerus jausmus pritemdo jo darbas rusų policijoje. Vėliau sužinosite, kad jis dirbo ne sovietinėje milicijoje, o NKVD. Susidomėjimą šia asmenybe paskatino JAV gyvenančio Tado Navicko knygoje „Alytus ir jo apylinkės“ pateikta informacija. Istorikas Tadas Navickas teigia, kad Aba Gefenas savo knygoje „Unho ly Allance“ („Nuodėminga sąjunga“) rašo, jog jis Alytuj pateikė rusams sąrašą 100 lietuvių adresų ir pats dalyvavo suimant 40 vyrų, kurie buvo pristatyti į Alytaus kalėjimą.

Skaitydamas knygą „Defying the Holocaust“ sužinojau, kad Abelis Veinšteinas ruošėsi darbui NKVD, laukdamas sugrįžtant rusų.

„…Tada aš nuėjau pas Jarmalavičių į Kalesninkus. Ten mes per radiją girdėjome dvi padrąsinančias laidas, vieną iš Londono lenkų kalba, o kitą iš Maskvos – vokiškai. Italija pasidavė. Buvo sukilimai Jugoslavijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir Albanijoje… Jarmalavičius mane perspėjo, kad būčiau atsargus, kadangi kai kurie ūkininkai, tarp jų ir kažkoks Petrauskas, sakė, kad artėjant rusams, jeigu aš išliksiu gyvas, tai jie bus pirmieji, kuriuos rusai nužudys. Jie tvirtino, kad esu labai pavojingas, kadangi vedu dienoraštį ir viską užsirašau, o kai ateis laikas, tai aš keršysiu. Dėl to reikėtų mane išduoti policijai“ (psl. 53).

„…Šiupienis nuvežė mane į Seirijus ir paliko pas draugę Žagarių kaime. Kai mes su juo grįžome, Šiupienis papasakojo, kad buvo sutikęs policijos viršininką Vaitkų iš Simno ir tas klausė, su kuo Šiupienis atvažiavo. Jis atsakė, kad su manim. Kai Vaitkus mus aplenkė jau važiuojant atgal, aš mačiau, kad jis mane pažino, bet nesustojo. Aš buvau mirtinai išsigandęs. Kai sugrįžom į Šiupienių namus, mums pasakė, kad buvo atvykę vokiečiai. Nebuvo abejonių, jog kiekvienas žinojo, kad mes su broliu slepiamės šiose vietovėse. Ir tai buvo labai pavojinga. Labai jaudindamasis aš praleidau bemiegę naktį lauke. Ryte nuėjau pas Šiupienius pusryčiauti. Juknelevičius man pasakė, kad žmonės kalba, jog nėra prasmės slėpti žydų. Jis girdėjo policininką Kvadrulį sakant, kad Atesninkuose slepiasi žydai ir anksčiau ar vėliau juos suras. Tačiau niekas mūsų neišdavė. Visi tylėjo“ (psl. 52).

„… Slapstydamasis kurį laiką praleidau pas Miknevičius, po to nuėjau pas Emartus. Zigmas Emarta pasakė, kad policija siūlo atlyginimą už mano sugavimą. Jis taip pat pasakė, kad Šostakovo kaime pas Vincą Slavėną slapstosi žydaitė Regina Kaufman. Ji ir jos sesuo išliko gyvos ir dabar gyvena visiškai nesislėpdamos, kadangi persikrikštijo“ (psl. 55).

Iš Abelio Veinšteino knygos puslapių sužinome, kad jį su broliu slėpė daugelis Simno apylinkių ūkininkų, dešimtys šeimų priglaudė kitus žydus. Išdavikų neatsirado, nors vokiečių valdžia baugino griežtomis bausmėmis už žydų slėpimą. O štai vienam iš drąsuolių, gyvenusių šalia Mergalaukio, šios pastangos kainavo gyvybę. Abelis Veinšteinas rašo:

„Blogiau baigėsi kitam daug mums padėjusiam draugui – Steponui Paulauskui. Kai policija atėjo jo areštuoti, jis nusprendė nepasiduoti ir šovė, du nušovė. Tada Paulauskas pasislėpė savo įsirengtoje slėptuvėje klėtyje, bet atėjo vokiečiai iš geležinkelio stoties ir sumetė granatas į klėtį. Granatos nesprogo. Tada jie padegė trobesius ir Steponas gyvas sudegė“ /psl. 55/.

(Bus daugiau)

„Alytaus Naujienos“. 1999 m. rugpjūčio 19 d. Nr. 159, p. 1, 5.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas