Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Buvusio enkavedisto išpažintis (2)

Romualdas Launikonis

Aba GefenSteponas Paulauskas taip ir nesulaukė Veinšteino atsidėkojimo už pagalbą. Tiems, kurie kokiu nors blogu žodžiu atsiliepdavo apie žydus, būsimasis diplomatas žadėjo mirtį. Štai vienas iš jo pažadų:

„… Medkirtys Mikulskas šaukė: „Kodėl mes turime gailėtis žydų. Kodėl kunigas gina tuos šunis?“ Aš drebėjau klausydamasis Mikulskio ir pasižymėjau savo dienoraštyje: „Jeigu aš išliksiu, šis žmogus mirs!“ /psl. 55/.

Abelis Veinšteinas stropiai į dienoraštį užsirašinėjo išgirstus gandus, plepalus, išgalvotas istorijas ir prie daugelio pavardžių pažymėdavo tą baisų nuosprendį „Šis žmogus mirs“. Jis buvo ir kaltintojas, ir teisėjas. Žinodami apie jo veiklą, žmonės bijojo keršto, nes frontas vis artėjo prie Lietuvos. Ir štai atėjo Veinšteino išsvajota diena.

„Josifas paklausė manęs, ką aš darysiu būdamas laisvas. Aš pasakiau, kad atkeršysiu neapkenčiantiems žydų. Parašiau eilėraštį „Likimo miškai“ /psl. 73/.

Šis eilėraštis persunktas neapykanta visiems, kurie neužjautė žydų. Tačiau apie kokį nors pyktį vokiečiams net neužsiminta. Toliau jis rašo:

„Josifas ir aš sutikome rusų kontržvalgybos karininką ir nusprendėme, kaip elgtis toliau. Aš patariau Josifui įstoti į jo dalinį vertėju, o aš stosiu į vietinę policiją ir seksiu nacių kolaborantus. Bet atsirado sunkumų. Pranas Dainauskas buvo generalinis komunistų partijos sekretorius Simne ir jis prisiminė, kad aš priklausiau Beitarui /sionistinė jaunimo judėjimo organizacija/, o tai buvo prieš įstatymą. Sovietų Sąjungoje 1936-1938 m. beveik visos žydų kultūros įstaigos buvo uždarytos. Valdant sovietams Lietuvoje daug sionistų buvo deportuoti į Sibirą. Pranas Dainauskas ignoravo faktą, kad, būdamas sionistu, aš buvau holokausto palikuonis, netekęs visos šeimos. Jis mane laikė nepatikimu. Patarė man vykti į Kauną, pradėti civilio gyvenimą, atsisakyti minties įstoti į policiją ir palikti saugumo problemas jam ir jo draugams komunistams.

Dainauskas buvo vyriausybės valdininkas sovietų Lietuvoje nuo 1940 m. birželio mėn. iki 1941 m. birželio mėn. Vokiečiams atėjus tokie komunistai prisiekinėjo, kad jie niekada nebuvo komunistais, tik žydai privertė juos kolaboruoti su rusais. Daugeliu buvo patikėta ir jie buvo paleisti į laisvę. Buvo gandų, kad Dainauskas taip pat kaltino žydus dėl jo įstojimo į Komunistų partiją ir kad aš jam sakiau, jog turiu tokią informaciją. Aš jam pasakiau: „Kai tave areštavo vokiečiai, tu prašei atleidimo už buvimą komunistu ir kaltinai žydus, privertusius kolaboruoti su rusais. Tu buvai išlaisvintas. Tiesa, vėliau vėl buvai suimtas, pabėgai iš kalėjimo ir įstojai į partizanus, bet tavo elgesys pirmomis arešto dienomis yra neatleistinas“ /psl. 73/.

Toliau diplomatas rašo apie tikrai diplomatiškas savo pastangas prisidėti prie sovietų:

„Toks kaltinimas Dainauskui ne tik nuverstų iš Komunistų partijos sekretoriaus posto, bet jis tikriausiai būtų areštuotas. Sugrįžus Raudonajai armijai į Lietuvą, žydai su sovietais labai glaudžiai kolaboravo. Maskva žydų palikuonimis pasitikėjo labiau negu tais, kurie buvo komunistai prieš karą, labiau negu lietuviais, kurie buvo praeityje komunistai, bet elgėsi dviveidiškai, valdant naciams.

Dainauskas neigė bet kokį savo netinkamą elgesį ir pyko ant manęs, kai aš tai paminėjau. Bet kai jis suprato, kad aš nepasiduosiu, pasakė, kad jis leis man įstoti į miliciją, jeigu aš pamiršiu jo kvotos istoriją. Mes paspaudėme rankas ir aš pasiruošiau suvesti sąskaitas su tais lietuviais, kurie buvo samdyti žydų žudikais. Aš, grubiai tariant, turėjau šimtą Simno lietuvių, kurie kolaboravo su naciais. Aš surinkau visą reikiamą informaciją apie šiuos žmones ir rusai, man padedant, nugabeno 40 vyrų į Alytaus kalėjimą. Aš stengiausi atsidėkoti valstiečiams, kurie padėjo mums tamsiomis dienomis“ /psl. 73-74/.

Netrukus paaiškėjo, kaip Abelis tesėjo pažadą. Daugelį metų Veinšteiną slapstęs Prano Šiupienio brolis Antanas taip ir nesulaukė užtarimo – už laiku neįvykdytas prievoles su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Veinšteinas ciniškai pasiaiškino: „Vienas Dievas žino kam geriau: ar tiems, kurie vagonuose, ar tiems, kurie lieka!“

Toliau Abelis Veinšteinas teisinasi:

„Ne kartą mano įsikišimas galėjo būti motyvu prieš mane. Vienas pavyzdys – Berčiūnų šeima iš Atesninkų kaimo. Jie buvo fanatiški nacionalistai ir, sovietams valdant, 1940 metais buvo vieni iš atvirų priešų. Du šeimos nariai buvo sovietų areštuoti ir mėnesį praleido kalėjime. Kai atėjo vokiečiai, ši pora tapo provokiškų žmonių, kurie kolaboravo surandant Lietuvos komunistus, vadovais. Bet jie buvo žinomi kaip žydų draugai Simne, įskaitant ir mano tėvą.

Kai vokiečiai pradėjo prieš žydus nukreiptą veiklą, Berčiūnai patarė pažįstamiems žydams bėgti prieš žudynes. Jie padėjo man ir mano broliui.

Laikai keitėsi. Vokiečiai traukėsi, rusai sugrįžo į Simną. Berčiūnai buvo areštuotinų asmenų sąraše. Tačiau Pranas Dainauskas žinojo apie Berčiūnų pagalbą žydams ir nesiėmė kraštutinių priemonių prieš juos.

Bet Raudonoji armija negailestingai kovojo su nacionalistiniais partizanais. Aš kartu su sovietais kovojau prieš partizanus, kuriuos mes vadinome banditais. Tai daugiausiai buvo vyrai, kurie kolaboravo su naciais, net šaudant žydus. Vieną naktį daugiau negu dvidešimt banditų žuvo, o kitą rytą jų kūnai buvo suguldyti viešoje vietoje kaip įspėjimas. Du broliai Berčiūnai buvo tarp jų. Pranas Dainauskas nusivedė mane į aikštę, parodė man jų kūnus ir paklausė, ar aš vis dar tebegalvoju, kad Berčiūnai turėtų būti laikomi draugais, nes jie padėjo žydams. Sovietų valdininkai buvo linkę kartais atleisti savo ankstesniems priešams, jeigu tik jie priimtų naują režimą. Tokiems buvo atleista. Tie, kurie priešinosi, buvo žiauriai nubausti, nepaisant mano pastangų padėti“ /psl. 75/.

Darbas milicijoje Veinšteino netenkino, nes negalėjo savavališkai medžioti žmonių. Jis nutaria, kad jo planams įgyvendinti gali padėti tik NKVD:

„Po įvykio su broliais Berčiūnais aš išvykau į Alytų ir buvau paskirtas NKVD nacių kolaborantų tardytoju. Aš lankiausi Alytaus rajono miesteliuose ir tardžiau tuos, kurie buvo atgabenti į Alytaus kalėjimą. Išsinuomojau kambarį pas žydą gydytoją Bielkiną, kuris išsigelbėjo nuo holokausto“ /psl. 75/.

Dabar Veinšteino rankos jau laisvos. Jis pradeda aktyvią veiklą. Net mažiausiais paskundimas, net neabejotinas gandas gena jį į valsčius:

„Lankydamasis Butrimonyse norėjau apklausti valstietį, kuris buvo įtariamas dalyvavimu žudant žydus. Pas jį suradau devynmetį berniuką, kurį šis valstietis augino. Sunku buvo įtikinti tą valstietį atiduoti berniuką į žydų našlaičių namus Kaune“ (psl. 75).

Tačiau ar galėjo žmogus dalyvauti žydų žudyme, jeigu jis išgelbėjo žyduką ir rūpinosi juo kaip tėvas? Apie tai Veinšteinas nepagalvojo ir žmogų tardė, kankino. Pagaliau enkavedistas atsiduria Varėnoje:

„Varėnoje aš suradau grupę žydų, išlikusių nuo genocido. Jie buvo pasiryžę atkeršyti tiems, kurie išdavinėjo žydus. Grupė kankino kalinius ir į Alytų siuntė tik tuos, kuriems trūko įrodymų arba nesugebėjo jų parašyti rusiškai. (…) Jie gavo įsakymą ateityje siųsti kalinius į Alytų asmeniškai man, kad aš juos apklausčiau ir surašyčiau dokumentus.

Papasakojo, kaip jiems sunku, nes dauguma norimų surasti žmonių slapstėsi ir ginklavosi. Jie apklausinėjo besislapstančiųjų šeimas. Ieškojo bendrininkų tarp mažiau nesikaltusiųjų. Grupę sudarė Leonas Kaganovičius, Benjaminas Ragovskis, Lipa Skolskis ir Abraomas Vidlanskis.

(Bus daugiau)

„Alytaus Naujienos“. 1999 m. rugpjūčio 20 d. Nr. 160, p. 4.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas