Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Buvusio enkavedisto išpažintis (3)

Romualdas Launikonis

Aba GefenAbraomas Vidlanskis sugavo jį išdavusį ūkininką Danilevičių. Pabėgęs iš kalėjimo Vidlanskis atėjo pas Danilevičių, kuris buvo laikomas artimu šeimos draugu, be to, Vidlanskiai pas jį buvo palikę daug daiktų. Danilevičius jį maloniai pasveikino ir liepė pasislėpti ant aukšto. Po kelių dienų vokiečių kareivis ir Lietuvos žandaras atvyko tiesiai į Vidlanskio slėptuvę ir įsakė jam: „Rankas aukštyn!“ Kai lietuvis žandaras šaukė Vidlanskiui: „Pasakyk kur slapstosi kiti žydais“, jis atsakė: „Aš pasakysiu jums viską, net kur yra jų auksas ir brangakmeniai, bet nedalyvaujant vokiečiui“.

Lietuvis sutiko ir nuėjo su Vidlanskiu į kitą kambarį. Vokietis su Danilevičiumi pasiliko gerti naminę degtinę. Kitame kambaryje žandaro sekamas Vidlanskis priėjo prie lango. Žandaras laukė informacijos. Tada Vidlanskis pačiupo jo šautuvą ir visa jėga tvojo žandarui per nosį. Žandaras iššovė. Bet prieš įeinant Danilevičiui ir vokiečiui Vidlanskis iššoko per langą ir pabėgo į miškus.

Danilevičiui grupė įvykdė mirties nuosprendį. Tik prieš kelias dienas, man atvykus, viena iš didžiųjų žuvų pats pakliuvo į tinklą. Apie antrą valandą grupė buvo bebaigianti pietauti, kai kažkas privertė juos pasižiūrėti. Valgomojo langas buvo į gatvės pusę ir ten ramiai šaligatviu ėjo Baderas, Eišiškių žydų žudikas. Jie išbėgo iš namo, bet buvo per vėlu. Jų žinių šaltinis dingo. Jie bėgiojo ieškodami parduotuvėse. Surado jį stovintį plačioje miesto salės fojė ir besikalbantį su lietuviu, kuris buvo Komunistų partijos sekretorius.

Jie įbėgo ir pradėjo Baderą daužyti kumščiais, priblokšdami jį prie sienos, tuo tarpu smulkutis lietuvis sekretorius šoko aplink šaukdamas: „Liaukitės! Liaukitės! Kodėl jūs taip darote? Kodėl jūs mušate mano draugą?“. „Ne, jūs klystate! Tai ne Baderas. Tai Markovičius. Jis geras senas mano draugas. Tai ne tas žmogus, kurio jūs ieškote!“

Kaganovičius ėmė reikalauti Badero asmens dokumentų, natūralu, kad šis galėjo gauti dokumentus, liudijančius, kad jis esąs Markovičius. Kaganovičius, gimęs Eišiškėse, gerai pažinojo Baderą. Jis įbedė veidą į Baderą ir paklausė: „Ar tu manęs neatpažįsti?“

„Ne! Aš niekada nesu tavęs regėjęs!“ Jo akyse matėsi baimė.

Kalėjimas buvo netoli ir jie įgrūdo Baderą į kamerą. Vakare išvedė jį pasivaikščioti. Baderas suprato, kas bus. Puolė ant kelių beviltiškai verkdamas. „Prašau nežudyti. Aš turiu aukso ir pinigų. Aš atiduosiu viską, ko norite. Aš atiduosiu viską viską!“ Jie privertė jį atsistoti ir vėl eiti gatve. Kiekvienas jų nešėsi automatą su 72 kulkomis ir pagal signalą galėjo jomis suvarpyti jo kūną“ (psl. 77-78).

Veinšteinas ramiai aprašinėja susidorojimo smulkmenas ir neišsako jokio pasipiktinimo. Enkavedistai žydai kulkomis suvarpė žmogų, kurio kaltė – tik panašumas į kitą. Tačiau Veinšteinas ramiai rašo toliau:

„Tai buvo „dalinio“ atpildo dienos, kai ne tik išlikę žydai norėjo susekti nacių kolaborantus, bet ir sovietų karininkai norėjo nubausti tuos, kurie palaikė vokiečius.

Rusų NKVD karininkas žinojo labai mažai apie žydų gyvenimą prieš karą. Dabar jis susidūrė su holokausto tikrove. Jis turėjo tardyti lietuvius, kurie padėjo masinėse žydų žudynėse. Vieną naktį dalyvaujant rusų majorui ir man, kaip liudytojui nustatant žudiko asmenybę, karininkas pavargęs klausinėjo. Vienu metu majoras ir aš išėjome pakvėpuoti tyru oru. Staiga mes išgirdome du šūvius. Įbėgome ir pamatėme lietuvį gulintį negyvą.

Kas atsitiko? Karininkas paprašė jį papasakoti, kaip jis žudė vaikus, kokiu ginklu, kuriuo pirštu spaudė gaiduką. Lietuvis nieko nesakė. Rusas nesusivaldė savo jausmų. Jis išsitraukė revolverį ir jį nušovė“ (psl. 79).

Koks atsitiktinumas. Veinšteinas su majoru išėjo pakvėpuoti tyru oru, o tuo tarpu lietuvis, nesuprantantis rusiškai, įpykdė karininką. Ne, Veinšteino rankos nesuteptos krauju. Jis jaučiasi niekuo nekaltas, nors toliau ir rašo, kad jo ir brolio pastangų dėka rusai sučiupo daug lietuvių. Kvotė ir teisė juos. Šimtai daugeliui metų buvo pasodinti į kalėjimus arba pateko į naikinamojo būrio rankas. Izraelio diplomatas niekuo nekaltas ir dėl tragedijos Jiezne. Štai kaip įdomiai jis pasakoja apie tą įvykį skirsnyje „Didysis grobis“:

„Aš tęsiau Lietuvos nacių kolaborantų apklausą Alytaus kalėjime ir aplankiau apskrities miestus. Keletas kolaborantų buvo nušauti bandydami pabėgti. Apklausa dažniausiai vykdavo naktį. Kai baigdavau apklausą, kalinį rusų kareivis arba lietuvis milicininkas palydėdavo į kamerą. Jei jis bandydavo prisidengdamas tamsta pabėgti, nušaudavo vietoje. Sargyba užpildydavo formalų raportą apie įvykį, o tardytojas pasirašydavo.

Vieną dieną apklausos metu į milicijos punktą Jiezne įbėgo milicininkas ir pranešė, kad vietinės mokyklos tualete surastas laikraštis su Josifo Stalino portretu. Tomis dienomis didesnio nusikaltimo nebuvo.

Mano tardytą kalinį tuoj pat nuvedė į kamerą, o aš nuvykau į mokyklą. Mane lydėjo du milicininkai ir rusų kareivis. Aš pareikalavau pakviesti mokyklos direktorių ir nepatikėjau savo akimis: priešais mane sėdėjo Giedraitis, mano gimtojo miesto Simno mokytojas. Kai tik atėjo naciai, Giedraitis buvo paskirtas generaliniu kaltintoju ir, remiantis jo tiesioginiais kaltinimais, žydai buvo žudomi pirmomis nacių okupacijos dienomis. Jis juos suimdavo kaip komunistus, nors nė vienas iš jų nebuvo partijos narys. Atėjus Raudonajai armijai, Giedraitis išdūmė į Jiezną.

Aš jau nebesidomėjau Stalino nuotrauka lauko tualete. Čia buvo iš tikrųjų didelė žuvis! Aš jį tuoj pat suėmiau ir nugabenau į milicijos punktą. Paskambinau į NKVD skyrių Vilniuje ir apie savo grobį informavau pulkininką Sabitovą.

Mes jį kvotėme visą naktį, o jis viską mums pasakė nieko neslėpdamas. Kai Giedraitį galiausiai vedėme į kamerą, jis bandė pabėgti į artimiausią mišką, bet milicininkas peršovė kiaurai. Tada aš pasirašiau formaliam raporte“ (psl. 87).

Kas su Veinšteinu nutiko po Giedraičio žūties?

„Kai apie šį įvykį informavau Vilnių, pulkininkas Sabitovas mane iškoneveikė šaukdamas: „Nebuvo jokios priežasties jį užmušti. Atsiimsi už tai!“.

Buvo 1945 m. liepa. Karas buvo pasibaigęs, politiniai agentai nacių kolaborantų atžvilgiu pradėjo vaidinti didžiulį vaidmenį. Rusai „dėl įrodymų nepakankamumo“ pradėjo paleidinėti samdytus žydų žudikus. Po Giedraičio atvejo, jie pradėjo apklausą dėl mano veiksmų. Jie atrado, kad aš pasirašiau ant gana didelio skaičiaus raportų dėl bandymo pabėgti ir nusprendė mane suimti. Visiškai atsitiktinai žydas gydytojas, kuris buvo pasamdytas NKVD štabe, išgirdo kažką sakant, jog milicijos majoras važiuoja į Jiezną suimti žydų tardytoją už bendrininkavimą nelegalioje veikloje prieš lietuvius.

Gydytojas tuoj pat išsiuntė informaciją draugui ir per 24 valandas mano brolis atvyko iš Vilniaus. Mes nusprendėme bėgti, nes gerai suvokėme galimas pasekmes“ (psl. 87-88).

Abu su broliu, pasibastę po Europą, pagaliau atsidūrė Izraelyje. Abelis apdariai dėl viso pikto pakeitė pavardę.

(Pabaiga)

„Alytaus Naujienos“. 1999 m. rugpjūčio 21 d. Nr. 161, p. 7.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas