Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Baltijos kelio 30-metis: V. Kupčinsko atsiminimai

Prieš 30 metų apie 2 000 000 Baltijos šalių gyventojų rankomis sujungė gyvą žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Ši gyvoji grandinė parodė pasauliui svarbiausią mūsų tautų norą – norą gyventi laisviems. Šiame kelyje dalyvavo ir tūkstančiai Alytaus miesto ir rajono gyventojų. Minėdami Baltijos kelio 30-metį, pristatome alytiškių dalyvavusių Baltijos kelyje prisiminimus.

Vilius Kupčinskas

Su vėliava Jonas Dagilius, 2-as - Eugenijus Venskaitis, 3-ias - Giedrius Venskaitis

Su vėliava Jonas Dagilius, 2-as – Eugenijus Venskaitis, 3-ias – Giedrius Venskaitis.

Savo prisiminimus galėčiau pradėti taip: buvo gražus 1989 m. rugpjūčio 23 d. rytas… Bet iš tikrųjų viskas prasidėjo anksčiau. Gerokai anksčiau – prieš metus, t. y. 1988 m. rugpjūčio 23 d. Tėtė ir senelis grįžo iš mitingo Vingio parke, Vilniuje. Jų entuziazmas uždegė ir mane. Lietuva bus laisva! Nors, tiesą pasakius, tada man ji ir tapo laisva. Kai kas nors paklausia kiek laiko aš gyvenau Tarybų Sąjungoje, pasakau, kad septynis metus, nors iš tikro gyvenau devynis… Nuo to laiko pradėjau piešti Lietuvos vėliavėles su užrašais „Lietuvai nepriklausomybę“, „Lietuvai suverenitetą“, nors ir pats nežinojau ką žodis „suverenitetas“ reiškia.

1989 metais su tėvais dalyvavome Vasario 16 d., Birželio 14 d. minėjimuose, žuvusių partizanų perlaidojime Simne, nuolat sekėm naujienas per televiziją ir radiją. Todėl „Baltijos kelio“ laukiau. Tai nebuvo spontaniška kelionė, kada tėvai atėję pasako: „Renkis, važiuosim“. Jau prieš kelias dienas žinojom ir su draugais aptarinėjom, kad žmonės reikalaudami Lietuvos laisvės susikibs rankomis. Juk ne veltui viena iš tuo metu dažnai dainuojamų dainų buvo „Už rankų susiėmę, apjuosim Lietuvėlę…“

Senas mėlynas „žiguliukas“ priglaudė ne tik mane, tėtę, sesę, bet dar ir pora kaimynų, kurių sena „Pobeda“ vargu ar būtų atlaikiusi tokią kelionę. Mama su dar metų neturinčiu broliu liko namie. Gaila, bet brolis dar truputį per mažas tokiems renginiams. Kelionei pasiruošta puikiai: ant faneros gabalo užrašėm žodį „ALYTUS“ ir padėjome prie priekinio stiklo. Visi taip darė. Matyt, organizatoriai liepė. Didelį laivo radijo imtuvą palikom namie. Ką mes su tokiu ten veiksim? Nustatėm radijo bangas mamai, kad bežiūrėdama brolį, galėtų Atgimimo dainų klausytis. Mes pasiėmėm gerokai mažesnį, bet irgi nebenaują VEF‘ą, kuris kelionėj labai pravertė.

Alytiškiai rankomis turėjo susikibti automagistralėje, kažkur netoli Širvintų. Kur tos Širvintos, tuo metu dar neturėjau jokio supratimo, nes tada žinojau tik vieną automagistralę- Kaunas-Klaipėda. Vievis, pasirodo, kur kas klaidesnis, nei suaugusieji manė iš pradžių. Jame irgi galima pasiklysti ir nusukti ne ten kur reikia. Kai pravažiavome kaimą gražiu pavadinimu „Alesnykai“, įtarimo, kad ne ten važiuojame, dar neturėjome. Tik pasijuokėme, kad ir Alytaus rajone yra panašus kaimas – „Kalesnykai“. Kai privažiavom Nerį, bet neradom tilto, taip juokinga jau nebuvo. Teko klausti kelio. Žmogelis nuoširdžiai mums padėjo ir mes pasukome ten kur reikia.

Automagistralėj mašinų daug. Žmonių dar daugiau. Tačiau mes nesunkiai radome vietą, kurioje rinkosi alytiškiai. Ši magistralės dalis lyg ir buvo skirta mums– visi puikiai tilpome. Žmonių nei per daug, nei per mažai. Kiti žmonės čia nestojo, važiavo toliau ir už kelių šimtų metrų nuo mūsų jų susidarė nemažas būrys. Tikrai gerokai daugiau nei reikia gyvajai grandinei. Neilgai trukus eismas toje magistralės juostoje buvo visai uždarytas.

Radiją pasiėmėm ne vien dėl to, kad girdėtume, kada organizatoriai lieps susikibti už rankų ar nukreips žmones į vietas, kur jiems reikia važiuoti. Per radiją transliavo nuostabias dainas. Man iki šiol atrodo, kad kai kurias dainas tą dieną girdėjau pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime.
Ir štai: organizatoriai davė ženklą susikibti už rankų! Aš tuose keliuose magistralės metruose buvau mažiausias- iš dešinės pusės tėtė, iš kairės nepažįstamas, kokių 30 metų alytiškis.

Žvilgtelėjau į dangų. Dangus mėlynas, mėlynas- nei debesėlio, nei aukštai skrendančių lėktuvų leidžiamų garų. Taip, ir šitą detalę aš pastebėjau! Tik vėliau sužinojau, kad TSRS gynybos ministras tą dieną buvo uždraudęs pakilti visiems lėktuvams. Visgi, vienas lėktuvas pakilo. Pamatėme iš toli. Atrodė, kad jis kybo vos vos virš žmonių galvų. Kai praskrido pro mus, aš dar spėjau pamatyti rankas, kurios ant magistralės grindinio mėtė gėles…

Iki šiol nesuprantu, kodėl mes nestovėjome vienoj vietoj, o kažkas mums liepė paeiti į priekį. Susikibę rankomis paėjome. Pastovėjome prie kitos magistralės juostos. Po to, vis dar susikibę rankomis, grįžome atgal. Kodėl? Niekas taip ir nepaaiškino.

20 minučių. Tiek laiko stovėjom susilieję į vieną grandinę. Galėjom ir ilgiau pastovėti! 20 minučių, nuo šiol aš suprasiu ką tai reiškia! Dar ne taip seniai pradėjęs pažinti valandas, dabar jau turėsiu ir realų laiko pojūtį. Tik 20 minučių, bet jos pakeitė milijonų žmonių gyvenimus!

Nuotaika pakili. Tai kas, kad pradėjo temti, o mes tuo metu laiką leidome didžiausiame mano kada nors matytame kamštyje. Pajuokavom, kad judame svaiginančiu greičiu – 30 km/h. Kaimynė šito juokelio nesuprato, todėl paaiškinome, kad apie pirmą Anglijos traukinį kažkokie žurnalistai parašė, jog jis lėkė „svaiginančiu“ 30 km/h greičiu. Niekas neskuba, niekas nepypsi ir nesinervina. Matyt ir kitų nuotaika panaši į mūsų.

Elektrėnų žiburiai ir bendrakeleivių daina apie juos buvo paskutinis dalykas, ką prisiminiau šioje kelionėje. Paskui užmigau.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas