Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Baltijos keliui 30-metis: V. Kacienienės atsiminimai

Prieš 30 metų apie 2 000 000 Baltijos šalių gyventojų rankomis sujungė gyvą žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Ši gyvoji grandinė parodė pasauliui svarbiausią mūsų tautų norą – norą gyventi laisviems. Šiame kelyje dalyvavo ir tūkstančiai Alytaus miesto ir rajono gyventojų. Minėdami Baltijos kelio 30-metį, pristatome alytiškių dalyvavusių Baltijos kelyje prisiminimus.

Valerija Kacienienė

Gediminas ir Regina Rinkevičiai. Fotografija iš AKM rinkinio

Gediminas ir Regina Rinkevičiai. Fotografija iš AKM rinkinio

… Kokie mes buvome jauni ir tikėjome geresne ateitimi. Širdyje jaučiau ir laukiau tos minutės… kad kažkas turi būti kitaip. Aš (mes) negyvenome kitoje santvarkoje, bet giliai širdyje nenorėjau <…> tai tvarkai… Puikiai prisimenu, kaip „rusino“ nuo mažų dienų.

O ta diena, rugpjūčio 23-oji išaušo šviesi, saulėta… Ore tvyrojo kažkoks keistas jausmas.

Iš Alytaus į Vilnių važiavo virtinė mašinų. Tiesiai negalėjome važiuoti, nes buvo labai daug mašinų. Pasukome pro Pirmąjį Alytų, kažkokiais šalutiniai keliukais, brovėmės į Baltijos kelią… Kažkokia didybė, žmonių daugybė… Neprisimenu kur turėjome (kokioje vietoje) susikabinti rankomis, bet įrėmės vis į priekį. Stebino žmonių pakantumas, paslaugumas, dėmesingumas…

Tai tik kelias į priekį, o širdis neramiai plakė. Kai atvažiavome į vietą, pasistatėm „Žiguliuką“, tokį morkavos spalvos turėjome. Stovėjome ir laukėme… žmonės klausėsi radiją, plevėsavo daug vėliavų, žinias klausėmės įsitempę. Kai buvo duotas ženklas susikibti, kai virš galvų praskrido lėktuvas, barstydamas gėles… jausmas buvo didis, norėjosi verkt ir širdyje jautėme pasididžiavimą ir didybę… norą kažką keist (dar nežinojau ką) tik supratau, kad kažkas vyksta, ko negrąžinsi atgal, tai tik galėjau jausti…

Rankose laikėme žvakes (kiti – gėles). Vėliau <…> žalioje vejoje ir uždegėm.

O kai važiavome namo, tai ir vėl keliai buvo užkimšti… Judėjome lėtai, neskubėdami, užleisdami vieni kitiems kelią. Pakelėse, prie kryžių buriavosi žmonės, degė žvakės… Tai buvo tokia euforija… tokia diena, kuri niekada nebus pamiršta. Žiūrėdama į nuotraukas, prisimenu visus draugus, kurie buvome drauge su vaikais (ir dabar dar draugaujame)… o vaikai jau užaugo, o mes jau senstame…

Dažnai prisimename tą rugpjūčio 23 dieną!

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas