Paieška
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Archyvai

Apie alų midų ir giliau

Laimutė Vasiliauskaitė – Rožukienė

Daivos Vaitkevičienės monografijos „Žydinti taurė. Baltų gėrimai ir apeigos“ sutiktuvės Vilniaus Knygų mugėje

Aludaris Julikas Simonaitis ir monografijos Žydinti taurė autorė Daiva Vaitkevičienė

Pristatant šią monografiją Litexpo dalyvavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai: Radvilė Racėnaitė, Rimvydas Laužikas, Vita Ivanauskaitė-Šeibutienė.

Dešimties metų tyrimų knyga, žinių gausa ir konkretumu prilygstanti enciklopedijai: prirankiota istorinių šaltinių, surinkta ir daugybė nuotraukų, jos aprašytos. Autorė pati vyko ir stebėjo alaus ir midaus gamybą (knygoje nemažai įklijų).

Pradžia buvo mitologinių apeigų tyrimai, kai 2002 m. D. Vaitkevičienė užtiko, kad senovės lietuvių religijoje būta viso apeigų komplekso. Jis aprašytas Prūsijos metraštininko Mato Pretorijaus darbuose XVII a. apie Mažąją Lietuvą. Svarbu buvo ne vien religinis dėmuo: gėrimas susieja religiją, teisę, kultūrą ir politiką. Ta pati praktika ir šiandien gyvuoja, tik pakitusia forma. Kokia savita, unikali visame pasaulyje (ir germanų bei slavų kultūroje) gėrimo tradicija. „Čia užsimojau ir užkliuvau – nes kultūrą ir religiją labai sunku suvokti be konteksto“,  ̶   pristatydama monografiją kalbėjo autorė. Labai sunku suvokti, ką jie jautė, kaip jiems tos apeigos atrodė.

2011 m., po ilgokos pertraukos, ji grįžo – ir pradėjo nuo gėrimų tyrimo.Antroje monografijos dalyje autorė iškėlė klausimą – kokia pirminė apeiginė alaus ir midaus reikšmė? Alus siejamas su žemdirbyste, o midus – bitininkų apeiginis gėrimas. Trečiojoje knygos dalyje grįžtama prie pirminių užmačių – kas yra gėrimo apeiga.

Monografijos Žydinti taurės utiktuvės (iš kairės Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bendradarbiai) – Rimvydas Laužikas, autorė D. Vaitkevičienė, Vita Ivanauskaitė – Šeibutienė, Radvilė Racėnaitė.

Kas bet kurioje kultūroje yra apeiginių gėrimų. Mūsiškiai: alus ir midus. Pirmojoje knygos dalyje autorė bando aprėpti senąsias žmonijos žinias, juk turime labai nedaug archeologinių radinių – gėrimo indų, samčių, kad iš jų būtų imami mėginiai, daromos analizės. Pasaulyje tokių tyrimų daugėja. Pvz., kada atsirado alus, midus, ką apie tai liudija žmonijos istorija. Pereinama prie realijų… Problemiška, nes tai didelis šuolis – iš karto įšokti į etnografijos sritį. XVIII a. pab. midus išnyksta – žmonės jo nebegamina. O apie alų turime daug medžiagos. Tyrimas retrospektyvinis – bando atkurti XIX, XX a. medžiagą. Ne tik etnografine prasme, jai rūpi tos detalės, kurios iškyla gėrimo ceremonijoje. Pvz., apie velnio patalą – kai salyklas dygsta. O velnias – po velėna. Tai stebina.

Sakmė apie raudoną alučio spalvą. Aludariai pabrėžia, kad alutis būtų raudonas – kažkas deda alksnio pagaliukų, kiti – apynio, aviečių nuoviro. Nes tai gražu – taip turi būti, tai – tradicija. Alksnis siejasi su etnografine sakme apie velnią ir vilką: vilkas vejasi velnią, tas užšoka į alksnį, o vilkas – iš paskos ir iškanda velniui kulną – todėl alksnis raudonas, nes velnio krauju sulaistytas. Taigi alus – ne kas kita, kaip dievybių kraujas. Sudėjome miežių kraują, o čia giliau. Susiejame su germanų mitologija, kur irgi siejama su krauju. Iš kur tieks daug raudonumo? Raudonas alutis turi giluminį ryšį su šaltiniais.

Antroje monografijos dalyje autorė iškėlė klausimą – kokia pirminė apeiginė alaus ir midaus reikšmė? Alus siejamas su žemdirbyste, o midus – bitininkų apeiginis gėrimas.

Malda, aukojimas, linkėjimai. Trys svarbiausi apeiginio gėrimo dalykai: malda (geriant iš apeiginio medinio ar gintarinio kaušelio-samtelio su įvairaus pavidalo rankenėlėmis ir jų apkaustais, kt.); aukojimas (nuliejimas dievams ant žemės, ugniai, vandeniui, ant medžių, akmenų, į orą, kt.) ir linkėjimai, kurie turi ypatingą galią – nes jie pildosi: prašant gero derliaus, jo apsaugos; ar dievų palaiminimo gimus kūdikiui gimus, jį krikštijant, ar per verstuves, ar perlaidotuves, kt. Tai atsako į klausimą, kodėl gėrimai yra magiški, o jų gėrimas – apeiga. Juk graikų puotose dievai ir žmonės prie vieno stalo sėdi.

Dievai, į kuriuos kreipiamasi. Daugybė lietuviškų dievybių, į kurias kreipiamasi maldos pradžioje, vardai išvardytos 285 psl. Gabija, Gabjaujis (Gabjaugia), Perkūnas, Žemynėlė, Žemėpatis, Žemininkas (Ziemiennik), Ganiklis (Goniglis Dziewods), Vaišgantas (Vvaizganthos), Laima (Laime), Veliuona (Vielona). Šiuos kreipinius aptinkame Sūduvių knygelėje, Pretorijaus, Lasickio, Strijkovskio veikaluose ir jėzuitų dokumentuose.

Kaip maldų adresatai įvardijami baltų dievai: Žemės dievas (Zemes deves, Deus terrae), Namų dievas (Deus domus, Penates), Pergrubris (Pargrubrius), Perkūnas (Parkuns), Svaistikas (Swayxtix), Pilnytis (Pilnitis), Aušautas (Auschauts), Ukapirmas (Ockopirmus), Puškaitis (Puschkayts). Maldomis kreiptasi ir į vėles, jas bendrai įvardijant – vėlės (velos).

 Alaus gamybos pradžioj dalyvauja daugybė dievybių, pasirodantis velnias, o jo kraujas aluje prasiskiedžia, su fermentacija susijęs Puškaitis, su raugu – Raugutis, Motė.

Mokslininkė iš Dievo (ar iš Laimos) malonės.Taip apie Daivą Vaitkevičienę pasakė Radvilė Racėnaitė, nes Daiva turi prigimtinį gebėjimą įžvelgti mitologines struktūras kasdienybės darbuose ir įtikinamai jas aprašyti – jos 408 psl. knygą skaitai kaip romaną ir negali atsiplėšti. Pagrindiniai herojai – alus ir midus įtraukia vo ne į detektyvinę istoriją. Apeigos ritualo objektas – dalyviai, žmonių bendruomenė, kurie vartoja tam tikromis aplinkybėmis, ir su apeigomis. Knyga Girtuoklių dainos Institute tapo retenybe, o ši knyga atskleidžia sakralinę apeigų pusę, legetimuoja gėrimą ir nusigėrimą, kuris buvo tos reikšmės kitaip interpretuojamas.

Autorė pratarmėje metaforiškai kalba apie savo tyrimą – jį tarsi upėje po ledu tenka rekonstruoti (su G. Bereznevičiaus gelmine žemdirbių raiška), kai kintant pasaulėžiūrai, modernėjant, tam tikras religijos žinojimas nueina gilyn: tarsi požeminė upė, kartais prasiveržia – nes niekur nedingo, egzistuoja.

Vaišių dainose alus ir midus eina šalia. Daugelyje vietų dainos pažymėtos kaip šaltinis.Mitologiniu požiūriu Daivos Vaitkevičienės knyga integrali:jos knygos dalių derinimas sėkmingas. Dainų (lietuvių, latvių, ir kitų tautų) prie teksto nepritempinėja, su dainom elgiasi atsargiai. Iš patirties su folkloru žinome, kad dainos dažnai apgauna: kuo jos senesnės, tuo labiau traukia gilyn. Kalbant apie vaišių dainų žanrą –visos palyginti vėlyvos, bet naudingos: tą vadiname visuotinumu. Midus tarsi alaus pagerinimas.Midus pagal alkoholio kiekį analogiškas alui. Kuo jie skiriasi? Midus – medus, bitės, oras, o alus – žemė (grūdas, uoga). Midų gamino medžiotojai ir bitininkai. Alų – aludariai žemdirbiai. Tačiau seniausias pasaulio alus buvo gaminamas iš grūdų salyklo su medumi. Gėrimuose buvo naudojami laukiniai uoginiai augalai: ieva, sedula, šermukšnis, putinas.Kaip augalinis priedas, kuris leido užkonservuoti gėrimą: pelkinis gailis, pajūrinis sotvaras, o apynys santykinai vėlyvas. Ir dainose jie labai svarbūs. Senosiose lietuvių dainose labai daug auksu žiba, trokštama, bet neturima.

Kodėl midus išnyko?Alus buvęs kaip vanduo. Alaus žmogus išgerdavo daugiau nei vandens. Alus nesusidūrė su kitais konkurentais kaip midus (su vynu ir degtine). Pirmieji vynai buvę labai saldūs. Žalias vynas greičiausiai buvęs pakitęs midus. Pigesni gėrimai, kaip degtinė, išstūmė midų tarp valstiečių XIV–XV a. Gaminant pirmąjį alų moterys buvo labai svarbios, vyrai perėmė aludarystę, kai atsirado pramoninis alus.

Tiesiogiai knygos pavadinimas susijęs su vaišių dainomisŽydinti taurė – kaip klestėjimo, žydėjimo metafora. Nelaikyk taurės rankoj, nes ji pradės žydėti – perduok taurę kitam. Dainų paralelės labai giliai pajaustos.

Daiva labai išsamiai aprašo alaus ir midaus gamybą – tai ilgo stebėjimo, gilinimosi rezultatas. Niekur kitur nebuvo nagrinėta su tokia kultūrine analize ir begaline kultūrine motyvacija aptariant augalų (ir uogų) kultūrinę informaciją, privedant prie bendrystės plačiąja prasme(pvz., ar žinote, kas yra Sambariai? bendruomenės alus, susijęs su sėjos, derliaus nuėmimo apeigomis). Ir ką gali padaryti šie gėrimai svaigieji – susišaukia su Rimvydo Laužiko mintim – gėrimas nėra tikslas pats savaime – kol jis bendruomeninis – tol yra kultūros dalis. Gėrimas virsta nusigėrimu, kai prarandamas bendruomeninis klodas.Midaus gaminimo tradicijas esame praradę, bandoma jas atkurti.Turime XVI a. midaus darymo receptą (kitų tokių senų receptų nerasta).

Julikas Simonaitisgyvasis tradicijų sekėjas. Jis pasvalietis, jaunystėje buvęs bitininkas, atvyko į  Knygų mugę dalyvauti šios monografijos sutiktuvėse. „Nesu stiprus aludarys, tik stengiuosi išlaikyti senąsias tradicijas. Ir alaus darymas, ir naudojimas labai pasikeitė. Iš vaikystės pamenu: alų darė kiekvienas tik dėl savęs, švenčių proga uzboną išgeria – ir vėl prie darbo. O dabar – jei bačka alaus yra – reikia iki dugno išgert. Anksčiau to nebuvo. Tik atsigaivinimui, prie progos. Alaus tradicijos niekam neperduodu – gaminu pavaišint, padalint saviškiams Kalėdoms, Velykoms, Sekminėms. Apynius auginam, juos skinam su muzika ir dainomis. Apynių spurgų skynimui giminės (apie 15 žmonių) susirenka“.

Knyga paskatins naujus tyrimus. Kiek daug neparašyta ta tema, dar neištirti neprieinami istoriniai šaltiniai. Reikia ir knygų, kurios sutelktų alaus gaminimo ingriedientus ir technologijas iš įvairių regionų. Tą temą reikėtų gilinti, plėsti, tęsti.

Laimutės Vasiliauskaitės – Rožukienės nuotr.

Komentuokite


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas