VšĮ „Gintarinė svajonė“

Nacių okupacija

1941 metų birželio 23 dieną keletas tūkstančių Lietuvos vyrų pakilo prieš sovietus, siekdami atkurti 1940 metais prarastą nepriklausomybę. Provincijoje dalis kaimo vyrų į nelegalią padėtį pasitraukė jau birželio 14–16 dienomis, per ryšininkus gavę iš LAF vadovaujančio centro Kaune nurodymą pasitraukti į nelegalią padėtį be žinią apie greit prasidėsiantį karą. Interviu su Vilniaus universiteto istoriku Sigitu Jegelevičiumi.

1941 m. sukilėliai Utenos apskrityje. Šaltinis: Utenos kraštotyros muziejus

Ar galima sakyti, kad ginkluotas sukilimas buvo labiau spontaniškas nei organizuotas veiksmas, turint galvoje, jog LAF’o struktūra egzistavo labiau popieriuje nei realybėje.

Daugiau popieriuje nei realybėje su išplėtota raštine egzistavo LAF Berlyno vadovaujantis centras. Kaip jau minėjau, griežtos centralizacijos LAF’e nebuvo. Buvo vadovaujantys centrai, kurie per atskirus savo ryšininkus (nebūtinai centro narius) teikdavo informaciją vietos grupėms ar būriams apie tai, kam reikalingas pogrindis ir ką reikėtų veikti okupacijos sąlygomis: nesiimti teroro, neplatinti popiergalių, o ruoštis sukilimui, nes karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tikrai bus. Taigi ne propagandą skleidė ryšininkai į provinciją, o žinias, ką daryti ir ko nedaryti iki sukilimo, jo metu bei atgaliniu ryšiu informuodavo centrą, kiek grupių veikia provincijoje, kokio jos dydžio ir pan. Lietuvos pogrindyje nebuvo tokios griežtos kariško tipo piramidės, kaip tai vaizdavo K. Škirpa kai kuriuose LAF‘o vardu kuriamuose tekstuose. Tai ar galima buvo tikėtis, kad birželio 23 dienos rytą, prabilus Kauno radijui, po kelių valandų sukils visos pogrindžio grupės ar jų kovos būriai. Organizuotas buvo pogrindis, kuris turėjo telkti jėgas sukilimui, o realiai sukilimo eiga priklausė nuo informuotumo, vietos aplinkybių, Raudonosios armijos dalinių telkimosi konkrečioje vietovėje ir pan. Taigi pats pogrindžio grupių pakilimas į kovą buvo spontaniškas. Prasidėjus sukilimui, spontaniškai prie sukilėlių jungėsi nauji žmonės, atsirasdavo naujų kovos grupių, anksčiau nebuvusių pogrindyje. Gal ne visiems naujokams rūpėjo nepriklausomybės atkūrimas, o turėjo kitų tikslų. Skaityti toliau »

1941 metų birželio 23 dieną keletas tūkstančių Lietuvos vyrų pakilo prieš sovietus, siekdami atkurti 1940 metais prarastą Nepriklausomybę. Provincijoje dalis kaimo vyrų į nelegalią padėtį pasitraukė jau birželio 14–16 dienomis, per ryšininkus gavę iš LAF vadovaujančio centro Kaune nurodymą pasitraukti į nelegalią padėtį be žinią apie greit prasidėsiantį karą. Interviu su Vilniaus universiteto istoriku Sigitu Jegelevičiumi.

Joniškėlio sukilėlių būrys. Šaltinis: LYA

Pradėkime nuo Birželio sukilimo priežasčių. Kas jį išprovokavo?

Vienareikšmiškai – nepriklausomybės netektis ir sovietų režimas. Jeigu jis nebūtų buvęs toks brutalus, sukilimo mastas, tikėtina, būtų mažesnis. Tai buvo antisovietinis lietuvių tautos sukilimas, tiek Maskvai, tiek Berlynui nepatikęs vienodai. Maskvai buvo nemalonu, kad apie sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą paskelbta per radiją (netrukus apie tai rašė Švedijos laikraščiai, žinia nuskambėjo JAV), naciai savo ruožtu, švelniai tariant, nenorėjo kalbėti apie nepriklausomybę, bent jau kol vyksta karas. Jie turėjo savų tikslų. Skaityti toliau »

Vytautas Pranas Volertas

Kada ir kokia tarptautinė teisės institucija tarė, kad lietuvių tauta yra bent kiek kalta dėl žydų 20 amžiaus baisios tragedijos, dėl holokausto? Jokia tauta nebuvo apkaltinta, net vokiečiai nepasmerkti. Kalti buvo naciai. Ne vokiečiai, bet naciai. Tačiau spaudoje retkarčiais jaučiami tarsi krūptelėjimai, tarsi užmetinėjimai, kad lietuvių tauta esanti kažkam ir už kažką skolinga. Temoka tas, kas iš tikrųjų nusikalto. Skaityti toliau »

Romualdas Launikonis

Abraomas Vidlanskis sugavo jį išdavusį ūkininką Danilevičių. Pabėgęs iš kalėjimo Vidlanskis atėjo pas Danilevičių, kuris buvo laikomas artimu šeimos draugu, be to, Vidlanskiai pas jį buvo palikę daug daiktų. Danilevičius jį maloniai pasveikino ir liepė pasislėpti ant aukšto. Po kelių dienų vokiečių kareivis ir Lietuvos žandaras atvyko tiesiai į Vidlanskio slėptuvę ir įsakė jam: „Rankas aukštyn!“ Kai lietuvis žandaras šaukė Vidlanskiui: „Pasakyk kur slapstosi kiti žydais“, jis atsakė: „Aš pasakysiu jums viską, net kur yra jų auksas ir brangakmeniai, bet nedalyvaujant vokiečiui“. Skaityti toliau »

Romualdas Launikonis

Steponas Paulauskas taip ir nesulaukė Veinšteino atsidėkojimo už pagalbą. Tiems, kurie kokiu nors blogu žodžiu atsiliepdavo apie žydus, būsimasis diplomatas žadėjo mirtį. Štai vienas iš jo pažadų:

„… Medkirtys Mikulskas šaukė: „Kodėl mes turime gailėtis žydų. Kodėl kunigas gina tuos šunis?“ Aš drebėjau klausydamasis Mikulskio ir pasižymėjau savo dienoraštyje: „Jeigu aš išliksiu, šis žmogus mirs!“ /psl. 55/. Skaityti toliau »

Romualdas Launikonis

Niekas neneigia, kad nedidelis būrelis Alytaus apskrities vyrų 1941-aisiais dalyvavo žudant žydus. Kas gi jie buvo? Vieni ėjo savo noru, trokšdami atkeršyti žydams, kurie, dirbdami NKVD struktūrose, trėmė ir areštavo jų artimuosius, kiti – paprasčiausi miesto ir miestelių girtuokliai, treti buvo priversti dalyvauti žudynėse, nes dirbo Alytaus kalėjimo prižiūrėtojais. Tačiau vokiečių pagalbininkams nebuvo paskirtas pagrindinis vaidmuo. Jiems teko „piemenauti“ – varyti žydus į šaudymo vietas. Vienas kitas susitepė žydų krauju. Po karo beveik visi jie stojo prieš sovietinį tribunolą. Daug jų susilaukė aukščiausios bausmės: buvo arba sušaudyti, arba pakarti. Dar kiti ilgiems metams pateko į sovietinius lagerius. Visi, net ir tie, kurie sugrįžo atlikę bausmę, jau iškeliavo Anapilin. Dabartinė karta už beprasmes žydų mirtis nėra atsakinga. Tačiau žydai visuose pasaulio kampeliuose nesiliauja mus vadinę žydšaudžių tauta. Tokius epitetus vartoja net ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje. Skaityti toliau »

Gintaras Lučinskas

Prieš 77 metus, 1941 m. birželio 22 d., Lietuvoje prasidėjo ginkluotas visuotinis sukilimas, kurio tikslas buvo išsivaduoti nuo sovietų okupantų ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Ši tema yra “politiškai” nepatogi, nes nėra aiškaus valstybinio požiūrio į sukilimo dalyvius.

Sukilimas truko apie savaitę laiko, jis sutapo su Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžia. Sukilėliai atkūrė savivaldos institucijas.

1941 m. Birželio 22-28 d. sukilimas paneigė sovietų propagandos teiginius, kad Lietuva savo noru 1940 m. įstojo į Sovietų Sąjungą. Toks visuotinis tautos sukilimas buvo vienintelis sovietų pavergtose teritorijose.

Tik nacių okupacija neleido įtvirtinti atkurtos Nepriklausomos valstybės.

 Gintaras Lučinskas

Ats. ltn. Benjaminas Meškelis, šaulys, Alytaus miesto 1941 m. sukilėlių būrio organizatorius ir vadas ( nuotr. iki 1938 m.).

Prieš 77 metus, 1941 m. birželio 22 d. Lietuvoje prasidėjo ginkluotas sukilimas, kurio tikslas buvo išsivaduoti nuo sovietų okupantų ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ši tema yra „politiškai“ nepatogi, nes nėra aiškaus valstybinio požiūrio į sukilimo dalyvius. Tačiau čia reikėtų kaltinti ne tiek juos, kiek nepalankias istorines aplinkybes, kai žiaurių okupacijų sąlygomis teko kovoti dėl valstybės išlikimo.

1941 m. birželio 22 d. anksti ryte prasidėjo Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas. Alytus buvo smarkiai bombarduojamas, nes čia buvo dislokuota Raudonosios armijos 3-čio mechanizuoto korpuso 5-os tankų divizijos daug tankų ir buvo įrengtas aerodromas. Skaityti toliau »

2017 m. birželio 24 d. (šeštadienį) yra planuojamas tradicinis  pėsčiųjų orientacinis žygis „Laisvės kovotojų keliais Kaune“, skirtas paminėti 1941 m. Birželio sukilimo 76-ąsias metines. 

Renginio atidarymas įvyks 9 30 val. Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje prie 1941 m. Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus (1903–1974) kapo. Skaityti toliau »

Dr. Arūnas Bubnys

Stakliškės

1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Stakliškėse gyveno 2200 žmonių, iš jų 808 žydai. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Stakliškių valsčiuje gyveno 391 žydas (186 vyrai ir 205 moterys). Nepriklausomos Lietuvos laikais dalis miestelio žydų emigravo į JAV ir Palestiną. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, dauguma žydų vertėsi prekyba ir amatais, dalis – žvejyba. Turgaus diena buvo trečiadienis. Vietos žydų bendruomenė turėjo maldos namus ir Tarbuto mokyklą. Sionistinis vietos jaunimas įsteigė biblioteką ir leido savo biuletenį. Paskutinis bendruomenės rabinas buvo Dovydas Bergmanas[154]. Skaityti toliau »