VšĮ „Gintarinė svajonė“

Nacių okupacija

Dr. Sigitas Jegelevičius

Iš pradžių tiesiog būtina akcentuoti tris dalykus: 1) niekas iš lietuvių istorikų neneigė ir neneigia, kad Lietuvoje vokiečių okupacijos metais vyko masinis žydų naikinimas, nors kartais tokį neigimą ir bandoma primesti; 2) niekas iš lietuvių visuomenės neneigia ir niekuomet neneigė, kad tam tikra dalis lietuvių, naujojo okupanto paskatinti ar savo iniciatyva, dalyvavo žydų žudynėse; 3) vokiečių okupacijos metai buvo žydų katastrofa, nes tuomet buvo sunaikinta dauguma Lietuvos žydų bendruomenės, nemažai į Lietuvą atbėgusių Lenkijos žydų ir kažkiek iš Vakarų atvežtų žydų.

Šiame straipsnyje mus domins tik skaičiai. Bandysime bent preliminariai nustatyti kiek iš tikrųjų Lietuvos žydų buvo sunaikinta arba bent jau kiek žydų buvo išžudyta pačioje Lietuvoje. Praėjo daugiau kaip pusšimtis metų, bet iki šiol dar nėra tai išaiškinta. Tai būtina padaryti, nes tiek periodikoje, tiek įvairiose studijose operuojama įvairiais skaičiais. Tai rodytų, kad tokie empyriniai tyrimai būtini. Tik pabandžius sugretinti publicistų ir mokslininkų apyvartoje esančius holokausto skaičius, iš karto atsiduriame jų pinklėse. Kartais netgi atrodo, kad kažkas tyčia painiojo tuos skaičius. Beje, galima kalbėti tik apie holokausto aukų skaičių, o ne apie statistiką, kurią bent jau primityviai turėtume įsivaizduoti kaip nuoseklų duomenų rinkimą ir jų klasifikavimą remiantis tam tikra metodika. Tai niekuomet nebuvo daroma. Skaityti toliau »

Kalba inž. Vytautas J. Šliupas, P.E., Burlingame, CA

NACIŲ VYKDYTAS LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDAS

Įvadas

Labai daug jau rašyta, kalbėta, rodyta filmuose ir televizijoje, įsteigti muziejai ir pastatyti paminklai primenantys nacių vykdytą genocidą. Visuomenėje sudaryta nuomonė, kad nacių genocidas (arba Holokaustas) buvęs tiktai žydų tautos žudymas. Tikrumoje nacių genocidas apėmė visas Europos tautas, visas tautines mažumas, neišskiriant ir lietuvius. Nacių įvykdytas genocidas (ir vadinkime jį „nacių“, ne „vokiečių“ arba „fašistų“, nes paskutinysis žodis vis labiau paplintantis, turi kitokią reikšmę) sunaikino apie 20 milijonų žmonių, iš jų tarp 3 ir 6 milijonų žydų. Palyginus jį su „sovietiniu genocidu“, kuris sunaikino apie 100 milijonų žmonių, „naciškasis genocidas“ buvo mažesnės skalės nusikaltimas prieš žmoniją, bet jis yra geriau pasaulyje išgarsintas, jo vykdytojai jau nubausti, o vokiečių tautai ir pasauliui vis ir vis dar primenama apie tą terorą. Ateis laikas kada pasaulis pamatys, kad ir „sovietinis genocidas“ turi būti pilnai išaiškintas, visuotinai pasmerktas ir jo kaltininkai nuteisti. Skaityti toliau »

Gintaras Lučinskas

Lazdijai pirmosiomis karo dienomis. 1941 m. birželis.

Yra daug svarbių, neatskleistų, neišaiškintų Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo pradžios istorinių įvykių Dzūkijoje, kai vokiečių kariai pritaikė keršto akcijas prieš vietos civilius gyventojus. Šių represinių akcijų metu buvo nužudyta apie 300 alytiškių.

Lietuvos civilių gyventojų nuostolius ir aukas lėmė Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo veiksmai Lietuvos teritorijoje. Lietuva kaip valstybė šiame kare nedalyvavo, nes karo išvakarėse, 1940 m., ji buvo Sovietų Sąjungos okupuota ir aneksuota. Todėl Lietuvos gyventojai žuvo dviejų kariavusių imperialistinių valstybių ir jų kariuomenių ginkluotoje konfrontacijoje kaip nacių Vokietijos agresijos prieš Sovietų Sąjungą nekaltos aukos. Vokietijos reicho kaimynystėje buvusi Lietuva karo arena tapo nuo pat pirmųjų Vokietijos agresijos akimirkų 1941 m. birželio 22 d. rytą. Į Lietuvą įsiveržė didžiulė Vokietijos kariuomenė: visa „Šiaurės“ armijų grupė ir „Centro“ armijų grupės dalis – iš viso daugiau kaip 40 divizijų, apie 700 000 karių. Įsiveržę vokiečių kariai sutiko labai silpną Raudonosios armijos pasipriešinimą. Skaityti toliau »

Minint 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo 75-metį, birželio 22-ąją Alytaus miesto savivaldybės atstovai pagerbė 1941 m. birželį žuvusių Lietuvos karių sukilėlių atminimą uždegdami žvakeles šalia 45 lietuvių karių memorialo Alytaus Skardžio gatvėje.

Neabejingi Dzūkijos istorijai alytiškiai atminimo žvakes uždegė ir prie Tautos kančių memorialo „Nurimęs varpas“ Miesto sode, pagerbdami sukilėlius, kurie Alytuje žuvo birželio 22–25 d., bei pirmomis karo dienomis per vokiečių karių vykdytą „keršto“ akciją nužudytus per 300 civilių Alytaus gyventojų. Skaityti toliau »

Alytus, gyvai jausdama kasdieninio gyvenimo pulsą, nepraleidžia nepaminėjęs nė vieno žymesnio įvykio, turinčio ryšio su mūsų tauta ir jos pergyvenimais. Alytaus visuomenė rado gyvą reikalą paminėti 21–22 dienas, kaip mums lietuviams ypatingai svarbias ir reikšmingas.

VI. 21 d., Savitarpinės Pagalbos Dieną, 10 val. Alytaus miesto bažnyčioje už išvežtuosius buvo atlaikytos iškilmingos pamaldos ir vietos kleb. kun. Šalčiaus pasakytas tai dienai pritaikintas pamokslas. Po pietų, 17 val. miesto parko paviljone įvyko iškilmingas posėdis, kuriame dalyvavo visų įstaigų viršininkai, vietos vok. įgulos v-kas maj. Rosenkranz, komendantas, kiti vokiečių karinės civilinės valdžios atstovai ir gausinga Alytaus miesto ir apylinkės visuomenė. Skaityti toliau »

Povilas Dirkis

Birželio 23 dieną Sovietų Sąjungos liaudies komisaras užsienio reikalams Molotovas pats pirmas puolė lietuvių sukilimą per Maskvos radiją. Įtūžęs jis grasino Lietuvos fašistams. Tačiau tas neapgalvotas Molotovo puolimas lietuvių neišgąsdino, tik visam pasauliui išreklamavo sukilimo faktą. Po poros dienų jis susigriebė taisyti padarytą klaidą. Per savo padėjėją Lozovskį spaudoje paaiškino, kad jo puolimas buvo klaidingai suprastas, ir kad lietuviai savo sukilimą buvo nukreipę ne prieš bolševikus, bet prieš vokiečius. Skaityti toliau »

1941 metų birželio 23 dieną keletas tūkstančių Lietuvos vyrų pakilo prieš sovietus, siekdami atkurti 1940 metais prarastą nepriklausomybę. Provincijoje dalis kaimo vyrų į nelegalią padėtį pasitraukė jau birželio 14–16 dienomis, per ryšininkus gavę iš LAF vadovaujančio centro Kaune nurodymą pasitraukti į nelegalią padėtį be žinią apie greit prasidėsiantį karą. Interviu su Vilniaus universiteto istoriku Sigitu Jegelevičiumi.

1941 m. sukilėliai Utenos apskrityje. Šaltinis: Utenos kraštotyros muziejus

Ar galima sakyti, kad ginkluotas sukilimas buvo labiau spontaniškas nei organizuotas veiksmas, turint galvoje, jog LAF’o struktūra egzistavo labiau popieriuje nei realybėje.

Daugiau popieriuje nei realybėje su išplėtota raštine egzistavo LAF Berlyno vadovaujantis centras. Kaip jau minėjau, griežtos centralizacijos LAF’e nebuvo. Buvo vadovaujantys centrai, kurie per atskirus savo ryšininkus (nebūtinai centro narius) teikdavo informaciją vietos grupėms ar būriams apie tai, kam reikalingas pogrindis ir ką reikėtų veikti okupacijos sąlygomis: nesiimti teroro, neplatinti popiergalių, o ruoštis sukilimui, nes karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos tikrai bus. Taigi ne propagandą skleidė ryšininkai į provinciją, o žinias, ką daryti ir ko nedaryti iki sukilimo, jo metu bei atgaliniu ryšiu informuodavo centrą, kiek grupių veikia provincijoje, kokio jos dydžio ir pan. Lietuvos pogrindyje nebuvo tokios griežtos kariško tipo piramidės, kaip tai vaizdavo K. Škirpa kai kuriuose LAF‘o vardu kuriamuose tekstuose. Tai ar galima buvo tikėtis, kad birželio 23 dienos rytą, prabilus Kauno radijui, po kelių valandų sukils visos pogrindžio grupės ar jų kovos būriai. Organizuotas buvo pogrindis, kuris turėjo telkti jėgas sukilimui, o realiai sukilimo eiga priklausė nuo informuotumo, vietos aplinkybių, Raudonosios armijos dalinių telkimosi konkrečioje vietovėje ir pan. Taigi pats pogrindžio grupių pakilimas į kovą buvo spontaniškas. Prasidėjus sukilimui, spontaniškai prie sukilėlių jungėsi nauji žmonės, atsirasdavo naujų kovos grupių, anksčiau nebuvusių pogrindyje. Gal ne visiems naujokams rūpėjo nepriklausomybės atkūrimas, o turėjo kitų tikslų. Skaityti toliau »

1941 metų birželio 23 dieną keletas tūkstančių Lietuvos vyrų pakilo prieš sovietus, siekdami atkurti 1940 metais prarastą Nepriklausomybę. Provincijoje dalis kaimo vyrų į nelegalią padėtį pasitraukė jau birželio 14–16 dienomis, per ryšininkus gavę iš LAF vadovaujančio centro Kaune nurodymą pasitraukti į nelegalią padėtį be žinią apie greit prasidėsiantį karą. Interviu su Vilniaus universiteto istoriku Sigitu Jegelevičiumi.

Joniškėlio sukilėlių būrys. Šaltinis: LYA

Pradėkime nuo Birželio sukilimo priežasčių. Kas jį išprovokavo?

Vienareikšmiškai – nepriklausomybės netektis ir sovietų režimas. Jeigu jis nebūtų buvęs toks brutalus, sukilimo mastas, tikėtina, būtų mažesnis. Tai buvo antisovietinis lietuvių tautos sukilimas, tiek Maskvai, tiek Berlynui nepatikęs vienodai. Maskvai buvo nemalonu, kad apie sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą paskelbta per radiją (netrukus apie tai rašė Švedijos laikraščiai, žinia nuskambėjo JAV), naciai savo ruožtu, švelniai tariant, nenorėjo kalbėti apie nepriklausomybę, bent jau kol vyksta karas. Jie turėjo savų tikslų. Skaityti toliau »

Prieš 75 metus Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. Birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę ir paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį.

GARBĖ LIETUVAI! GARBĖ LIETUVOS DIDVYRIAMS!

Žuvusiems partizanams

Vincas Mykolaitis – Putinas

Su bombom, su gaisrais, sugaudžiančiais lėktuvais

Suskambo Lietuva ir gedulo varpais.

Graudi minia, karstai, colūnai ir neštuvai,

Kaip juodas debesys, pakibo ties kapais. Skaityti toliau »

Skaityti toliau »