Gintarinė svajonė

Nacių okupacija

1941 metų birželio 23 dieną keletas tūkstančių Lietuvos vyrų pakilo prieš sovietus, siekdami atkurti 1940 metais prarastą Nepriklausomybę. Provincijoje dalis kaimo vyrų į nelegalią padėtį pasitraukė jau birželio 14–16 dienomis, per ryšininkus gavę iš LAF vadovaujančio centro Kaune nurodymą pasitraukti į nelegalią padėtį be žinią apie greit prasidėsiantį karą. Interviu su Vilniaus universiteto istoriku Sigitu Jegelevičiumi.

Joniškėlio sukilėlių būrys. Šaltinis: LYA

Pradėkime nuo Birželio sukilimo priežasčių. Kas jį išprovokavo?

Vienareikšmiškai – nepriklausomybės netektis ir sovietų režimas. Jeigu jis nebūtų buvęs toks brutalus, sukilimo mastas, tikėtina, būtų mažesnis. Tai buvo antisovietinis lietuvių tautos sukilimas, tiek Maskvai, tiek Berlynui nepatikęs vienodai. Maskvai buvo nemalonu, kad apie sukilimą ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą paskelbta per radiją (netrukus apie tai rašė Švedijos laikraščiai, žinia nuskambėjo JAV), naciai savo ruožtu, švelniai tariant, nenorėjo kalbėti apie nepriklausomybę, bent jau kol vyksta karas. Jie turėjo savų tikslų. Skaityti toliau »

Vytautas Pranas Volertas

Kada ir kokia tarptautinė teisės institucija tarė, kad lietuvių tauta yra bent kiek kalta dėl žydų 20 amžiaus baisios tragedijos, dėl holokausto? Jokia tauta nebuvo apkaltinta, net vokiečiai nepasmerkti. Kalti buvo naciai. Ne vokiečiai, bet naciai. Tačiau spaudoje retkarčiais jaučiami tarsi krūptelėjimai, tarsi užmetinėjimai, kad lietuvių tauta esanti kažkam ir už kažką skolinga. Temoka tas, kas iš tikrųjų nusikalto. Skaityti toliau »

Romualdas Launikonis

Abraomas Vidlanskis sugavo jį išdavusį ūkininką Danilevičių. Pabėgęs iš kalėjimo Vidlanskis atėjo pas Danilevičių, kuris buvo laikomas artimu šeimos draugu, be to, Vidlanskiai pas jį buvo palikę daug daiktų. Danilevičius jį maloniai pasveikino ir liepė pasislėpti ant aukšto. Po kelių dienų vokiečių kareivis ir Lietuvos žandaras atvyko tiesiai į Vidlanskio slėptuvę ir įsakė jam: „Rankas aukštyn!“ Kai lietuvis žandaras šaukė Vidlanskiui: „Pasakyk kur slapstosi kiti žydais“, jis atsakė: „Aš pasakysiu jums viską, net kur yra jų auksas ir brangakmeniai, bet nedalyvaujant vokiečiui“. Skaityti toliau »

Romualdas Launikonis

Steponas Paulauskas taip ir nesulaukė Veinšteino atsidėkojimo už pagalbą. Tiems, kurie kokiu nors blogu žodžiu atsiliepdavo apie žydus, būsimasis diplomatas žadėjo mirtį. Štai vienas iš jo pažadų:

„… Medkirtys Mikulskas šaukė: „Kodėl mes turime gailėtis žydų. Kodėl kunigas gina tuos šunis?“ Aš drebėjau klausydamasis Mikulskio ir pasižymėjau savo dienoraštyje: „Jeigu aš išliksiu, šis žmogus mirs!“ /psl. 55/. Skaityti toliau »

Romualdas Launikonis

Niekas neneigia, kad nedidelis būrelis Alytaus apskrities vyrų 1941-aisiais dalyvavo žudant žydus. Kas gi jie buvo? Vieni ėjo savo noru, trokšdami atkeršyti žydams, kurie, dirbdami NKVD struktūrose, trėmė ir areštavo jų artimuosius, kiti – paprasčiausi miesto ir miestelių girtuokliai, treti buvo priversti dalyvauti žudynėse, nes dirbo Alytaus kalėjimo prižiūrėtojais. Tačiau vokiečių pagalbininkams nebuvo paskirtas pagrindinis vaidmuo. Jiems teko „piemenauti“ – varyti žydus į šaudymo vietas. Vienas kitas susitepė žydų krauju. Po karo beveik visi jie stojo prieš sovietinį tribunolą. Daug jų susilaukė aukščiausios bausmės: buvo arba sušaudyti, arba pakarti. Dar kiti ilgiems metams pateko į sovietinius lagerius. Visi, net ir tie, kurie sugrįžo atlikę bausmę, jau iškeliavo Anapilin. Dabartinė karta už beprasmes žydų mirtis nėra atsakinga. Tačiau žydai visuose pasaulio kampeliuose nesiliauja mus vadinę žydšaudžių tauta. Tokius epitetus vartoja net ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje. Skaityti toliau »

2017 m. birželio 24 d. (šeštadienį) yra planuojamas tradicinis  pėsčiųjų orientacinis žygis „Laisvės kovotojų keliais Kaune“, skirtas paminėti 1941 m. Birželio sukilimo 76-ąsias metines. 

Renginio atidarymas įvyks 9 30 val. Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje prie 1941 m. Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio-Ambrazevičiaus (1903–1974) kapo. Skaityti toliau »

Dr. Arūnas Bubnys

Stakliškės

1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Stakliškėse gyveno 2200 žmonių, iš jų 808 žydai. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Stakliškių valsčiuje gyveno 391 žydas (186 vyrai ir 205 moterys). Nepriklausomos Lietuvos laikais dalis miestelio žydų emigravo į JAV ir Palestiną. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, dauguma žydų vertėsi prekyba ir amatais, dalis – žvejyba. Turgaus diena buvo trečiadienis. Vietos žydų bendruomenė turėjo maldos namus ir Tarbuto mokyklą. Sionistinis vietos jaunimas įsteigė biblioteką ir leido savo biuletenį. Paskutinis bendruomenės rabinas buvo Dovydas Bergmanas[154]. Skaityti toliau »

Dr. Arūnas Bubnys

Jieznas

Jiezne žydai pradėjo kurtis XIX a. viduryje. 1915 m. caro valdžia ištrėmė žydus į Rusiją. Dalis jų po Pirmojo pasaulinio karo vėl grįžo į gimtąjį miestą. 1921 m. Jiezne gyveno 319 žydų, o apie 1930 m. – 68 žydų šeimos. Kaip ir kituose Lietuvos miesteliuose, dauguma jų vertėsi prekyba ir amatais. Apie 1930 m. Jiezne žydai turėjo 16 (iš 18 buvusių) krautuvių, 2 malūnus, 3 (iš 6 buvusių) aludes, 2 valstybinės degtinės parduotuves, žydų liaudies banko skyrių. Miestelyje taip pat buvo sinagoga, mokykla hebrajų kalba (50 mokinių), pradžios mokykla (mokytoja Ida Kibarskaitė) ir žydų biblioteka[70]. 1941 m. liepos 26 d. duomenimis, Jiezno miestelyje gyveno 238 žydai (iš jų 17 vaikų iki 6 metų amžiaus) ir 447 kitų tautybių gyventojai[71]. Skaityti toliau »

Dr. Arūnas Bubnys

Įvadas

Straipsnyje toliau nagrinėjama holokausto Lietuvos provincijoje tema. Per pastaruosius dešimt metų žurnale „Genocidas ir rezistencija“ buvo paskelbta keliolika Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų Valentino Brandišausko, Stanislovo Buchavecko straipsnių apie holokaustą įvairiose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose. Šio straipsnio autorius yra paskelbęs straipsnį apie holokaustą Kauno apskrityje[1], dabar bus mėginama rekonstruoti holokausto procesą Alytaus apskrityje 1941 m. Skaityti toliau »

Stasys Barzdukas

Ant bolševikų durtuvų į Lietuvą atneštam sovietiniam pragarui tinka Dantės žodžiai: praraskite viltį visi, kurie čia patekote. Iš tikrųjų viskas buvo apversta aukštyn kojom. Galėjai būti kiekvienu metu įtartas ir apkaltintas, galėjai būti pasodintas į kalėjimą, ištremtas į Sibirą, sužalotas ir nužudytas. Jei iki šiol žmonės Lietuvoje Dievą maldavo gelbėti nuo bado, maro, ugnies ir karo, tai dabar karo laukė kaip išsigelbėjimo nuo sovietinio košmaro. Pagaliau sulaukė. Skaityti toliau »