Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

1863 m. sukilimas

„Vargo mokyklą“ prisiminus

Adolfas Nezabitauskas

Po nepasisekusio 1863metų sukilimo caro valdžia uždraudė Lietuvoje spaudą lotynų raidėmis. Taip lietuviams buvo keršijama už dalyvavimą sukilime. Spaudos draudimas tęsėsi 40 metų. Tas laikotarpis yra vienas juodžiausių mūsų istorijoje. Tuo tarpu Lietuvoje negalėjo išeiti joks spaudos leidinys. Griežta ir žiauri carinė cenzūra budriai saugo dvigalvio erelio galybę. Be savosios spaudos Lietuva labai atsiliko švietimo-kultūros, politinio subrendimo, nacionalinės sąmonės susiformavimo ir ekonominio pakilimo srityje. Tik po 1905 metų revoliucijos, subraškėjus carizmo pamatams, didelių liaudies pasiryžėlių ir nelygioje kovoje sudėtų nemažų aukų pastangomis vėl buvo atgauta lietuviškoji spauda. Tiesa, dar stipriose cenzūros replėse. Tuo laiku nebuvo savame krašte nė vienos mokyklos gimtąja lietuvių kalba. Skaityti toliau »

Išniekinti Dainavos paminklai: griovimų istorijos

Bronius Kašelionis

Jauni žmonės, girdėdami senus dzūkus porinant apie savo jaunystę ir keliones į Kryžius, pagalvoja argi Dzūkijoje yra tokia vieta? Iš tikrųjų, ši vieta žemės vardyne nepažymėta, ji yra tiktai dzūkų atmintyje: „Borūnų kryžiai“, „Trys kryžiai“, „Kryžiai“. Ne vietovardis davė Kryžių vardą, bet legendiniai XVIII a. kryžiai pietiniame Dusios ežero krante davė šitai vietai vardą. Šita vieta ne tiktai geografinė. Dzūkui svarbiau būdavo Kryžių sulaukti, negu į juos nueiti, nes ne kasdieną ši vieta turėjo savo stebuklingą gydomąją galią. Visi Dainavos dzūkai, sulaukę Sekminių ar Šv. Petro, į Kryžius keliaudavo prie Marijos su kūdikiu paveikslo ir šaltinio gydomojo vandens. Tada Kryžių bažnytėlė (oficialiai rašoma Sutrės Kryžių) skęsdavo žmonių jūroje. O dabar tame pačiame ežero krante paklaustas poilsiautojas apie Kryžius, kraipo galvą. Neskaitęs apie Kryžius ir nematęs jų atvirukų iš kur gali žinoti, kas už penkių žingsnių tame brūzgyne. Tame dilgėlėtame brūzgyne prie uosių ir tuopų kamienų randame kažkieno rankų pakabintus, žolynais papuoštus kryželius, šventus paveikslėlius, šulinėlį su indu vandeniui atsigerti, žemėn susmegusius bažnyčios pamatus spygliuota viela apraizgytame ir galvijų sutryptame jos šventoriuje. Skaityti toliau »

Sukilimo atgarsiai

Juozas Jegelevičius

1863 m. sukilėliai laikėsi Alovės apylinkėje, Vabalių miškuose,– apie Lašiniaraistį, Gulbinę, Vinkšninę ir kitur. Prie Lašiniaraisčio yra Aukštutės sala. Anksčiau ta sala buvo apsemta vandeniu, ir sunku buvo į ją įeiti. Ta sala – geras stebėjimo punktas, nes yra aukštai iškilusi. Tamošius Gegužis pasakojo, kad ten daugiausia ir laikėsi sukilėliai. Lašiniaraistyje buvo dvi didelės tankios eglės, kuriose jie slėpė savo produktus. Daugelis žinojo, jog jie tenai slapstosi, bet kas ten eis prie jų. O sukilėliams išsikėlus, kiekvienam parūpo pažiūrėti, ar neliko jokių ginklų… Taigi, nuėjęs ten Simas Bucevičius rado eglėje pakabinta pusantros palties lašinių. Todėl ir praminė tą raistą Lašiniaraisčiu. Skaityti toliau »

1863-1864 m. sukilimas: Krikštonių mūšis

Vilmantas Dunderis

2013 09 20

Vilniaus karo apygardos karinių veiksmų žurnale, įrašyta, kad vasario 2 dieną gautos žinios iš Trakų apskrities apie sukilėlių būrių organizavimąsi prie Jiezno ir Butrimonių[1]. Kitų šaltinių duomenimis, vasario 8–10 dienomis sukilėlių būriai kūrėsi Butrimonių, Jiezno ir Punios apylinkėse. Vienas iš jų ties Stakliškėmis atmušė rekrūtų būrį[2].Balandį tarp Jiezno ir Butrimonių veikė poručiko Aleksandro Strabovskio (slap. Liubičius)[3], atsargos kariūno Felikso Kolyškos[4], atsargos rotmistro Julijono Čiudovskio (slap. Zbogemskis)[5], kapitono Vilčinsko būriai. Apie jų kūrimosi pirmąsias dienas tardyme parodė Vilniaus apskrities valstietis Jonas Volkas: 1863 metais po Velykų (balandžio mėnesį) jis išvykęs į sukilimą su valdininku Šachovskiu ir 7 klasės mokiniu Jonu Žilinskiu; Butrimonyse prie jų prisidėjęs vaistininkas bei dvarininkas Beinoravičius ir penkiese jie atvykę į dvarininko Odynco mišką, 7 km nuo Butrimonių; ten jau radę apie 30 susirinkusių vyrų ir nuolat atvykdavę naujų; po savaitės būrys padidėjęs iki 350 žmonių. Atskiroms dalims vadovavę – Vilčinskis, F. Kolyška, Liubičius, kavalerijai – Čiudovskis. Tuos visus būrius sujungė Kazimieras Dalenas, paskirtas Trakų apskrities kariniu viršininku. Dėl nesutarimų su Liubičiumi K. Dalenas greit išvykęs į Augustavo guberniją. Jį pakeitė Maksimilijonas Černiakas (slap. Lada). Kitais duomenimis, balandžio mėnesį Liubičiaus būryje buvo 240 pėstininkų ir 30 raitelių[6]. M. Černiakas iš šių būrių suformavo rinktinę, su kuria gegužės–birželio mėnesiais kovėsi Trakų ir Lydos apskrityse[7]. Patyrusi keletą pralaimėjimų, rinktinė buvo išblaškyta. Skaityti toliau »

1863-1864 m. sukilimas: Statiškės mūšis

Vilmantas Dunderis

2013 09 18

Kopija iš 1

Paminklas Statiškės mūšio vietoje. V. Dunderio nuotr.

Balandžio, gegužės mėnesiais Prienų apylinkėse veikė Povilo Suzino būrys. Rusų kariuomenei pradėjus persekioti sukilėlių būrį, P. Suzinas nutarė pereiti prie partizaninės kovos, pasidalinti į mažesnius būrelius ir traukti į Seirijų apylinkes. Birželio mėnesį sulaikęs kariuomenės vijimąsi ir vėl susijungęs su Vladislovo Branto ir Viktoro Hlaskos būriais, P. Suzinas per Mankūnus (dab. Alytaus r.) pasuko Seirijų link. Birželio 21 d. visa rinktinė sustojo prie Metelio ežero, netoli Statiškių (dab. Lazdijų r.).[1]

„Žmogus juos vedė per Mankūnus, pakraščiu Obelijos ežero per klampųjį Maušiabalės raistą ir čia jau buvo Staciškės miškai. Sukilėlių vadas žmogui davė tris rublius, ir nuėjo valstietis namo, o sukilėliai į mišką. Begrįždamas sutiko rusų kareivius, kurie iškvotę, kad jisai nuvedė „lenkus“, paliepė ir juos tuo pačiu daiktu vesti. Ir kai atvedė pro Obelijos ežerą į Mockonis, gavo ir iš rusų vado tris rublius. Sukilėliai virėsi pusryčius Bračiulių kaimelyje, o rusai prislinko iš Gervėnų pusės. Rusų žvalgas užkopė ant girininko rūmų stogo ir prie kamino užsiglaudęs stebėjo sukilėlius. Kažkuris sukilėlių tai pastebėjo ir taip taikliai pukštelėjo iš medžioklinio, kad rusas, kol nukrito nuo stogo, pasidarė visai negyvas“[2]. Skaityti toliau »

1863-1864 m. sukilimas: Alytaus mūšis

Vilmantas Dunderis

2013 09 16

MSH 2229 - Kopija

Povilas Suzinas (1837-1863). Fotografija iš Suvalkų regioninio muziejaus rinkinio.

Nuo 1863 m. balandžio pradžios Prienų miškuose būrį suorganizavo Povilas Suzinas.[1] Kovotojų P. Suzino būryje daugėjo, ypač valstiečių, kurie ir be raginimo ėjo į sukilėlių eiles. Prie P. Suzino būrio jungėsi taip pat ir kiti būriai. Gegužės viduryje prisijungė Valero Mročkovskio ir Vaclovo Akordo[2] būriai. Rinktinė išaugo iki 300 kovotojų. Stovyklą sukilėliai įsirengė prie Būdos (dab. Prienų r.). Norėdamas padidinti kovotojų skaičių, P. Suzinas buvo išsiuntęs savo padėjėjus į Zapyškio ir Šakių apylinkes verbuoti savanorių.[3]

Po kautynių gegužės 2 d. prie Būdos V. Mročkovskis būrį perdavė P. Suzinui. Prienų miške prie P. Suzino prisijungė atvykę iš Augustavo miškų Vladislovo Branto[4] ir Viktoro Hlaskos būriai. Sužinojusi apie kariuomenės artėjimą, sukilėlių rinktinė išsiskirstė. P. Suzinas manė, kad partizaniniame kare geriau veikti nedideliais būreliais, alsinant priešą, todėl buvo nuspręsta, kad V. Hlaska su V. Brantu vyks į Staciškius (Statiškes – V. D.), prie Seirijų. P. Suzinas spaudžiamas kariuomenės, pasuko Kauno link. Birželio 6-7 d. apsistojo Birštone.[5] Kadangi prieš jį ir iš Kauno buvo pasiųsta kariuomenės, todėl, norėdamas išvengti susirėmimo su ja, P. Suzinas su savo būriu perėjo per Nemuną ties Punia ir prie Alytaus vėl sugrįžo į Augustavo guberniją, vejamas Trakų apskrities karinio dalinio, vadovaujamo kapitono Štern fon Gviazdovskio. Birželio 20 d. prie Alytaus įvyko susišaudymas iš abiejų Nemuno pusių.[6] Po valandą trukusio mūšio sukilėliai buvo priversti pasitraukti. Skaityti toliau »

Kai dzūkai medinėmis armotomis šaudė rusų kareivius

Šiais moderniškais laikais daugelis valstybių turi pasigaminę toli šaudančias armotas, kurios gali priešą apšaudyti net už 100-150 kilometrų. Betgi dar japonų-rusų kare 1904-1905 m. geriausios armotos šovinys lėkė vos apie 9-10 kilometrų, o prieš septyniasdešimt metų buvo šaudoma net… medinėmis armotomis. Tai atsitiko laiko antrojo lenkmečio, t. y. 1863-1864 metais. Gana vaizdžiai tuos įvykius, kaip rusus sukilėliai šaudė medinėmis armotomis, aprašo rusų istorikas Milovidovas žurnale Ruskaja Starina. Betgi senesnieji dzūkai iš Alytaus, Merkinės ir Gardino šį faktą irgi nupasakoja tvirtindami, kad prieš 70 metų Alytaus apylinkėse buvo įtaisyta medinių armotų dirbtuvė. Skaityti toliau »


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas