Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Lietuvių–lenkų santykiai XX a. pradžioje

Klastingas lenkas savo sutartį sulaužė

Gen. V. Nagevičiaus kalba, atidarant „Juodąjį paminklą“

Juodasis paminklas KauneŠitas kuklus, pažiūrėti, paminkliukas turi didelę reikšmę. Po juo guli palaidoti dviejų tautų santykiai. Senovėje lietuviai su lenkais turėjo tik karo santykių. Lietuvos galybės pamatų statytojas Gediminas pabandė užmegzti su lenkais kitus, negu karo santykius. Jis atiduoda savo dukrą už lenkų valdovo ir daro su Lenkija sąjungą. Bet greit Gediminas patiria padaręs klaidą ir vėl tarp lietuvių ir lenkų pasilieka tik ginklų santykiai. Lietuvis su lenku susieina tik tiek, kiek leidžia lietuvio vilyčia ir kardas. Lietuvių tautos vadai pakeičia savo politikos kryptį į Rytus. Jie ieško sau draugų ir sąjungininkų guduose ir ukrainiečiuose.

Ir Lietuva pasiekia aukšto galybės ir gerbuvio laipsnio. Lietuviai sėkmingai gyvena vienoj valstybėj su ukrainiečiais ir gudais. Bet lenkai sumano galingą Lietuvą paimti sau. Panaudojant Jogailos ambiciją ir politinę trumparegystę, jiems tai pavyksta. Vytautas visą gyvenimą kovoja su lenkų imperializmu, bet mirtis ir tinkamų įpėdinių stoka padeda lenkams vėliau vis dėlto savo tikslą pasiekti. Skaityti toliau »

Filatelija atskleidžia lenkų melus. Apie Varviškių zonos pašto ženklus

Antanas Bernotas

Pernai metais, straipsnyje apie tai, kaip lenkai pašto ženkluose pavaizdavo Vilniaus užėmimą 1920 m., minėjome, kad be pašto ženklų, išleistų okupuotam Vilniaus kraštui, lenkų vadinamai „Vidurinei Lietuvai“ (Litwa Srodkowa), dar esama lenkiškų pašto ženklų, perspausdintų užrašu „Samorząd Warwiszki“ (Varviškių Savivalda).

Plačiai vartojamame vokiečių Michelio pašto ženklų kataloge apie tuos Varviškių zonos „pašto ženklus“ paduodamos tokios žinios: buvo perspausdinti trys lenkiški pašto ženklai, buvę tuomet apyvartoje, būtent – 50, 100 ir 200 markių, žodžiais „Samorząd Warwiszki“ ir vingiuota trumpa linija tarp tų žodžių (pav. Nr. 1) juoda spalva, kurie Varviškių „zonoje“ buvo paleisti apyvarton 1923 m. kovo mėn. 26-27 dienomis. Jų buvo perspausdinta labai maži kiekiai: 50 m. – 1000 egz., 100 m. – 500 egz., ir 200 m. – tik 200 egz., todėl suprantama, kad ir jų kainos yra nepaprastai aukštos (jei iš viso kur nors jų galima gauti). Michelis sako, kad tie trys nevartoti pašto ženklai esą verti 350 DM., vartoti – 620 DM. Yra ir falsifikatų. Dar pastebima, kad buvusi paruošta ir antra šių pašto ženklų laida su skirtingu perspausdinimu, kuri, tačiau, zoną perleidus Lietuvai, nebebuvusi paleista apyvarton. Priduriama, kad ant vokų vartoti tokie pašto ženklai esą buvę antspauduoti specialiu violetinės spalvos Varviškių antspaudu ir normaliu lenkų pašto įstaigos antspaudu. Skaityti toliau »

Susišaudymas demarklinijoj su plečkaitininkais

Petras Mačinskas

Kas Alytaus bare pasienio zonoje nežinojo Nadzeikos Petro? Kiekvienas pasienio policininkas kasdien kartojo jo pavardę. Daugelis ne tik policininkų, bet ir vietos žmonių jį pažino. Jokios apylinkėj vestuvės, krikštynos, vakaruškos ir kitokie pasilinksminimai be jo neapseidavo. Visur atsilankydavo neprašytas, būtinai sukeldavo peštynes, visus išvaikydavo, arba pats visai sumuštas buvo išmetamas lauk. Galva, veidas ir visas jo kūnas nusėtas randais. Kur tik reikėdavo atlikti koks nors prašmatnesnis darbas jis buvo pirmutinis. Paplausko, Kedžio, Janulevičiaus ir kitų kviečiamas 1927 metais ėjo Alytun versti valdžią. Nieko iš to žygio neišėjus, jis su Paplausku ir kitais paspruko pas lenkus, užsirašė į Plečkaičio kariuomenę, iš kur Paplausko nuolat per Alytaus barą buvo siuntinėjamas nepriklausomon Lietuvon su literatūra, šnipinėjimo tikslais ir kitiems reikalams. Be to, jo pareigose buvo verbuoti kaip nepriklausomoj Lietuvoj, taip ir okupuotoj Lietuvoj savanorius į Plečkaičio kariuomenę. Skaityti toliau »

Laukė nepriklausomybės – ne žemės

Jonas Juravičius

Pet­ras Bir­žys – ka­ri­nin­kas, sa­va­no­ris, li­te­ra­tas, dai­ni­nin­kas, ak­to­rius mė­gė­jas, et­no­gra­fas – Lie­tu­vai šven­čiant lais­vės de­šimt­me­tį nu­spren­dė leis­ti ap­skri­čių mo­nog­ra­fi­jas abė­cė­lės tvar­ka. Pra­dė­jo kaup­ti me­džia­gą ar­chy­vuo­se, mies­te­liuo­se, dva­ruo­se, kai­muo­se. Pir­mu­ti­nė jo kny­ga „Aly­taus ap­skri­tis“. Tuo me­tu Lie­tu­vo­je bu­vo 10 ap­skri­čių. Už­ėjęs ka­ras P.Bir­žio su­ma­ny­mus nu­trau­kė, spė­jo pa­ruoš­ti ir iš­leis­ti tik 3 ap­skri­tis. Skaityti toliau »

Iškilmingai paminėti žuvę dėl laisvės Leipalingy

1923 m. žiemą ypatingai buvo įsismarkavę lenkų partizanai. Jų lizdas buvo Varviškėj (Kapčiamiesčio valsč.). Apie 300 gerai ginkluotų vyrų, puldavo Didžiasalio, Leipalingio, Lipliūnų, Paliepio, Kapčiamiesčio, Kučiūnų ir net Veisėjų apylinkių gyventojus, o ypač šaulius. Plėšimai, žudynės kartojos beveik kas diena. Nepakeldami bjauraus teroro, vietos gyventojai susibūrė į šaulių būrius ir, po daugelio sunkių kovų, netekę narsiausių vyrų, lenkų partizanus išsklaidė ir likvidavo jų bandas 1923 m. kovo 23 d. Šitų įvykių ir žuvusių karžygių dešimties metų sukaktuvių minėjimas, šaulių suruoštas, buvo Leipalingio miestely kovo 25 d. Skaityti toliau »

Varviškės ekspedicija

Ats. ltn. J. Gotlybas

Tai buvo 1923 metais prieš Velykas. 11 pėst. pulko I batalionas gavo įsakymą pakeisti II batalioną, kuris saugojo barą Leipalingis – Lazdijai. Prieš keletą dienų banditai buvo puolę neutralėj zonoj kelias mūsų sargybas ir nužudę keletą mūsų kareivių. Tuo laiku toje neutralės zonos vietoje buvo susidariusi banditų gauja, kuri turėjo savo vadą ir lenkišką antspaudą. Į neutralę zoną tais laikais bėgdavo visokie plėšikai, dezertyrai, tiek iš lenkų, tiek ir iš mūsų pusės. Iš pradžių, kol jų buvo nedaug, jiems užtekdavo plėšti kaimus neutralėje zonoje, tačiau su laiku jų skaičius vis augo ir neutralės zonos gyventojai jau nebegalėjo jų išmaitinti. Tuomet jie pasidarė tiek drąsūs, kad pradėjo važinėti į mūsų pusę ir plėšti mūsų gyventojus. Skaityti toliau »

Pasienio incidentas Trasnykuose

Bronius Kviklys

Kiekvienų metų kovo mėnesio vidury mes prisimename Lietuvai porą nemalonių dalykų: garsųjį Lenkijos ultimatumą ir Klaipėdos krašto netekimą. Pirmąjį 1938 metais padiktavo mums Lenkijos vadai, antrąjį – 1939 metais naciškosios Vokietijos fuehreris Hitleris. Ir vienas ir kitas labai skaudūs. Tuo tarpu čia prisiminkime pirmąjį. Skaityti toliau »

Trasnykų dienos

Bronius Stosiūnas

Stanislovo Serapino kapas Marcinkonių kapinėse, 2007 m. G. Lučinsko nuotr.

Pirmutinės žinios

1938 m. kovo 11 d. Kaune buvo apskričių viršininkų suvažiavimas. Nuvykau iš vakaro ir apsistojau „Kęstučio“ viešbutyje. Nakvojau viename numeryje su Utenos apskrities viršininku Jonu Motiejūnu-Valevičiumi. Suprantama, ilgiau nesimatę, ligi pusiaunaktų kalbėjomės, o jau 6 val. ryto mane pakvietė prie telefono. Telefonu Alytaus pasienio policijos baro viršininkas Petras Januškevičius man pranešė, kad šiandien, vadinasi, kovo 11 d., 5 val. II rajono II-osios (Trasnykų, Merkinės vlsč.) sargybos mūsų pasienio policininkas karinio šautuvo šūviu sužeidęs lenkų kareivį. Įvykis buvęs mūsų pusėje. Baro viršininkui Januškevičiui pavedžiau tuojau vykti vieton ir daryti, kas bus reikalinga, o aš jau nebemiegojau, ir papusryčiavęs su Motiejūnu-Valevičiumi nuėjau suvažiaviman, kuris buvo policijos mokykloje. Suvažiavime man teko būti tiktai porą valandų, nes apie 11 val. mane pasikvietė atskiran kambarin policijos departamento direktorius Svilas, o paskui atėjo ir vidaus reikalų ministras gen. Čaplikas, kuris įsakė vykti tarnybos vieton. Tuo pačiu laiku man paskambino užsienių reikalų ministerijos valdininkas dr. Petras Mačiulis ir pasisakė esąs siunčiamas vykti drauge su manim. Vidaus reikalų ministerija davė savo automobilį, ir mudu su dr. Mačiuliu skubėjome Alytun. Atvykome 15 val. Čia jau gavome tikslesnių žinių, kurias iš mano buto telefonu kiekvienas pranešėme savajai ministerijai. Skaityti toliau »

Trasnykų įvykis

Jonas Miškinis

1938 m. kovo 17-18 d. d. Lenkija pasinaudojo eiliniu įvykiu prie administracijos linijos, ties Trasnykų kaimu, Merkinės valsč., Alytaus apskrityje, kur naktinio susišaudymo metu Lietuvos pusėje buvo sužeistas lenkų kareivis, kuris vėliau nuo žaizdų mirė. Dėl šio įvykio Lenkijos vyriausybė sukėlė didžiausią triukšmą ir įteikė Lietuvos vyriausybei griežčiausią ultimatumą. Skaityti toliau »

Nors visi žuvo, bet iš sargybos nesitraukė

B. Rimša, 1926 m. Nuotr. iš Viliaus Kavaliausko archyvo.

Eilinis Benanas Rimša, kilęs iš Utenos apskr., Anykščių valsč., Naujonių kaimo, irgi yra vienas narsiųjų vyrų, pasižymėjusių kovose.

1922 metais rudenį Ben. Rimša buvo mobilizuotas ir paskirtas į 11 pėst. pulką, kur tarnavo 4 kuopoj. Šioj pačioj daly Rimša ir baigė savo karinę tarnybą.

1923 m. 11 pėst. pulkas saugojo Seinų barą. Tame bare Benanas Rimša ir pasižymėjo drąsa ir sąžiningumu savo pareigas einant. Tų pat metų kovo 19 d. Rimša su kitais kareiviais išėjo į atskirą lauko sargybą. Sargyba susidėjo iš kelių kareivių, kuriai buvo skirtas uždavinys saugoti savo (4) kuopą nuo galimų netikėtų lenkų puolimų. Tai buvo Leipalingio valsčiaus ribose. Skaityti toliau »


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas