Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Lietuvių–lenkų santykiai XX a. pradžioje

Šeši tėvynės laisvės kovų didvyriai

Žuvęs eilinis Motelis Kacas, Danieliaus sūnus, gimęs 1898 m., kilęs iš Tauragės miesto, Vinco Kudirkos gatvės Nr. 35, 1922 m. rudenį buvo pašauktas į kariuomenę ir per Tauragės apskrities komendantūrą paskirtas į 11 pėstininkų pulko 4 kuopą.

Eil. Motelis Kacas iš mažens buvo gyvas, judrus, linksmas ir labai tvirtos valios vyras. Kaip gimęs ir augęs Žemaitijoje, jis buvo net užsispyrėlis, tačiau geras, atviras ir visų mylimas.

Atsimenu, – pasakoja brolis Roveris, – prieš 15 metų, lietingą rudens pavakarį, atsisveikindamas Motelis pasakė: „Važiuoju, atliksiu savo pareigą Lietuvai taip kaip reikia, ir po dviejų metų sugrįšiu… Tik jau nebe toks vaikiškas, bet rimtesnis, vyriškesnis. Tada vėl gyvensime“… Tačiau Motelis nebegrįžo. Skaityti toliau »

Nepriklausoma „riežpublika“

Seinų ap., Kapčiamiesčio valsč. iš kaimų Varviškės ir Šventijansko, esančius Neutralinėj zonoj, šiapus demarkacijos linijos susitverė tikra plėšikų respublika. Nė vienas pilietis nuo šių žmogžudžių rankos jau guli šaltuose kapuose. Žmonės senai jau buvo susirūpinę šiuo klausimu, ir prašė Lietuvos Valdžios pagalbos, kad apsaugotųjų gyvybę ir turtą. Ant galo net Apskr. Tarybos posėdyn buvo įneštas šis klausimas, bet ligi šiol Valdžios, be paprasto kaltininkų ieškojimo, jokių griežtesnių žygių nebuvo daroma, kad pašalinus pavojų. Skaityti toliau »

Prieš plėšikus ir žmogžudžius 1920 m.

   

   

1920 metais, smarkių kovų su lenkais, buvo nustatyta neitralinė zona. Ši zona buvo gera dirva lenkų veikimui – užpuldinėjimams lietuvių kaimų. Pietų Lietuvoj, Leipalingio ir Kapčiamiesčio apylinkėse, ypač labai buvo pasižymėję vieno lenkų dvarininko suorganizuoti partizanai. Jie, tvirtai įsistiprinę Varviškės kaime anapus Baltosios Ančios upės, užpuldinėjo apylinkės kaimus, daugiau kaip dvejetą metų, įvarydami beginkliams žmonėms daug baimės. Tai pasireiškia net dainoje.

Kukavo gegutė, per girią lėkdama,
Verkė našlaitėlė tarnauti eidama:
Tėvelis jau senas, močiutė po žeme,
Jauniausias brolelis Varviškėje žuvo.

Apie vieną iš žymesnių užpuolimų Lipliūnų kaimo jaunimas štai ką pasakoja. Skaityti toliau »

Kunigo Petrulio, arba taip vadinamoji „Pivošiūnų“ byla

P. Leonas

Pivošiūnų (Trakų pav.) parapijos gyventojai – tai lietuviai ir lenkai. Prie lenkų priskaito save beveik visi šlėktos, kurių ten gana daug. Vergijos laikais tik šlėktos (bajorai) buvo laikomi už žmones. O kadangi Pivošiūnų parapijos bajorai buvo sulenkėję, tai ir bažnyčioje pridedamosios pamaldos buvo atliekamos tiktai lenkų kalba. Ta vergijos liekana, ir žuvus vergijai (baudžiavai), dar ilgai tebesilaikė. Tiktai palietus tautiškai idėjai Vilniaus gubernijos lietuvius, turėjo įvykti kitokia tvarka bažnyčioje. Tos naujos tvarkos įvykintoju teko būti kunigui Alfonsui Petruliui, – žmogui dar jaunam, pilnam energijos ir gabiam. Lietuviška naujiena negalėjo patikti senovės šalininkams – lenkams. Vilniaus endekai žinojo kun. Petrulį veikliu besant. Užtat dar prieš atvažiuosiant jam į Pivošiūnius, kaip tik jis tapo paskirtas Pivošiūnų klebonu, parapijoje prasidėjo agitacija prieš jo būsimą veikimą. Atsikėlė jisai Pivošiūnuosna gegužės mėn. 1911 m., o po kokiam mėnesiui – pusantro jau buvo paduotas vyskupijos valdytojui ant jo lenkų skundas. Šioje byloje liudininkas Vitoldas Kucevičia, kitos parapijos gyventojas, pripažino, kad skundas ant kun. Petrulio buvo paduotas jo, Kucevičiaus, patarimu. Skaityti toliau »

Kunigas Juozapas Galeckas

G. Pakutkienė

J. Galeckas

Mūsų lietuviškojo kampelio protėvių senkapiai liko kaimų kapinaitėse bei Berznyke ir Kučiūnuose, kur dirbo kun. Juozapas Galeckas (jis mirė prieš 90 metų, palaidotas Šlavantų kapinėse).

Kun. J. Galeckas vikaravo Berznyke. Jis gerbiamas ir dabar dar minimas mūsų krašto kaimo žmonių, ne vienam suteikęs Krikšto, Santuokos sakramentą, palydėjęs į amžinojo poilsio vietą ar tapęs krikštatėviu. Kilus riaušėms ir uždarius Berznyko bažnyčią, jis ant rankų nuneštas į Lietuvą.

Juozapas Galeckas (gimęs 1871 m. kovo 2 d. Rūdos kaime, Gižų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje, miręs 1922 m. birželio 10 d. Šlavantų kaime, Veisiejų valsčiuje, Lazdijų apskrityje) – kunigas, švietėjas, visuomenininkas. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1894 m. rugsėjo 10 d. Tais pačiais metais paskirtas vikaru į Aukštąją Panemunę, nuo 1896 m. vikaravo Lazdijuose, 1898 m. – Sniadave, 1899 m. – Raigarde, 1900 m. – Zambravėje, 1903 m. – Zavaduose, 1905 m. – Jeleniave, 1907 m. – Berznyke. Skaityti toliau »

Ryliškių partizanai

Jonas Miškinis

Partizanas Z. Zeziulevičius apie partizanų kovas Merkinės apylinkėje, štai ką pasakoja:

– Kai lenkai okupavo Merkinę ir aplinkinius kaimus ir, pasiekę mano gimtąjį Raitininkų kaimą, pradėjo čia dažnai lankytis ir grobti iš gyventojų turtą, nepakęsdamas tokio „šeimininkavimo“, įsirašiau į Ryliškių partizanų būrį, kad, turėdamas ginklą, galėčiau padėti sudrausti juos. Įsirašęs gavau vokišką autuvą, šovinių, rankinių granatų ir ramiai sau gyvenau, nes lenkai nežinojo, kad aš esu partizanas. Ryliškių partizanų būrys, vadovaujamas Liudviko Prėskienio, vykdė pratimus, aiškinosi ginklus, gimnastikavo – ruošėmės atremti priešą. Taip bėgo laikas be didesnių nuotykių, nors atskiri mažesni partizanų su lenkais susidūrimai buvo labai dažni. Sklido moterų verksmai ir prakeikimai, kai lenkų kareiviai jų kraičių skrynias durtuvais skaldė ir atminėjo įvairiaraščius audeklus ir plonų drobių ritimus. Tai buvo 1920 metų pavasaris. Tada dažniau girdėdavom moterų verksmus, sklindančius po miškus, negu gegutės kukavimą… Tai buvo šiai apylinkei niūrios ir baisios dienos. Skaityti toliau »

Kunigas dr. Juozas Bakšys

Jonas Miškinis

Kun. dr. J. Bakšys buvo uteniškis. 1908 m. baigęs Vilniaus dvasinę seminariją, įstojo Insbrucko universitetan Austrijoje, kurį 1912 m. baigė teologijos daktaro laipsniu. Iš universiteto vėl grįžo į mylimiausią ir romantiškiausią, anot jo posakio, Vilnių. Nuo 1913 m. buvo Visų Šventųjų bažnyčios Vilniuje vikaru ir drauge mokė Vilniaus lietuvių mokytojų kursuose. Šalia tiesioginių pareigų, steigė lietuviškas organizacijas, šaukė susirinkimus, skaitė įvairiomis temomis paskaitas, redagavo savaitraštį „Aušrą“, kuri buvo gražiai leidžiama ir įdomiai prirašoma. Todėl Vilniaus krašto gyventojai, ypač kaimiečiai, „Aušrą“ gausiai prenumeravo ir ją laikė geriausiu savaitraščiu. Skaityti toliau »

Mokytojas Juozas Bloznelis

Jonas Miškinis

Mokytojas Juozas Bloznelis buvo visuomenininkas, kultūrininkas, taurus ir kilnios dvasios žmogus, pavyzdingas mokytojas, šaulys, patriotas lietuvis. Mokytojaudamas Dainavoje, sugebėjo patraukti jaunimą ir įkvėpti jam tėvynės meilę. Todėl gausūs būriai stojo savanorių eilėse. Skaityti toliau »

„Jazdos Tataraskos“ siautėjimai

Jonas Miškinis

Vokiečiams besitraukiant iš rytų, Lenkijoje ir Gudijoje ėmė kurtis pilsudskininkų interventų formacijos. Jas sudarė daugiausia lenkų dvarininkų vaikai. Jiems paramą teikė dvarininkai, lenkų kunigai ir smulkūs šlėktelės. Lietuvos pietuose veikė dar „Strzelcy Nadniemenscy“ ir „Jazda Tatarska“. Pastarieji junginiai pasižymėjo ypatingu plėšikavimu ir žiaurumu. Mat, „Jazda Tatarska“ buvo susiorganizavus iš dvarų lenkiškų ponaičių ir jų bernų. Jie puldavo miestelius, vykdavo pogromus prieš žydus, plėšdavo lietuviškus kaimus, bet draugiškai elgėsi su dvarininkais ir sulenkėjusiais bajorėliais (šlėktomis). Skaityti toliau »

Varėnos kautynes atsiminus

Ats. ltn. Vincas Tiknys

3 pėst. D. L. K. Vytauto pulkas, kuriame aš tarnavau, 1920 m. rugsėjo mėn. iš Suvalkų fronto buvo pasiųstas pagelbėti 1 pėst. pulkui, kuris tuo metu kovėsi su lenkais ties Varėna.

Rugsėjo 30 d. pavakare pulkas pasiekė Daugų dvarą, esantį prie didelio Daugų ežero, ir čia sustojo poilsio. Pulko vadas mjr. Gricius pranešė, kad čia pulkas ilsėsis keletą dienų ir įsakė kuopų vadams sutvarkyti kuopas. Kuopų vadai, padedant kuopų jaunesniesiems karininkams, nebodami nuovargio, pradėjo tvarkyti kuopas. Kuopose užvirė darbas: dirbo siuvamos mašinos, tauškėjo kurpių plaktukai ir skambėjo priekalai. Stovykloje darbas virė iki vėlyvo vakaro. Skaityti toliau »


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas