Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Sovietų okupacija (1940–1941)

„Trejetukų“ kova su bolševikiniu teroru

1941 sukilimo zenklasPrieš 75 metus Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. Birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę ir paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį.

GARBĖ LIETUVAI! GARBĖ LIETUVOS DIDVYRIAMS!

„Trejetukų“ kova su bolševikiniu teroru

V. Trumpa

Tik tas, kas pats išgyveno bolševikinio teroro laikus, gali suprasti, koks sunkus buvo kiekvienas antikomunistinis veikimas. Baimė yra svarbiausias tos šėtoniškos santvarkos ramstis. Jau nuo pat bolševikinės okupacijos pradžios valdžia ne tik neslėpė, kad kiekvienas žmogaus žingsnis yra sekamas, bet dar dirbtinu būdu stengėsi gyventojus suterorizuoti ir sukelti nepasitikėjimą vienų kitais. Dėl to ne tik tarp nepažįstamų, bet dažnai ir tarp draugų viešpatavo didelis nepasitikėjimas. Vienas iš daugelio bolševikinių laikų anekdotų gerai apibūdina buvusią padėtį. Susitikus dviem pažįstamiems žydams ir vienam jų paklausus, kas naujo, kitas tuojau sako: „Tik nekalbėkime apie politiką, nes iš tikrųjų vienas iš mūsų provokatorius“. Skaityti toliau »

Miestelis, kuris dėl prietarų nesiplėtė

Dzūkijoje, prie plento Alytus – Varėna, plačiai tyvuliuojančio ežero apsuptoje saloje yra Daugų miestelis. Senovėje Daugai, būdami apsupti didelio ežero ir pagaliau neįžengiamų miškų, buvo saugi ir graži vasarojimo vieta. Čia turėjo vasarvietes ir vasarodavo ano meto kunigaikščiai ir didikai. Vėlesniais amžiais, praretėjus miškams ir esant atviriems laukams, saulei nudžiovinus ežero pakraščius, į salą dviejose vietose per sąsmaukas buvo supilti pylimai ir nutiesti tiltai. Nuo tada Daugai pradėjo plėstis, pradėjo augti prekyba; ir miestelis pamažu ėmė įgauti provincijos miestelio pobūdį. Gal būt, kad Daugai būtų šiandien kelis kartus didesni, jei ne prietarai. Daugai, pagal senų žmonių pasakojimus, kas dvidešimti metai ištisai sudegą, ir tai kaip tik per Šv. Oną, liepos 26 d. Dėl to miestelis nuo neatmenamų laikų nesiplečia, nes tikintiems tokiais prietarais ima baimė Dauguose kurdintis. Skaityti toliau »

Kaip gyvena ponas Mironas

P. Vėsa

Reportažas iš Mirono dvaro

Važiuojant į Daugus knietėte knieti juo greičiau nuvykti į Bukauciškių, arba kai kieno vadinamą Mironiškių dvarą, kurį buvo įsigijęs vienas iš „tautos vadų“ – Mironas. Jau iš tolo akys pagauna sodybą, kuri labai išsiskiria iš apylinkių sodybų. Tai Mirono dvaras. Motociklas priveža prie pačios sodybos „bromo“ – vartų. Vartų stulpai mūriniai, apdengti skardos stogeliais; viename ištepliota vytis, kitame – Gedimino stulpai. Mirono rūmai – gražūs, mūrinis pastatas, priešais kurį raudonuoja gėlių klombos. Einame vidun. Perėjus mažą prieškambarį – salionas. Stalas, kažkokia spintelė ir mažas staliukas, ant kurio guli a. a. „Lietuvos Aidas“, „Jaunoji Karta“, „Vairas“, Skipičio mašinėle spausdintas referatas apie Amerikos lietuvių būklę ir kt. Sienos apkabinėtos įrėmuotais paveikslais, stovi arbatos virdulys ir keliolika minkštų kėdžių, tarp kurių viena supamoji. Skaityti toliau »

Karšta vasara (2)

Petras Balionis

Tėvas, užsiglaudęs už kluono, pažino P. Morkeliūno balsą. P. Morkeliūnas buvo mano mamos brolis. Jis gyveno Lazdijų apskrityje, netoli Šventežerio miestelio. Jo būta stambaus ūkininko – trobos mūrinės, mat buvo nusipirkęs dvaro centrą, Jam geri žmonės pranešė, kad birželio 21-22 d. naktį gali būti išvežti. Todėl nieko nelaukęs birželio 21 d. vėlų vakarą išvažiavo iš namų ir per naktį pasiekė mūsų namus. Tėvas davė signalą, ir mes visi sugrįžome į sodybą. Po ilgų kalbų, patirtų įspūdžių nuėjome miegoti. Skaityti toliau »

Karšta vasara (1)

Petras Balionis

Pirmąkart Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir jai primetus sovietų valdžią, Lietuvoje pasirodė ir tos valdžios palydovai – prievarta, areštai, žudynės. Kasdien vis kas nors būdavo suimamas, išvežamas ar net nužudomas. Kartais be jokio teismo, nors „kaltinimų“ okupantai visada surasdavo. Areštai vis nesiliovė. Nuo 1941 m. pradžios iki gegužės pradžios buvo suimta daugiau kaip 500 žmonių, o prieš tai gal 1000 ar dar daugiau. Daugiausia buvo suimami inteligentai, karininkai, buvę policininkai, tarnautojai, neskaitant ministrų, generolų ar aukštesnio rango valdininkų. Artėjant pavasariui pradėjo sklisti gandai apie masinį lietuvių trėmimą į Sibirą. Prisimenu, suėję kaimynai tarpusavyje kalbėdavo maždaug taip: „… mes sėjome, o kas pjaus? Ir kur švęsime šv. Kalėdas?“ Skaityti toliau »

Išniekinti Dainavos paminklai: griovimų istorijos

Bronius Kašelionis

Jauni žmonės, girdėdami senus dzūkus porinant apie savo jaunystę ir keliones į Kryžius, pagalvoja argi Dzūkijoje yra tokia vieta? Iš tikrųjų, ši vieta žemės vardyne nepažymėta, ji yra tiktai dzūkų atmintyje: „Borūnų kryžiai“, „Trys kryžiai“, „Kryžiai“. Ne vietovardis davė Kryžių vardą, bet legendiniai XVIII a. kryžiai pietiniame Dusios ežero krante davė šitai vietai vardą. Šita vieta ne tiktai geografinė. Dzūkui svarbiau būdavo Kryžių sulaukti, negu į juos nueiti, nes ne kasdieną ši vieta turėjo savo stebuklingą gydomąją galią. Visi Dainavos dzūkai, sulaukę Sekminių ar Šv. Petro, į Kryžius keliaudavo prie Marijos su kūdikiu paveikslo ir šaltinio gydomojo vandens. Tada Kryžių bažnytėlė (oficialiai rašoma Sutrės Kryžių) skęsdavo žmonių jūroje. O dabar tame pačiame ežero krante paklaustas poilsiautojas apie Kryžius, kraipo galvą. Neskaitęs apie Kryžius ir nematęs jų atvirukų iš kur gali žinoti, kas už penkių žingsnių tame brūzgyne. Tame dilgėlėtame brūzgyne prie uosių ir tuopų kamienų randame kažkieno rankų pakabintus, žolynais papuoštus kryželius, šventus paveikslėlius, šulinėlį su indu vandeniui atsigerti, žemėn susmegusius bažnyčios pamatus spygliuota viela apraizgytame ir galvijų sutryptame jos šventoriuje. Skaityti toliau »

Pirmieji lageriai komių žemėje

Rimvydas Racėnas

1929 m. rugpjūčio 21 d. po ilgos ir sunkios kelionės iš Kemės (Karelija, netoli garsiųjų Solovkų salos), įveikę Baltąją ir Barenco jūras, pakilę aukštyn Pečioros, Ižmos ir Uchtos upėmis, prie Čibju upelio sustojo kalinių etapas. Tai buvo Uchtosekspedicija, kuri turėjo pradėti žemės gelmių turtų gavybą. Kaliniai, kaip pigiausia, paklusniausia, netausojama darbo jėga, labiausiai šiam darbui tiko. Skaityti toliau »

Bolševikų siautėjimai Lietuvoje

Mykolas Krupavičius

Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Vykd. Taryb. pirmininkas Mykolas Krupavičius 1949 m. spalio 3 d. memorandume Jungtinių Tautų organizacijai be kitų dalykų rašė:

„Žmoniškumas ir teisingumas įpareigoja mus pateikti papildomos informacijos apie žmogaus teisių laužymo ir intensyvinamo genocido reiškinius, Sovietų Sąjungos vykdomus okupuotoje Lietuvoje. Skaityti toliau »

Komių žemė

Rimvydas Racėnas

Toli toli nuo civilizacijos centrų, Rusijos šiaurės rytuose, šaipus Uralo, miškų, pelkių ir tundros karalystėje, dunkso Komių kraštas, anuomet tik vandens keliais tepasiekiamas. Šiauriniai komių kaimynai – nencai, įsikūrę pačiame Šiaurės Ledjūrio pakraštyje, Pietuose – Permės komių kraštas. Iš ryto – Uralo kalnai, Vakaruose Komijos žemę nuo tankiau gyvenamų Rusijos vietovių skiria Vologdos ir Archangelsko sričių miškai ir neįžengiamos pelkės. Skaityti toliau »

Bazės Alytuje

Jonas Miškinis

1939 m. spalio mėn. pradžioje Kremlius pakvietė Lietuvos vyriausybę į Maskvą pasitarimams. Krašte plito įvairūs gandai. Optimistai pranašavo, kad sovietai grąžins Lietuvai sostinę Vilnių. Jų pranašavimai išsipildė. Stalinas sutiko grąžinti Vilnių, bet ryžosi Lietuvą įtraukti į tokius spąstus, kuriuose vėliau ir Lietuvos nepriklausomybę palaidojo. Skaityti toliau »


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas