Paieška
*Įsigykite knygų
  • knygų įsigijimas
Draugai
  • Antrasis pasaulinis
  • Grenadierius
  • Joniškėlio respublika
  • kolekcionavimas.lt
  • Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga
  • Lietuvių tautinis centras
  • Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyrius
  • Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga
  • Lietuvos sąjūdis
  • Nepriklausomybės gynėjų sąjunga
  • Pomėgis
  • Projektas
  • Rytų frontas
  • Tauta ir tėvynė
  • Tautos balsas
Rekomenduojame
  • „Lietuvių namai“ Seinuose
  • Asmeninis treneris
  • Dainavos gidas
  • Genealogija
  • Karinė apranga
  • Karštas komentaras
  • Lietuvos gidas
  • Lietuvos lokaliniai tyrimaI
  • Lobių pieva
  • Miroda
  • Obelių paminklas
  • Renginiai Alytuje
  • Sena.lt
  • Stovyklavietės
Vieta Jūsų reklamai
  • reklama
Archyvai

Sovietų okupacija (1944-1990)

Kruvinos Kalėdos

Erika Straigytė

Tokių Kalėdų dar niekada nebuvę. Neteko jų švęsti tik seneliui Augustui, iš Druskininkų kaimo tą rytą išėjusiam į Ryliškių bažnyčią. Pakeliui šnabždėta malda jam buvo paskutinė. Tik ne klebonui ją kalbėjo virpančiom lūpom senelis Augustas, o moteriai su pistoletu rankose, sutiktai beeinant į bažnyčią… Skaityti toliau »

Išniekinti Dainavos paminklai: griovimų istorijos

Bronius Kašelionis

Jauni žmonės, girdėdami senus dzūkus porinant apie savo jaunystę ir keliones į Kryžius, pagalvoja argi Dzūkijoje yra tokia vieta? Iš tikrųjų, ši vieta žemės vardyne nepažymėta, ji yra tiktai dzūkų atmintyje: „Borūnų kryžiai“, „Trys kryžiai“, „Kryžiai“. Ne vietovardis davė Kryžių vardą, bet legendiniai XVIII a. kryžiai pietiniame Dusios ežero krante davė šitai vietai vardą. Šita vieta ne tiktai geografinė. Dzūkui svarbiau būdavo Kryžių sulaukti, negu į juos nueiti, nes ne kasdieną ši vieta turėjo savo stebuklingą gydomąją galią. Visi Dainavos dzūkai, sulaukę Sekminių ar Šv. Petro, į Kryžius keliaudavo prie Marijos su kūdikiu paveikslo ir šaltinio gydomojo vandens. Tada Kryžių bažnytėlė (oficialiai rašoma Sutrės Kryžių) skęsdavo žmonių jūroje. O dabar tame pačiame ežero krante paklaustas poilsiautojas apie Kryžius, kraipo galvą. Neskaitęs apie Kryžius ir nematęs jų atvirukų iš kur gali žinoti, kas už penkių žingsnių tame brūzgyne. Tame dilgėlėtame brūzgyne prie uosių ir tuopų kamienų randame kažkieno rankų pakabintus, žolynais papuoštus kryželius, šventus paveikslėlius, šulinėlį su indu vandeniui atsigerti, žemėn susmegusius bažnyčios pamatus spygliuota viela apraizgytame ir galvijų sutryptame jos šventoriuje. Skaityti toliau »

Bolševikų siautėjimai Lietuvoje

Mykolas Krupavičius

Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Vykd. Taryb. pirmininkas Mykolas Krupavičius 1949 m. spalio 3 d. memorandume Jungtinių Tautų organizacijai be kitų dalykų rašė:

„Žmoniškumas ir teisingumas įpareigoja mus pateikti papildomos informacijos apie žmogaus teisių laužymo ir intensyvinamo genocido reiškinius, Sovietų Sąjungos vykdomus okupuotoje Lietuvoje. Skaityti toliau »

Komių žemė

Rimvydas Racėnas

Toli toli nuo civilizacijos centrų, Rusijos šiaurės rytuose, šaipus Uralo, miškų, pelkių ir tundros karalystėje, dunkso Komių kraštas, anuomet tik vandens keliais tepasiekiamas. Šiauriniai komių kaimynai – nencai, įsikūrę pačiame Šiaurės Ledjūrio pakraštyje, Pietuose – Permės komių kraštas. Iš ryto – Uralo kalnai, Vakaruose Komijos žemę nuo tankiau gyvenamų Rusijos vietovių skiria Vologdos ir Archangelsko sričių miškai ir neįžengiamos pelkės. Skaityti toliau »

Našlaičių kelias į Lietuvą

Rimvydas Racėnas

Pokario metais našlaičius iš Rusijos vaikų namų pradėta grąžinti į Lietuvą.

Pirmiausia buvo grąžinami karui prasidėjus evakuoti vaikai iš Palangos pionierių stovyklos ir našlaičiai, kurių tėvai mirę evakuacijoje ar buvę kare. Čia viskas aišku, apie jų parvežimą viešai ir kalbama, ir rašoma. Bet buvo dar daugiau tremtinių vaikų našlaičių, apie kuriuos laikraščiai nerašė, radijas nekalbėjo, tačiau ir juos šiaip taip pasisekė parvežti į Lietuvą. Ši iniciatyva prasidėjo „iš apačios“, kaip tada sakydavo. Reikėjo gelbėti vaikus ir tam tyliai pritarė net Aukščiausioji Lietuvos Respublikos vadovybė, pavesdama vaikų grąžinimu rūpintis Liaudies švietimo komisariatui. Skaityti toliau »

Ji nebuvo Igarkoje

Valė Čeplevičiūtė

Rašydama apie Igarką ir jos tremtinius ( „Komj. Tiesa“, 1989.01.14–17–18), tik sakiniu užsiminiau apie mergaitę, kuri amžinojo įšalo žemės nepasiekė – nuo Uralo pėsčiomis sugrįžo į Lietuvą. Ne vienam laikraščio skaitytojui tas sakinys pasirodė svarbus. Kokia kelrodė švietė jos vaikiškai sielai, besiveržiančiai į namus, į prarastą Tėvynę, ką ji patyrė toje protu sunkiai suvokiamoje kelionėje, kaip susiklostė jos likimas?

Pasakoja – Aldona Mingailaitė.

Mūsų šeima pirmiausia nukentėjo nuo vokiečių. Dėdė pogrindininkas buvo sušaudytas IX forte. Tėvelį ir vyriausiąjį brolį išvežė darbams į Vokietiją. O po karo, bijodama tremties, mama slapstėsi pati ir slėpė mus. Nors mes gyvenome Kaune, turėjome Nemuno gatvėje savo namą, mums dar priklausė kadaise tėvų paveldėtas nedidelis dvaras prie Musninkų. Atsimenu, keletą kartų ten buvome nuvažiavę, kai visa didelė mūsų šeima dar buvo neišblaškyta. Dvarą tada valdė ūkvedys, o tėtis dirbo Kaune vandentiekio inžinieriumi. Dėl to dvaro mama ir bijojo, kad mūsų nepalaikytų buožėmis. Namuose ji beveik nenakvodavo. Mus, vaikus, vedžiodavo tai pas dėdę, tai pas tetą. Skaityti toliau »


Lankomumo statistika
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas